Klausantis Sergejaus Lavrovo Miunchene

Sąžiningai prisipažinsiu: aš asmeniškai neatsimenu nieko panašaus tam, kas atsitiko Miunnchene. Pirma, Lavrovo žodžiuose aš pagavau toną, kuris niekad anksčiau jam nebuvo būdingas. Be abejo, Lavrovas, kaip visada, buvo ramus, susikaupęs ir mandagus. Bet šį kartą aš kartu pajutau didžiulį pasibjauręjimo jausmą, kurį jis jautė auditorijai...

Vėl prisipažinsiu, aš nesuprantu: tai, kas atsitiko, ar kokia nors provokacija, kad išvestų Lavrovą iš pusiausvyros, ar visa ta publika, uždavinėjusi klausimus, yra paprasčiausiai beviltiškai buka.

Jų klausantis, aš supratau, kad esu "intelektualiosios Končitos Viurst" triumfo liudininku: matau beviltiškus, bet apie save gerai manančius, degeneratus, kurie visiškai neturi realybės jausmo, tiesos ir elimentaraus padorumo.

reklama

Išnyko net išoriškos europietiškos manieros, kai vokiečių žurnalistas pradėjo kvatotis, kada Lavrovas paminėjo SNO Įstatus. Tuo momentu aš kartu žavėjausi Lavrovo savikontrole ir tuo pačiu dėkojau Dievui, kad aš netapau diplomatu, taip man norėjosi iš visų jėgų trenkti į kompiuterio, rodančio tuos klounus, ekraną.

Dabar aš pradedu suprasti, kad Rusija yra už Tiesą-Tiesą, kaip loginę kategoriją ir Tiesą, kaip moralinį principą. Vakarų "elitas" yra už kažką visiškai priešingo, jie yra netiesos įsikūnijimas tiek logine, tiek moraline prasmėmis. Ir ta bedugnė kuo aiškiausiai pasimatė šiandieninėje Lavrovo ir jo "vakarų kolegų" priešpriešoje.

Pas tuos "kolegas" intelektualinis ir moralinis nepadorumas yra iškeltas iki ontologinio lygmens ir tapo vakarų politinės ir kultūrinės minties fundamentu. Jų visuomenė sukurta nepadorumo ir melo pagrindu, kurie yra pasiekę tobulybę. Sąvokos "gėris" ir "blogis" pas juos yra išnykusios ne tik logine, bet ir moraline prasme. Kažkas tokio, giliai amoralaus ir visiškai absurdiško, gali dabar būti šios visuomenės iškelta, kaip neabejotina aksioma, ir vėliau ji panaudota, kaip "visų daiktų matas".

Vėl ir vėl prieinu prie išvados, kad mes esame gilaus skilimo tap dviejų civilizacijų liudininkai. Civilizacijų, kurios tarp savęs skiriasi taip ryškiai, kad jas viena kitos atžvilgiu galima laikyti, kaip iš skirtingų planetų. {} Tai ką aš šiandien matau, panašu į 2000 m senumo fariziejų ir Kristaus priešprieša, ar Končitos kova su Šventu Georgijumi...

Panašu, kad mes atsidūrėme tokiame istorinio vystymosi taške, kuriame spręsis visos žmonijos ateitis arba jos nebuvimas...