Europa bejėgė islamizacijos akivaizdoje

Kaip žinia, Prancūzijoje aktyviai griaunamos krikščioniškos bažnyčios. „Prancūzų ekspertai skambina pavojaus varpais. Kaip liudija neseniai atliktas tyrimas, šalyje per pastaruosius 15 metų buvo nugriauta 30 bažnyčių. Keliems šimtams kulto pastatų gresia nugriovimas. Be to, jų vietoje, kaip taisyklė, statomi prekybos ir verslo centrai“ – rašo šią temą nagrinėjantys žurnalistai. Jų nuomone, krikščioniškų bažnyčių griovimas daro šią Europos šalį bejėge prieš islamizaciją.

Turbūt viena iš svarbiausių Europos lyderių klaidų, sprendžiant migrantų problemą, yra principinio skirtumo tarp krikščionybės ir islamo nesupratimas. ES šalių vadovybė, atsitolindama nuo krikščioniškos tradicijos, toliau tebežvelgia į islamą krikščionių akimis. Atsiskyrusi nuo religijos Europa naiviai mano, kad ir milijonai migrantų iš musulmoniškų šalių, paragavę jos vaisių, atiduos pirmenybę pasaulietiškoms vertybėms.

Tačiau gyvenimas rodo, kad taip, deja, nėra. Musulmonai statosi mečetes Europos miestuose ir neleidžia jų griauti. Ne tam jos statomos. Netgi tie atvykėliai, kurie jau pakankamai seniai tapo europiečiais, neskuba atsisakyti savo įsitikinimų. Yra visa eilė rimtų priežasčių, kodėl tai vyksta, ir vienas iš jų slypi musulmonų suvokimo apie savo vaidmenį, savo misiją šiame pasaulyje ypatumuose.

reklama

Italija ir Ispanija bažnyčių kol kas negriauna. Tačiau ir tose šalyse, kurios kitados buvo katalikybės bastionais, bažnyčias neretai paverčia restoranais ar viešbučiais. Vadinasi, problema ne tik Švietimo ideologijoje, vietoje Dievo pradėjusioje garbinti žmogų. Manoma, kad religijos vystosi nuo kolektyvinio tarnavimo Dievui link individualaus. Pagal šią versiją, ritualai pasižymi masiniu pobūdžiu, tačiau laikui bėgant pradeda imti viršų religiniai papročiai, skatinantys labiau asmeniškus santykius su Dievu. Galbūt tai ir yra toji priežastis, dėl kurios Europoje nebeliko poreikio stambiems kulto pastatams, skirtiems masiniams ritualams.

Europoje stiprios pasaulietiškos tradicijos, tačiau yra ir daug giliai tikinčių žmonių, ir jie, jei panorėtų, galėtų sustabdyti šventyklų likvidavimo procesą. Juk tam nereikia turėti daugumos. Tačiau protestų nesigirdi, vadinasi, nepritariančių nėra. Dėl to vargu ar verta kalbėti apie prancūzų valstybės antiklerikalizmą. Valdžia ten labai jautriai pagauna visuomenės nuotaikas. Svarbų vaidmenį vaidina čia ir asmeniški ypatumai. Europoje viešpatauja individualizmo dvasia, ir tikintys ispanai, italai, prancūzai atsisako kolektyvinių bendravimo su Dievu formų, atiduodami pirmenybę individualiam. Laikoma, kad masiniai ritualai riboja asmeninio bendravimo su Dievu laisvę.

Europos musulmonų bendruomenės, įgaunančios vis labiau radikalų pobūdį – tai kažkas visiškai kito: jose kaip ir anksčiau vyrauja kolektyviniai ritualai ir kalba eina apie gretų sutelkimą. Liberali Europa migrantams – svetimas ir priešiškas pasaulis, kurį reikia įsisavinti perkeliant čia savo kultūrą, kuri bazuojasi ant klaninių-kolektyvinių santykių. Šiuolaikiniai islamizmo ideologai visa tai supranta ir tobulina bendratikių gretų disciplinavimą, sutelkimą į vieningą visumą. Užkariaujant naujas teritorijas svarbios būtent vienijančios ir organizuojančios žmones ideologijos galimybės. Solidarios visuomenės vertybė Europos gyventojams jau nebeaktuali, Europos visuomenė susiskaldžiusi ir atomizuota. Gali gautis netgi taip, kad kokios nors islamistinės partijos atstovai pateks kurios nors Europos šalies vyriausybėn: migrantai vieningai nubalsuos už juos, o vietinių gyventojų balsai išsisklaidys tarp kelių vietinių partijų.

Problemos, kurią kelia migracija, negalima suvesti tik į šventyklų statymą ar griovimą. Religinė tema čia, be abejo, svarbi. Tačiau didėjanti Europos islamizacija – tai tik migracinės politikos klaidų pasekmė.