Konflikto nugalėtojas spręs Lietuvos valstybingumo reikalus

Daug metų interneto dėka stebiu įvykius Rytuose. Pateiksiu ne savo nuomonę, o faktus, kuriuos turėtų žinoti ir mūsų skaitytojas. Pradėkim nuo to, kad dabartinė Sirija – tai Osmanų imperijos, subyrėjusios I-ojo Pasaulinio karo išdavoje, gabaliukas. Sirijos ribas nustatė anglai ir prancūzai, kurie braižė tas ribas, kaip norėjo, nekreipdami dėmesio, kas ten gyvena – sunitai, šiitai, alavitai…. Iš esmės jie ir užprogramavo konfliktus daugelyje Artimųjų Rytų valstybių.

Sirija ilgą laiką buvo Prancūzijos protektoratas ir tik 1946 metais įgavo nepriklausomybę. Įdomus faktas: nuo 1956 iki 1961 metų Sirija ir Egiptas sudarė bendrą Arabų valstybę. Tuo noriu pasakyti, kad dabartinės Sirijos raidos genezė labai sudėtinga: nėra tautiškumo, valstybingumo šaknų. Po 400  buvimo Osmanų imperijoje metų sirų tautos, kaip tokios, nėra. Juk čia – kadaise buvusi krikščioniška šalis, Sirija – krikščionybės lopšys. O dabar 90 nuošimčių Sirijos gyventojų laiko save musulmonais. Todėl dabartinė Sirija prasideda maždaug nuo 1970 -ųjų metų, nuo dabartinio prezidento tėvo atėjimo į valdžią. Be jokios abejonės, jis buvo autoritaras, bet jis savo rankose laikė Sirijos valstybingumą su visu tautų ir etnosų margumynu. Dabartinis Sirijos vadovas – savo pareigose atsitiktinai atsiradęs Hafezo Assado sūnus. Prezidentu turėjo būti jo brolis, tačiau jis žuvo autokatastrofoje. O dabartinis – Bašaras Assadas – akių gydytojas, gyvenęs Londone ir šiaip jau – džentelmenas. Jo žmona – Anglijos pilietė, bet… – sunitė.

Kalbant apie dabartinius įvykius Sirijoje, reikia pradėti nuo to, kad 2007 – 2010 metais čia buvo baisi sausra, kuri nuo žemės nuvarė valstiečius. Jie plūstelėjo į miestus, ieškodami pagalbos, maisto. Pakilo socialinė įtampa. Sirijoje, kaip ir daugelyje arabų valstybių, buvo sprogstamas gimstamumas. Per pastaruosius 40 metų Sirijos gyventojų skaičius išaugo 3 kartus nuo 7 mln. apie 1970-iuosius iki 22 mln. karo išvakarėse, 2011-aisiais. Natūralu, kad išaugo bedarbystė. Susidarė visos sąlygos socialiniams neramumams kilti. Ir štai 2011-aisiais viename iš provincijos miestų prasideda socialiniai neramumai, kuriuos tuoj pat paremia neaiškios jėgos nežinia iš kur. Pas opozicionierius iškart atsirado ginklai, tuoj pat ant stogų atsirado snaiperiai, kurie šaudė į visas puses ir dar labiau sukiršino žmones. Assadas, turėdamas Libijos pavyzdį (kai Kadafis, turėdamas panašią padėtį Libijoje, nesureagavo – neliko nei Libijos, nei paties Kadafio), iš tiesų apsupo savo valstybės miestą su ginkluotais sukilėliais, kurių dalis jau buvo iš užsienio, ir pradėjo bombarduoti. To iš švelnaus charakterio akių gydytojo niekas nelaukė. Bombarduojant nukentėjo ir civiliai, nespėję pasitraukti. Todėl kai šiandien Vakarai jį kaltina, kad jis žudė savo žmones, tam tikra prasme jie teisūs. Taip, jis tą darė. Tik norėčiau paklausti: o ką gi jam reikėjo daryti? Jeigu jis būtų pasidavęs, tai šiandieną Sirijos valstybingumo jau nebūtų, kaip ir Irako, Libijos. Assadas pasirinko kovą. Tuomet padidėjo opozicijos rėmimas iš užsienio ir ginkluoti iki ausų “nuosaikūs opozicionieriai” pradėjo su juo kovoti. Bet paaiškėjo, kad Assadas laikosi jau 4 metus. Pusė jo kariuomenės išbėgiojo, bet likusi pusė – jam ištikima. Į šitą jovalą tuoj pat įsijungė Sirijoje gyvenantys kurdai, nes jie svajoja apie savo valstybingumą. Bet šiuo atveju jie užmiršo savo ginčus su Assadu ir kovojo su taip vadinamais sukilėliais ir su Turkija, kuri bijodama, kad neramumai persikels į Turkijos teritoriją, nuolat neramiai stebi įvykius Sirijoje. Kad nepasirodytų per mažai – Irake atsirado Islamo valstybė, kuri kurdama savo projektą, paėmė dalį Sirijos. Taip atsirado keturi konflikto dalyviai: oficiali Assado kariuomenė, ginkluota opozicija, kurdai, Islamo valstybė, už kurių nematomai stovi Saudo Arabija, Kataras, Turkija, žaidžiantys savo žaidimus. Į šitą košę įsikiša Rusija. Įdomu tas, kad Rusija vienintelė toje erdvėje karinius veiksmus atlieka teisėtai. Visi kiti (tame tarpe ir JAV su NATO) – neteisėtai. Taip Sirijoje susiformavo dvi didžiulės jėgos: vienoje pusėje stovi Jungtinės Valstijos su 63 NATO sąjungininkais, iš kitos pusės – Rusija, Iranas ir Kinija.

reklama

Neatsistebiu tais, kurie sako, jog tai Rusija kursto Sirijos konfliktą. Juk Rusija jame aktyviai dalyvauja tik kelias savaites, o JAV tame regione yra jau keliasdešimt metų. Bandydamas atsakyti, ko gi iš tos Sirijos nori amerikonai, kuo jiems tas Assadas neįtiko? – negaliu neprisiminti viso konteksto. Kai kas sako, kad ne JAV, o  Kataras nori Assadą nuversti, nes anas trukdo dujotiekį į Viduržemio jūrą tiesti. Bet kas trukdo dujotiekį per Saudo Arabiją tiesti, juk kelias daug trumpesnis? Kiti sako, kad Sirijoje vyksta konfliktas tarp sunitų ir alavitų. Bet prezidento Assado žmona – sunitė. Didelė dalis Assado pusėje kariaujančių generolų – sunitai, daug vyriausybės narių sunitai. Todėl man tokie argumentai atrodo nelogiški. O JAV juk tame regione sumaištį kelia jau seniai, pradėjo nuo Irako. Prisimenate neegzistuojančių miltelių (cheminio ginklo) istoriją? Po to buvo Libija, Somalis, Sudanas, Afganistanas, Egiptas, kuriame tiesiog nepavyko sukelti revoliucijos. Jei ne generolo Sisi ryžtingi veiksmai, greičiausiai Egipte būtų toks pat chaosas, kaip ir Libijoje. Už viso to dešimtmečiais stovi Jungtinės Valstijos. Dažnai girdžiu argumentus, kad sėjamas chaosas – tai JAV klaidos, kurios atsirado “netyčia”. Todėl sakau du faktus. JAV generolas Vesli Klarkas, kuris kažkada vadovavo Jugoslavijos bombardavimui, savo interviu apie 2001 metus (kurį lengvai galite internete rasti), pasakoja:

“Po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroristinio akto nuėjau į Pentagoną susitikti su Ramsfeldu ir gynybos ministro pavaduotoju Polu Vulfovicu. Štabe aplankiau daug žmonių, kurie anksčiau dirbo man. Vienas iš generolų pasikvietė mane pas save: – pone, užeikite pas mane, mums būtina pasikalbėti. Mes nusprendėme užpulti Iraką.

(tas buvo apie rugsėjo 20). Pasakiau: – užpulti Iraką? Bet kam? – Aš nežinau, – atsakė generolas. – Tikiuosi, jie žino, ką daro.

– Gal aptiko Sadamo ryšį su Al Kaida? – pasidomėjau.

– Ne, ne, – sako. – Šia kryptimi nieko neradome. Jie tiesiog nusprendė pradėti kariauti su Iraku. Reikalai tokie, kad mes nežinome, ko imtis prieš teroristus. Bet mes turime gerą armiją ir galime nuversti vyriausybę.

Po kelių savaičių nuėjau vėl (tuo metu jau bombardavome Afganistaną). Paklausiau: – mes vis dar planuojame užpulti Iraką?

– Daug blogiau, – atsakė ir paėmė nuo stalo popieriaus lapą. – Šiandien iš gynybos ministerijos atsiuntė memorandumą, kuriame sakoma, jog per 5 metus užpulsime 7 šalis: pradėsim nuo Irako, po to bus Sirija, Libanas, Libija, Somalis, Sudanas ir galiausiai Iranas.”

Kitas faktas susijęs su buvusia JAV gynybos sekretore Kondoliza Raiz. Bušo valdymo laikais vienoje konferencijoje ji pasakė kalbą, kurią taip pat galima rasti internete. Savo kalboje ji pasakė, kad jau 60 metų Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje JAV rėmė sau parankius diktatorius. Tai yra per tuos diktatorius JAV bandė suvaldyti chaosą.”Bet dabar mes radikaliai keičiame savo strategiją, – pasakė ji. – Tie, kurie anksčiau buvo mūsų draugais, daugiau mūsų draugais nebebus”. Kitaip tariant, JAV į tą regioną įvedė kontroliuojamo chaoso strategiją.

reklama

Kalbant apie Islamo valstybę, reikia žinoti, kad ši valstybė yra dalis musulmonų judėjimo, kurį sąlyginai galima pavadinti pasauliniu Chalifatu. Mes neteisingai juos suvokiame tik kaip siaubūnus. Jie juk turi didžiulę ideologinę sklaidą, traukiančią žmones. Arabų pasaulyje, turinčiame apie 1 milijardą žmonių, tos teisingumo islamo pagrindu idėjos turi daug gerbėjų. Ne veltui pokalbio pradžioje užsiminiau apie didžiulį arabų gimstamumą ir kad sienas Vakarai ten nubraižė, kaip norėjo. Valstybingumo šaknų nėra, daugelyje tų arabų valstybių tautinių šaknų taip pat nėra. O Chalifatas siūlo naują vienijančią idėją, savotišką utopiją. Kažkas panašaus vyko 1917-ais metais Rusijos imperijoje, kai bolševikai išmetė idėją, traukiančią daugybę žmonių. Viskas skendo kraujyje, bet žmonių nuo tos idėjos neatgrasė. Chalifatas turi didžiulį potencialą ir kadangi jis “nepririštas” prie konkrečios teritorijos – kovoti su juo neįmanoma. Kaipgi su idėja pakovosi? Todėl rusų pastangos, manau, mažai ką duos. Viename savo interviu Bašaras Assadas pasakė:

“Teroristinė valstybė ISIL bando įgyti valstybingumą, kad į savo narius galėtų priimti daugiau savanorių, gyvenančių praeities iliuzijomis, svajomis apie Islamo valstybę, egzistuojančią dėl religijos, sukūrimą. Tai idealistinės svajos, neturinčios nieko bendra su realybe. Su Sirijos liaudimi ISIL nieko bendro neturi”.

Iš vienos pusė atrodo, kad su ta Islamo valstybe kariauja visi. Tačiau vienas iš pagrindinių šios valstybės finansų šaltinių yra nafta, kurią po 25 dolerius už barelį ISIL pardavinėja per Turkiją, NATO narę, JAV sąjungininkę. Taigi JAV leidžia per savo sąjungininkes NATO ISIL turėti savo biudžetą. Tą Vokietijos bundestage kanclerei Merkel viešai išsakė ir Gregoras Gizi:

“Ponia kanclere, kodėl jūs tarptautinėmis pastangomis nesutrukdote ISIL naftos prekybai? ISIL neturi turėti pajamų iš šios prekybos. Be to, pinigai eina iš Saudo Arabijos, Kataro, Turkijos. Jūs juk sugebėjote užblokuoti rusų sąskaitas. Kodėl gi negalite užblokuoti šių Kataro, Saudo Arabijos ir Turkijos sąskaitų? Seniai jau atėjo laikas tą padaryti.”

Be to, per Europą eina masiškai vagiami artefaktai, prekyba žmonėmis. Visa tai juk daro NATO šalys ir Europos Sąjunga. Norint, visa tai būtų galima sustabdyti per finansus, bet niekas kažkodėl to nedaro.

Chalifatas ant namų pastatų Sirijoje įvairiom kalbom rašo: šiandien Sirija, rytoj – Rusija, poryt – Kinija. Jie neslepia, kur eis. Chalifatas pretenduoja ir į musulmonus Kinijoje, ir į musulmonus Rusijoje, jau nekalbant apie Vidurinę Aziją. Jis pretenduoja ir į Iraną, ir į Europą. Nepretenduoja tik į JAV, kurios per toli. Todėl Jungtinėms Valstijoms Chalifatas – tikra Dievo dovana. Nes Obama nuolat kartoja (tas užfiksuota ir strateginiuose dokumentuose), kad didžiausias JAV priešas šiandien Kinija ir Rusija.  Stratforo direktorius Džordžas Frydmanas savo garsiojoje kalboje pasakė:

“Islamizmas – Jungtinių Valstijų problema, bet ne gyvybiškai svarbi grėsmė. Ja užsiimti reikia, bet įdedant proporcingas pastangas, ne daugiau. Mes turime kitų užsienio politikos interesų. Pagrindiniai JAV išorės politikos interesai per visą praėjusį šimtmetį, I-ąjį ir II-ąjį, ir Šaltąjį karą koncentravosi ties Rusijos ir Vokietijos santykiais. Nes susivieniję jos būtų vienintele jėga, keliančia JAV gyvybiškai svarbią grėsmę. Mūsų pagrindinis uždavinys buvo neleisti tokiai sąjungai įvykti”.

Chalifatas tam pasitarnaus per pabėgėlius.

Kinija šiandien ruošiasi iš Vakarų perimti visą finansinę sistemą. Jungtinėms Valstijome tai – peilis po kaklu. Todėl Chalifato atsiradimas joms labai parankus.

Visi šie procesai, apie kuriuos kalbame – tai didelio geopolitinio konflikto įvairūs atspindžiai. To konflikto esminė priežastis – kad JAV daugiau negali spausdinti savo dolerio, iškilo grėsmė pagrindinei jų eksportinei prekei – doleriui. Blogiausia tas, kad Lietuva, šiame žaidime būdama “šešiuke”, užuot stovėjusi nuošaly – stojo į vieną iš konflikto dalyvių pusę. Kai yra konfliktas – bus ir jo nugalėtojas. Deja, kas bus šio konflikto laimėtojas, tas ir spręs Lietuvos valstybingumo reikalus. Mes viską padarėme, kad atsiduotume būsimo nugalėtojo valiai. Tai mūsų durnumo rezultatas.

Tekstą iš pokalbio užrašė ir redagavo Kazimieras Juraitis

Šauksmas