William Kilpatrick. Ar migranto veidas yra Jėzaus veidas?

Kol musulmonų smurtas Europoje stabiliai auga, popiežius Pranciškus ir toliau tvirtai gina masinę migraciją.

Kalėdinėje žinioje Urbi et Orbi jis palygino migrantus su Šventąja Šeima, priversta keliauti į Betliejų ir nesugebančia rasti vietos smuklėje. Taip pat savo pranešime sausio pirmąją, Pasaulinės taikos dieną, Pranciškus subarė tuos, kurie viešai piktinasi masinės migracijos „nacionaliniam saugumui keliamomis grėsmėmis“. Tokie žmonės, kaip teigė popiežius, „žemina žmogiškąjį orumą, paskirtą visiems Dievo sūnums ir dukroms“.

Kaip ir anksčiau, Pranciškus pastebėjo, jog tie, kurie nesugeba sutikti migrantų, „sėja smurtą, rasinę diskriminaciją ir ksenofobiją“. Kita vertus, tie, kurie sutinka migrantus, sutinka ir Kristų. Rugsėjo mėnesį kreipdamasis į Carito atstovus, popiežius Pranciškus auditorijai teigė, jog „pats Kristus mums sako sutikti mūsų brolius ir seseris migrantus ir pabėgėlius plačiai išskėstomis rankomis“. Kitomis progomis jis yra sakęs, jog migranto veide mes matome Jėzaus veidą.

Nuo pat jo išrinkimo vienas iš mėgstamiausių popiežiaus motyvų yra tas, jog žmonės, uždarantys sienas, tiesą sakant, uždaro duris pačiam Jėzui. Jeigu esate krikščionis, sunku atsilaikyti prieš tokį argumentą. Kas norėtų užtrenkti duris Jėzui? Kas norėtų, kad jam Paskutiniąją dieną būtų pasakyta „aš buvau nepažįstamasis ir tu manęs nepriėmei“?

Popiežiaus argumentas yra jausmingas, bet taip pat stiprus ir pagrįstas Šventuoju raštu. Dėl Pranciškaus pareigų, nuorodų į Jėzų bei Šventąją Šeimą bei dėl to, kiek daug pastatyta ant kortos, jo apeliavimas migrantais nusipelno atidaus tyrimo.

reklama

Pirmasis dalykas, kurį reikėtų turėti omenyje, yra tas, jog didžioji dalis Kristaus įspėjimų yra taikomi asmenims, o ne vyriausybėms. Jei pilna migrantų valtis apsiverčia netoli kranto, ir jūs galite padėti, turite krikščionišką pareigą ištiesti pagalbos ranką. Vyriausybės taip pat turi atsakomybę gelbėti pavojuje atsidūrusius migrantus, esančius jūroje, tačiau visų pirma jos taip pat turi atitinkamą atsakomybę neskatinti tokio pavojingo plaukimo ja. Dar daugiau, turėtų būti akivaizdu, jog vyriausybės neturi jokios prievolės įsileisti neribotą migrantų srautą šiapus sienų. Nėra jokios pareigos daryti tai, kas matematiškai neįmanoma. Tam tikromis aplinkybėmis vyriausybės pareigos savo piliečiams gali net pareikalauti uždaryti valstybės sienas. „Aš buvau nepažįstamasis ir tu mane priėmei“ – tai žinutė, visų pirma nukreipta į kiekvieno individualaus krikščionio širdį ir protą, o ne į Švedijos Migracijos agentūrą.

Visgi, ką daro žmogus, kai ateina rinkimų metas? Ar jis balsuoja už priimančią, ar už sienas uždaryti siekiančią partiją? Ir jeigu jis balsuoja už pastarąją, ar tai reiškia, jog jis užtrenkia duris Jėzui?

Problema kuriant analogiją tarp Jėzaus ir musulmonų migrantų yra ta, jog ji, kaip ir visos analogijos, šlubuoja. Ji tinka vienoms situacijoms, tačiau kitoms – ne. Ir jeigu ją bandoma pritaikyti pernelyg plačiai, analogija tampa itin paini. Pakankamai lengva matyti Jėzaus veidą vaikelyje, kuris per sieną peržengia nešamas savo motinos rankose, tačiau ką sakyti apie jauną vyrą, kuris į valstybę įžengia puoselėdamas džihadistines vizijas? Ar norite pasakyti vyrui, kurį ką tik ant Londono tilto pervažiavo pabėgėlis džihadistas, kad mašiną vairavo Jėzus? Ir kalbant apie Londoną, ar norite pasakyti kurjeriui, prieš kurį buvo įvykdytas išpuolis rūgštimi, kad jis turėtų stengtis pamatyti Jėzaus veidą savo užpuoliko veide? Pasak dienraščio Sun, dėl išpuolių rūgštimi epidemijos „išsigandę išvežiotojai ištisas Rytų, Šiaurės ir Pietų Londono teritorijas paskelbė „no-go zonomis““. Bendruomenių rūmų nariams buvo neseniai pranešta, jog šiuo metu Londone vienam asmeniui tenkančių išpuolių rūgštimi yra daugiau nei bet kuriame kitame pasaulio mieste.

Todėl kyla klausimas, kodėl mes nesame skatinami pamatyti Jėzaus veidą rūgšties subjaurotame kurjerio veide? Kitaip nei daugelis migrantų, jis išties yra auka. Mes žinome, jog didžioji dalis migrantų yra jauni vyrai, kurių dauguma nebėga nuo karo. Tiesą sakant, 80 proc. migrantų, teigiančių, jog bėga nuo karo Sirijoje, apskritai nėra iš Sirijos. Dar daugiau, sprendžiant iš dabartinės nusikaltimų bangos Europoje, reikšmingas šių migrantų skaičius yra veikiau nusikaltėliai, o ne aukos.

Politizuoti Jėzaus gimimą nėra gera mintis, tačiau panašu, jog popiežius Pranciškus būtent tai ir daro savo Urbi et Orbi Kalėdinėje žinioje. „Kalėdos, – teigė jis, – kviečia mus sutelkti dėmesį į Vaiko simbolį ir atpažinti jį mažų vaikų veiduose, ypatingai tų, kuriems visai kaip Jėzui „nėra vietos smuklėje““. Toliau jis tęsia sakydamas, jog „mato Jėzų“ įvairiuose pasaulio kraštuose kenčiančių vaikų veiduose, tačiau dauguma jų atrodo esantys musulmonai. Pavyzdžiui, „Viduriniųjų Rytų vaikai, kurie toliau kenčia dėl augančios įtampos tarp Izraelio ir Palestinos“, „Sirijos vaikai“, „vaikai, kuriuos sutikau paskutinio savo vizito į Mianmarą ir Bangladešą [metu]“, ir „vaikai, priversti palikti savo šalis ir vieni keliauti nežmoniškomis sąlygomis“. Popiežius Pranciškus tuomet užbaigia: „Tebūnie mūsų širdys nebūna uždaros, kaip jos buvo Betliejaus namuose.“

reklama

Paskutinė mintis yra nukreipta į „savanaudžius“ ir „baigščius“ europiečius bei amerikiečius, kurie priešinasi popiežiaus atvirtų sienų politikai. Problema ta, jog Pranciškaus apeliavimas į Kūdikėlį Jėzų yra neabejotinai vienpusiškas. Kaip jis teigia, mes turime mėginti išvysti Jėzaus veidą kenčiančių vaikų migrantų veiduose. Tačiau kodėl taip pat negalime pamatyti Jėzaus veido musulmonų migrantų aukų veiduose – tų, kurie buvo mušami, prievartaujami, subadyti ir sutraiškyti? O ką kalbėti apie daugybę vaikų aukų džihadisto praėjusiais metais surengtose žudynėse sunkvežimiu Nicoje, Prancūzijoje? Vaikų aukas džihadistų išpuolyje Arianos Grande koncerte Mančesteryje, Anglijoje? 1,4 tūkst. paauglių, nukentėjusių nuo pakistaniečių prievartautojų gaujų, aukų Rotherhame, Anglijoje? Taip pat galima įtraukti visus tuos musulmonų vaikus, kurie yra savo pačių religijos aukomis. Pavyzdžiui, yra skaičiuojama, jog šimtai tūkstančių musulmonių vaikų, gyvenančių Europoje, patyrė moteriškų genitalijų sužalojimą. Kodėl Kūdikėlio Jėzaus analogija nėra pritaikoma šiems vaikams?

Per šias Kalėdas popiežius Pranciškus taip pat panaudojo panašią analogiją – tą, kurią dažnai naudodavo praeityje. Jis palygino šiandieninius pabėgėlius ir Šventąją Šeimą, nuo karaliaus Erodo bėgančią į Egiptą. Pranciškus niekada nenurodo, kas yra šiandieniniai Erodai, tačiau yra aišku, jog jo žinutė nukreipta į tuos europiečius ir amerikiečius, kurie yra sugundyti užverti savo širdis Šventajai Šeimai, kuri, anot jo, šiandien mums pasirodo musulmonų migrantų pavidalu.

Kaip ir su daugeliu popiežiaus nuorodų į Bibliją, ši gali būti naudojama dviem būdais. Lygiai taip pat lengvai galima teigti, jog tie, kurie atveria sienas musulmonų migrantams, iš tiesų atveria vartus Erodo armijai. Įsileisdamas kultūrą, kuri pateisina prievartavimą, smurtą dėl garbės ir terorizmą, bažnytinis ir valdžios elitas padeda ir kursto šiandieninius Erodus. Ir jis neturėtų nustebti, sulaukęs nekaltųjų skerdynių.

Taip pat reikėtų apsvarstyti ir kitą analogiją. Jei Erodui būtų pavykę surasti Kūdikėlį Kristų, krikščionybė būtų žlugusi dar net neprasidėjus. Nors jam nepavyko, bandymas sunaikinti krikščionybę yra amžinas. Šiandien tą aiškiausiai mėgina padaryti musulmoniškasis pasaulis ir neturėtų kilti daug abejonių, jog daugybė musulmonų viliasi atnešti savo karą prieš krikščionybę į Europą. Žiūrint iš šios perspektyvos, Kūdikėliui Kristui pastogę siūlo ne „pasitinkantieji“ [migrantus], o veikiau tie drąsūs europiečiai, kurie priešinasi šiandieniniam Erodo kariuomenės atitikmeniui.

Viena vertus, musulmonų pabėgėlių veiduose galima įžvelgti Jėzaus veidą. Tačiau, kita vertus, visiškai pagrįstai galima matyti ir džihadistą.

versta iš www.crisismagazine.com