Kaip padirbinėjami produktai

Maisto pramonė, iš visko sprendžiant, niekad nesiliaus mūsų stebinti savo išradingumu, ypač kai kalba užeina apie falsifikuotų produktų kūrimą. Štai keli faktai šia tema.

Didžioji dalis medaus, sojų padažo ir prieskonių parduotuvėse – falsifikacija

Dauguma medaus rinkos dalyvių visame pasaulyje perka abejotinos kokybės medų iš Kinijos. Kinų medus, kaip taisyklė, smarkiai filtruotas – tai daroma dėl to, kad galima būtų užmaskuoti jo kilmę. Vadinasi, gautos substancijos tikru medumi vadinti jau nebegalima.

Sojų padažas irgi dažniausiai būna falsifikuotas, nors, atrodytų, pati soja yra pakankamai prieinama žaliava. Esmė čia slypi tame, kad tikro sojų padažo gamybos procesas pernelyg ilgai trunka ir reikalauja pernelyg daug darbo sąnaudų. Dėl to dauguma gamintojų nutarė persiorientuoti į greitai pagaminamą imitaciją, kurios gamyba užtrunka tris dienas, o gautas produktas išsilaiko nepalyginamai ilgiau.

Blogiausia situacija su šafranu. Tai anaiptol nepigus malonumas, ne veltui jis vadinamas prieskonių karaliumi. Už kilogramą tikro šafrano teks pakloti apie 20 000 dolerių. Įspūdinga suma, turint galvoje, kad dauguma gamintojų, tvirtinančių, kad parduoda išimtinai aukščiausios rūšies prieskonius, realybėje įdeda į kiekvieną pakuotę viso labo 10% tikro šafrano. Visa kita – nieko nekainuojantys susmulkinti augalai.

reklama

Specialių klijų pagalba iš mėsos atraižų galima sulipdyti puikų ir apetitišką steiką

Substancija, kuri suklijuoja mėsos gabalėlius, vadinama transglutaminoze, o paprasčiau – tiesiog mėsos klijais. Šis fermentas leidžia madingiems virėjams priduoti jau gatavam mėsos patiekalui ar krabų kotletui kokią nors įmantrią formą.

Tačiau kur kas mažiau patraukliai atrodo kitas „klijų“ panaudojimo būdas. Stambiuose mėsos fabrikuose visada lieka begalė gabalėlių ir atraižų, kurie tinka nebent gyvūnams šerti. O dėka klijų, taupūs verslininkai gali bet kokias atliekas suklijuoti į vieną gabalą ir išvengti finansinių nuostolių. Paprastam vartotojui atskirti tokią mozaiką nuo normalaus mėsos gabalo labai sudėtinga.

Lašišos dažomos rožine spalva

Tikroji lašišos spalva – blyškiai pilka. Dabar gi ji dažniausiai auginama dirbtinėse sąlygose, fermose, kur toji nelaiminga žuvis neturi natūralių pašarų ir gyvena tokioje ankštumoje, kad praktiškai negali judėti.

Kad šitokiai žuvienai būtų suteikta maloni rausva spalva, gamintojai, kaip nesunku atspėti, prifarširuoja ją specialiais dažančiais preparatais. Šios piliulės, skirtos lašišoms, nudažo mėsą netgi skirtingais atspalviais – viskas priklauso nuo žuvininkystės įmonių savininkų skonio.

Šiandien fermose išauginama apie 95% Atlanto lašišų ir praktiškai visos jos – dažytos.

Italų mafija padirbinėja alyvų aliejų

Skamba, žinoma, keistokai, tačiau alyvų aliejaus falsifikavimas – vienas iš pelningiausių italų mafijos užsiėmimų. Pajamas iš aliejaus galima sulyginti su pelnais, gautais už prekybą narkotikais. Paprastiems vartotojams tai reiškia, kad didžioji dalis aliejaus rinkoje yra arba labai stipriai atskiesta, arba sumaišyta su pigesne žaliava, arba yra visiška imitacija.

Tas aliejus, kuris šiandien parduodamas kaip aukštos kokybės alyvų aliejus, mažiausiai 80 procentų atvejų yra mišinys iš pigių augalinių aliejų iš Tuniso, Maroko, Graikijos ir Ispanijos. Jokios ypatingos naudos iš tokio produkto, žinoma, negauname. Bent jau ne daugiau naudos, nei iš įprasto saulėgrąžų aliejaus. Įdomiausia, kad žmonės taip priprato prie falsifikato skonio, jog dabar tikras grynas produktas neretai palaikomas padirbiniu.

www