Apie 1939-1945m. karą KITAIP

2014-07-03 / Petras Mačėnas

Perskaitęs Roberto Petrausko knygą „Trečiojo Reicho pergalės“, nebegalėjau susilaikyti ir surinkęs į krūvelę labai mažą dalį duomenų apie sąjungininkų, žydų ir jų parankinių „žygdarbius“ bei apie jų „teisingų faktų“ informaciją, pateiksiu ją norintiems susipažinti su kitais FAKTAIS.

Esu skaitęs nemažai rašytojų ir istorikų knygų II Pasaulinio Karo temomis. Visose jose vokiečiai – žudikai, žvėrys, monstrai, kraugeriai, grobikai, vagys, plėšikai, prievartautojai. Jų fiureris Adolfas Hitleris dar baisesnis – nori pavergti visą pasaulį, išnaikinti slavus, čigonus, o žydus likviduoti dujų kamerose, vokiečius padaryti viso pasaulio valdovais.

R.Petrauskas visai nedaug nutolsta nuo panašių charakteristikų. Jis žada parašyti antrą knygą ir joje tikriausiai bus tos visos baisybės, kuriomis kaltinami vokiečiai ir pats fiureris.

Tik ar taip yra iš tikrųjų? Ogi imkim ir pažiūrėkim.

Apie keturis tūkstančius metų istorikams pavykdavo fiksuoti žmonijos įvykius. Šalys nugalėtojos neamžinai keikdavo nugalėtuosius. Net jei ir labai kerštingi buvo nugalėtojai, bet sąžiningi istorikai turėjo galimybę tyrinėti ir registruoti visus faktus, nebijodami keršto. Nugalėtos šalys galėjo pateikti savo įvykių versijas.

Istorikai kaip buhalteriai galėjo rinkti faktus, skaičius ir daryti išvadas. Iškraipymai, išbraukymai iš istorinių šaltinių pradėti vykdyti tik nuo netolimos praeities. Volteras, Ruso, Monteskjė kitaminčius „auklėjo“ giljotinomis. Istorikai buvo pirmi tarp demokratinės eros teroro aukų. Nužudyta milijonai ir viena iš aukų tapo ISTORINĖ TIESA. Laimei, Dantonas, Maratas ir Robespjeras patys tapo savo teroro aukomis. Bet „virusas“ jau buvo išleistas ir mėgintuvėlio. XIX amž. bėgyje tuo virusu apsinuodijo daugelis tironų.

Išugdyti Markso ir Engelso "mokslu" ideologiniai Marato paveldėtojai 1917 metais užvaldė Rusiją. Ir vėl istorikai sudėjo daug aukų. Įvykiai ištrinami, „faktai“ sukuriami, o ištisos klasės buvo išnaikintos. Bet faktai apie tironiją iškilo į viešumą ir vakarų istorikai galėjo juos registruoti. (Pav., R.Konkvestas „Didysis teroras“; S. Pessony „Lenino revoliucijos problemos“; R.A.Davies „Odiseja per pragarą“; J. Fontenoy „Pasienio
ruožas - pasienyje d‘Enfer“).

reklama

Tame yra ironijos, kad bendras Sovietų Sąjungos ir anglo-amerikonų „demokratijų“ triumfas prieš Vokietiją, viskas taikos, laisvės ir demokratijos vardan, atvedė pasaulį į tamsią intelektualinės tironijos erą. Niekada anksčiau absoliuti dogma nebuvo taip pasklidusi po pasaulį.

Tarp 1917 m. ir dabarties tironija padarė milžinišką šuolį. Tai, ko nesugebėjo įgyvendinti "prancūzų" ir marksistinė revoliucijos – o būtent, kontroliuoti istoriją dėl savo režimų stiprinimo – dabar tapo norma visame pasaulyje. Karinis aljansas kare nepadarė Kremliaus valdovų demokratiškesniais. Atvirkščiai, „demokratiški“ sąjungininkai perėmė sovietinės tironijos metodus ir praktiką.

Nebeliko šalių, kuriose galėjo saugiai gyventi kitaip manantys istorikai. Nugalėtų šalių istorikai neteko teisės pateikti savo požiūrius į įvykius iš nugalėtų šalių pozicijų. Pergalingieji sąjungininkai II Pasauliniame Kare sustabdė istorijos laikrodį besąlygiškai ir visuotinai 1945 metais. Nors istorinis revizionizmas neapsiriboja vien II pasaulinio karo periodu, būtina ypatingą dėmesį skirti šiam kritiniam periodui, kada sovietinių veikėjų ir karo laikų jų demokratiškų sąjungininkų buvo įvestas šiuolaikinės istorijos falsifikavimas.

http://www.renascentia.ru/degrelle.htm

Antihitlerinės koalicijos vadai.

Tam, kad daugiau sužinoti nevienpusiškos informacijos apie karą, reikia išsiaiškinti, kas jam dirigavo.

Antihitlerinei koalicijai vadovavo šie žmonės:

– Ruzveltas (JAV prezidentas), (Ruzveltas – Rozenfeldas (žydas). (Rozenfeldai Olandijos žydai.)

– Čerčilis (britų premjeras), (Čerčilio motina Dženi Džerom – žydė. Pagal žydų įstatymus Čerčilis tikras žydas. Anglų aristokratų ir
isteblišmento kompanijoje Čerčilio vakarėliai dažnai baigdavosi homoseksualiomis orgijomis. Anglijoje 1990-jų
pradžioje labai mažai liko grynakraujų aristokratų. Dauguma jų jau buvo su žydiško kraujo priemaiša. Vizitų į
Angliją metu europiečiai stebėjosi, matydami žydiškos išvaizdos personas, turinčius anglų titulus ir
pavardes.)

– Stalinas - Joe Jewson (komunistinės Rusijos galva). Stalino šaknis priimta laikyti gruziniškomis, bet yra žinoma, kad jo motina osetinė kilusi iš sričių, apgyvendintų chazarų. Gruzinų „švili“ reiškia „sūnus“ arba „kažkieno sūnus“. „Džuga“ reiškia žydas. Todėl Stalinas - Joe
Jewson. Iki revoliucijos Stalino vardas buvo grynai žydiškas – Joseph David Djugashvili. Revoliucijos metu jis pakeitė vardą į „Koba“ – į žydų antiromėniško sukilimo lyderio vardą. Kitų tautybių žmonės retai keičia pavardes, o žydai labai dažnai. Stalino motina Jekaterina dirbo ekonome pas Davidą Papisnedovą, vietinį žydą, menamą Stalino tėvą. Kamradą Papisnedovą dažnai lankė žydas pirklys N. Przhevalsky, antras menamas Stalino tėvas. Papisnedovą Stalinas dažnai priimdavo Kremliuje. Visos trys Stalino žmonos buvo žydės – Jekaterina Svanidzė, Katia Alilujeva ir Roza Kaganovič.

G.Klimovas, kuriam teko „laimė“ vesti žydaitę ir išgerti visą karčią jos suktybių taurę, susidomėjo žydais kaip tauta ir priėjo piktos išvados, kad žydų kraujas nuodingas. Paskutinio rusų caro sūnaus liga yra žydiško kraujo priemaišos giminėje pasekmė. Mes gal taip kategoriškai neteigsime, bet tolimesnė informacija apie karą duos daug peno apmąstymams.
------------------------------------

Bandant užpildyti dirbtinai padarytas istorijos spragas, Istorijos Revizijos Institutas pavedė paskutiniam nacional-socializmo karo laikų vienam iš vadovų L.Degreliui sukurti monumentalią karo kroniką. Institutas pavedė šiai milžiniškai istorinei figūrai ir epochos įvykių dalyviui parašyti keturiolikos tomų revizionistinę istorinę ataskaitą. L.Degrelio patirtis ir pažintys su Hitleriu, Čerčiliu, Musoliniu, Franko, Lavaliu, maršalu Petenu ir daugeliu kitų svarbių karo figūrų labai padėjo jo darbe.

reklama

Po trejų metų kovos rytų fronte su komunizmu, grįžus į Briuselį, jam buvo organizuotos pačios masiškiausios sutiktuvės Belgijos istorijoje. Tūkstančiai belgų išsirikiavo gatvėse, kad galėtu pasveikinti generolą. Po dviejų mėnesių sąjungininkai okupavo Belgiją.

Po trijų metų pragariškos kovos jo legionas vienas paskutinių paliko Sovietų Sąjungą. Ši titaniška kova jo aprašyta knygoje „Kampanija Rusijoje“, atnešusi jam šlovę Europoje ir vardą „XX amžiaus Homeras“. Per savo paskutinį susitikimą su Hitleriu išgirdo jo žodžius: „Mes visi mirsime, bet Jūs, Leonai, turite gyventi. Jūs turite gyventi, kad pasakytumėte pasauliui TIESĄ“.

„Iki Hitlerio, - rašo Degrelis, - vokiškas imperializmas laikėsi vien ant prekių pardavimo kitoms šalims, visiškai nebuvo minties kurti ideologiją ... . Netikėtai vietoj pelno ir parsidavėliškumo, atsirado žmogus pasiūlęs idealą: tikras socialinis teisingumas, kurio laukė daugybė žmonių. Plati Nauja Tvarka vietoje beformio kosmopolitizmo taip vadinamų „demokratijų““.Vėliau Degrelis nacional-socializmą ir istorinį Hitlerio vaidmenį išanalizavo knygoje „Adolfas Hitleris tūkstančiui metų“.

1936 05 24 reksistai Belgijos parlamento rinkimuose laimi 34 vietas. Vėliau jis sakė, kad pateko į keblią padėtį, kadangi jis buvo parlamentarizmo priešininkas.

„Keletą metų aš stebėjau Belgijos deputatus, bevaises vidutinybes, iš kurių nebuvo jokios naudos. Man visada norėjosi užsiundyti ant jų boksininkus ar krovikus, o dar geriau kanibalą, kuris kasdien suėstų po vieną iš mano buvusių kolegų. Tokiu būdu parlamento klausimas būtu efektingai išspręstas“. Degrelis matė parlamentinę sistemą korumpuotą ir silpną, nesiderinančia su hierarchijos ir dievo nustatytos nelygybės idėja“.

Prieš reksistus susivienijo visi tie, kurie juose matė pavojų savo interesams – katalikų partija, liberalai, socialistai ir net komunistai - sudarė koaliciją. Dirigavo šiai šutvei sinagoga, paleidusi savo nuodingą lupikautojų jaunuolyną.

1945 metais, paskutinėmis karo dienomis, atsisakęs kapituliuoti, Degrelis atsidūrė Norvegijoje iš kur vienmotoriu lėktuvu nuskrido 1500 mylių per visą okupuotą Europą ir nusileido prie Ispanijos sienos, pasibaigus degalams. Nusileidžiant lėktuvas sudužo ir Degrelis patyrė daug traumų su kaulų lūžiais. Bet jis išgyveno.

Keletą metų buvo gydomas sugipsuotas, be galimybės judėti. Kai tik jis pradėjo valdyti dešinę ranką, ėmė rašyti. Tuo metu ir parašė šedevrą „Kampanija Rusijoje“ („Prarastas legionas“), kuris atnešė jam „XX amžiaus Homero“ vardą ir šlovę. Knygą išleido dvi prancūzų leidyklos.

Sąjungininkai grasino okupuoti Ispaniją, jei Degrelis ir prancūzų karo laikų premjeras P. Lavalis nebus jiems išduoti susidorojimui. Franko rado kompromisą – išdavė Lavalį, bet Degrelį pasiliko dėl tos priežasties, kad jo negalima fiziškai perkelti iš ligoninės.

Po metų Degrelis gavo prieglobstį vienuolyne. Daugelis jo šeimos narių, draugai ir bendražygiai buvo suimti ir „demokratiškų išlaisvintojų“ nukankinti Belgijoje. Jo šeši vaikai, pakeistais vardais ir pavardėmis buvo priverstinai išsiųsti į internuotųjų lagerius įvairiuose Europos dalyse. Valdžia nurodė, kad jie niekada neturi susisiekti tarpusavyje ir su tėvu. Nauja belgų valdžia nuteisė jį mirties bausme pagal tris straipsnius. Buvo priimtas specialus įstatymas Lex Degrellana, kuris draudė transportuoti, turėti ar gauti bet kokią Degrelio knygą, arba knygą apie jį.

Nuo nulio Degrelis pradėjo atkurti savo sudaužytą gyvenimą. Su energija ir nepalaužiama dvasia, kurie niekada nebuvo jo apleidę, jis dirbo darbininku statybose. Kaip jis nuo paprasto kareivio pakilo iki generolo, civiliniame gyvenime nuo darbininko pakilo iki statybinės kompanijos vadovo. Tuo tarpu jo emisarai surado jo pagrobtus vaikus ir visus grąžino tėvui.

Per paskutinius 40 metų Degrelis 20 kartų siūlė belgų valdžiai teisti jį prisiekusiųjų teisme. Jo reikalavimai, kad būtu teisiamas legitimaus teismo (ne parodomuoju teismu Niurnbergo dvasioje), buvo sutinkami nerangiu tylėjimu.

Mirė L.Degrelis 1994 metų kovo 31 dieną.

P.S. šis straipsnis per kažkokį stebuklą buvo įdėtas "Laisvame laikraštyje", bet ten jo jau seniai nebėra. Čia nurodytas pirminis jo šaltinis taip pat jau seniai ištrintas-totalinė kumpanosių cenzūra,deja, nesnaudžia...