Apie daiktų ir gyvulių prasmę

Žiūriu, minioje vis išlenda nučiupinėtas klausimas apie gyvenimo prasmę.

Jis gali būti tikras, rimtas ir ne beprasmis. Jeigu žmogus klausia rimtai, kokia prasmė gyventi, jam reikia skubios pagalbos. Juk niekas neklusia, kokia prasmė džiaugtis, linksmintis, juoktis, būti laimingu, mylėti ir būti mylimam. Jeigu žmogui natūraliai pakilo klausimas, kokia prasmė gyventi, pabaiga gali būti visai čia pat. Toks klausimas kyla ligų ir skausmų nebepakeliantiems, vargų ir nelaimių nuvargintiems žmonėms. V. Franklis rašė, kad konclageriuose kai kuriems nualintiems kankiniams toks klausimas net nebekildavo, jiems būdavo akivaizdu, kad siekti pratęsti savo kančias nėra jokios prasmės. Labai greitai sekdavo jų pabaiga. Žodžiu, tai pabaigos klausimas. To klausia visi savižudžiai.

reklama

Bet klausia ne tik savižudžiai!

O kas dar klausia be jų?

Dar klausia prakutę šventikai, filosofai, teoligai ir kiti gudručiai. Jie klausia visai ne todėl, kad būtų prispausti bėdos ir nebematytų prasmės gyventi. Jiems visai patinka gyventi. O klausia šiaip, nes gyvena iš to. Po to minia kartoja jų klausimą ir džiūgauja tų pačių gudručių sugalvotais atsakymais.

Pats šauniausias, o gal ir pirmiausias, yra šventikų atsakymas, kurį išgirdau dar vaikystėje iš savo mamytės bažnyčios: gyvenimas tikslas yra tarnauti Dievui ir po mirties užsitarnauti algą. Visi kiti atsakymai - tai tik variancijos. Tarnauti Dievui, karaliui, visuomenei, žmonijai, tėvynei, valstybei, partijai. liaudžiai, šeimai... Nesvarbu - kam. Svarbu tarnauti.

Juk daiktas ar gyvulys negali būti pats sau. Šeimininkas puikiausiai mato jų paskirtį. Plaktukas - viniai įkalti, replės - viniai ištraukti, kiaulė - mėsai, karvė - pienui. O kumetis kam? O vergas? Ar gali būti jie patys sau, gyventi tam, kad paprasčiausiai gyventų? Kaip medžiai, kaip miško paukščiai, kurie nepriklauso niekam ir nėra pasmerkti šeimininko tikslui?

Ne, pats sau gyventi vergas negali. Jokiu būdu!

Iš ko tada gyventų gudručiai?