Kodėl žmonės iki šiol dar neįvaldė "laisvos" energijos (1 dalis)

"Laisva" t.y. nemokama energija siaurąja prasme suvokiama kaip energija gaunama nenaudojant iškastinio kuro. Ji žinoma jau seniai, nuo praeito amžiaus pradžios, šia tema aktyviai dirbo garsusis N. Tesla - genijus padaręs milžinišką indėlį elektrotechnikos raidai.

Kaip žinia elektra gaunama metaliniam rėmeliui besisukant magnetiniame lauke. Reikia kad kažkas tą rėmelį suktų t.y. atliktu fizinį darbą (žr. schemą žemiau) Yra daug variantų kas tą darbą atlieka: pvz. raumenų jėga sukamas generatorius, arba deginamos anglys ar gamtinės dujos, jos kaitina vandenį kuris suka garo turbiną, o ji jėgą perduoda generatoriui. Dar gali būti biomasės elektrinės deginančios atsinaujinančius išteklius, tokius kaip mediena ar biodujas. Tokiu būdu pagaminta energija nėra "laisva" t.y. nemokama nes jei pagaminti reikia eikvoti tikrus resursus.

Elektros generatoriaus principinė schema

Dabar šiek tiek apie atsinaujinančius išteklius jų "ekologiškumą" ir atsinaujinamumą:

reklama

Atsinaujinantys tai reiškia tokie kurie po tam tikro laiko atsistato. Vadinasi jų turima kaip ir neribotai, bet ar iš tikrųjų taip yra?

Su mediena viskas daugmaž aišku. Pramoniniu būdu auginama greitai auganti kultūra, arba surenkamos medienos atliekos iš kirtaviečių. Viskas sumalama ir pakraunama į pečių. Visam tam reikia iškastinio neatsinaujinančio kuro, nes kaip žinia traktoriai ir sunkvežimiai varomi kuru pagaminti iš naftos. Klusimas ar toks variantas įmanomas jei nebūtų naftos? Taip kad atsinaujinamumas iš dalies. Ekologiškumas taip pat dalinis, nes padidėja kirtaviečių poreikis, bei užimamas derlingas plotas biomasei auginti.

Su biodujomis kiek sudėtingiau. Pastarosios biodujų elektrinės veiklą man teko stebėti iš arti pas vieną pažįstamą vokietį. Dar didelis klausimas kiek tokia sistema yra ekologiška ir švari.

Pirma, ji atima gan didelius derlingos žemės plotus (ten nebeauginami maisto produktai badaujančiai žmonijai) aprūpinti ne tokią jau reikšmingą elektros gamybą, nekalbant apie tai kad jos savikaina labai aukšta, be dotacijų neatsiperka.

Antra, užaugintą biomasę (potencialų pašarą) supūdo tam, kad gauti dujas, kurias galiausiai paleidžia į vidaus degimo variklį kuris suka elektros generatorių. Kaip žinia vidaus degimo variklis tai gan didelis taršos šaltinis: tepalai, žvakės, laidai, kiti komponentai kuriuos periodiškai reikia keisti. Tačiau elektrinė tai ne tik variklis, bet ir daugybė mechanizmų, bei automatikos elementų, kurie nuolat lūžta.

Trečia, tai pakankamai jautri sistema, kuri dirba pakankamai siaurose ribose, jai būtina tam tikra temperatūra nei per žema nei per aukšta. Jei temperatūra kiek didesnė (užtenka ir kiek daugiau saulės) per smarkiai gaminasi dujos ir atsidaro apsauginis vožtuvas. Jis dujų perteklių paleidžia per fakelą ir dujas sudegina į lauką. Išvada elektrinė, sunaudojanti apie 500 - 600 ha derlingos žemės (tikslių skaičių nepamenu), su 2 generatoriais pagaminanti apie 350 - 450 kW elektros atsiperka tik pardavus šilumą, kaip šalutinį produktą šalia esantiems pastatams. Reikia nepamiršti, kad derliui nuimti taip pat naudojamas iškastinis ir neatsinaujinantis kuras. Bet juk tokiam gargarui pastatyti - krūva žmonių turi daug darbo, ekonomikai tai - tam tikras pliusas.

reklama

Na o saulės, vėjo ir vandens elektrinių pagamintą energiją “laisva” pavadinti galima tik iš dalies, nes ne visur gali pastatyti po hidroelektrinę, ne visada šviečia saulė ir pučia vėjas. O va generatorių gaminantį "laisvą energiją" gali pastatyti bet kur ir jis dirbs pastoviu rėžimu visą laiką. Nors pastarieji ekologiškesni nei biodujos, bet ir šioms elektrinėms (išskyrus hidroelektrines) tam atvejui jei nešvies saulė ir nebus vėjo, reikia rezervinių pajėgumų, naudojančių tą patį iškastinį kurą.

Reikia nepamiršti, kad saulės baterijų gamyba yra pati taršiausia (tokių kaip sunkieji metalai), o ir pagaminti elementai nėra amžini nes po kelių dešimtmečių praras savo darbines savybes. Nedaug atsilieka ir vėjo jėgainės, pvz. kurių sparnuotė (kuria po tam tikro laiko eksploatacijos dėl senėjimo teks pakeisti) pagaminta iš kompozicinių medžiagų, panaudojant labai daug toksiškų skiediklių bei tirpiklių. Nors vėjo jėgainių tarša, gamybos metu, kiek mažesnė nei saulės baterijų, tačiau jos pasižymi kitokio pobūdžio neigiamu poveikiu: kraštovaizdžio išdarkymas prikaišiojant svetimkūnių ir triukšmas (nors nedidelis, bet žmonėms trukdo) todėl vakarų Europoje vakarais vėjo jėgainės stabdomos.

Taip kad ekologiška atsinaujinančių išteklių (išskyrus hidro) energija nėra ekologiška. Bet kaip sakoma ko tik nepadarysi dėl pinigų, arba kiek diplomatiškiau išsireiškus nuo “laisvos” energijos nukentės ekonomika, juk žmonėms reikia kažką dirbti. Taip sakant “jų pačių labui”. Kai kurie gerbiami žmonės vakaruose juos vadina ne žmonėmis o "žmogiškaisiais ištekliais" t.y. resursu, arba jei visai atvirai - biomase. Štai kas yra žmogus šiandieninei santvarkai (tūlam kapitalistui).