„Kairieji“ išsivysčiusiose pasaulio šalyse

Šiandienos kairieji, ypač gyvenantys išsivysčiusiose šalyse (tame tarpe ir Rusijos Federacijoje) – tai aktyvistų grupelės, skaitlingos partijos ir net internacionalai, kurie pasisako „už viską, kas gera“, veikia pagal principą „kažką juk reikia daryti“, tačiau dažnai ignoruoja teorinius klausimus ir taip vis giliau klimpsta į ekonomizmo liūną.

„Kairiuoju“ gali tapti bet kas. Jei žmogus nuspręs, kad sistema dėl kažkokių tai priežasčių jo netenkina (o priežastys gali būti pačios absurdiškiausios), tai jis gali įstoti į „komunistinę/socialistinę“ partiją. Ir viskas, ko iš jo reikalaujama, tai dalyvauti organizacijos akcijose. Jei partija didelė ir populiari – tuomet rinkimuose savo balsą reikia atiduoti už vieną ar kitą kandidatą.

Šiuo atveju principiniai klausimai arba ignoruojami, arba atidedami. Aktyvistai gali sakyti, kad kapitalizmas yra blogis, tačiau jų veiksmai byloja, kad jie nesiruošia su juo kovoti, bet, atvirkščiai, jie nori jį pagerinti, siekdami savo interesų. O kartais ir nepagerinti, o tik prasimušti į valdžią.

Lengviausiai „kairuoliškumo“ problemą išsprendžia identitetiniai arba grupės statuso klausimai, kuomet klausimai dėl kovos už tam tikrų žmonių kategorijų teises, pavyzdžiui kova dėl viršsvorį turinčių žmonių teises, stovi pirmoje vietoje. Tokiu būdu galima sukurti partiją ir vėliau užsiimti populizmu, tuo labiau, kad tema yra populiari.  

Tokia veikla ne tik neprieštarauja kapitalistinei sistemai, bet atvirkščiai, tai būtent tokia protesto forma, kuri kapitalistus tenkina. Ne be reikalo jie net skatina tokias veiklas, skirdami dotacijas „kairiesiems“ ir „radikalioms feministėms“, kurie „apjungia feministinį postkolonijinį mokslą ir feministinę politinę ekologiją“[1].  

Savaime aišku, kad į šį sąrašą galime pridėti ir poststruktūralistus, kurie kiekvienam žmogui siūlo įvaldyti savo asmeninę kalbą ir kovoti su totalitariniu mokslu, visuomenės ir švietimo diktatu. Nekalbant jau apie žmones, pinigų uždirbimui naudojančius „protesto idėją“. Tai liečia „kairiuosius“ žinisklaidos veikėjus, kurių vakaruose yra nemažai. Pirmiausia šiame reikale suprasti reikia viena: tokiems žmonėms yra naudingas jų status quo, bet nenaudingas visuomeninės–ekonominės formacijos pasikeitimas.    

KLAUSIMO ISTORIJA  

Keičiantis visuomenei formacijai, nauji visuomeniniai santykiai šokiravo ir smulkiosios buržuazijos atstovus, ir varguolius. Tačiau industrializacijos ir urbanizacijos procesas buvo nenumaldomas ir galiausiai privedė prie naujos visuomeninės organizacijos.

Nenuostabu, kad naujosios sistemos kritikai buvo bendruomenių ir smulkiosios gamybos atstovai. Reakcinių partijų nariai kvietė grįžti į praeitį, tarnavo elito, kuris nenorėjo atsisakyti savo valdžios ir privilegijų, interesams.

Todėl nenuostabu, kad kapitalizmo kritika susivedė į „teisingumo“ idėjas. Ir, kas nenuostabu, tokių idėjų realizacija susivedė į viena – į grįžimą praeitin. Alternatyvų, kaip taisyklė, nebuvo, išskyrus visai fantastiškas idėjas, atseit idealioje visuomenėje nebus neapykantos; kad net plėšrūnai nemedžios ir gyvens harmonijoje su visa aplinka.

Utopizmas neiššaukė kapitalistų nepasitenkinimo. Dar daugiau, kapitalistai utopijų šalininkams dažnai duodavo pinigų, kad pastarieji tokiu būdų galėtų kritikuoti ekonominę sistemą. Tokie veikėjai įrodinėja visuomenei, kad kapitalizmas neturi alternatyvų. Ir jei vakar tai buvo Furjė tipo žmonės, tai šiandien tai Žako Fresko[2] tipo žmonės ir šalininkai idėjos, kad visos visuomenės problemos susiveda į tai, kad žmonės yra „nedori“ ir, norint sukurti socializmą, pradžiai reikia „pakeisti save“, o paskiau ir visa visuomenė pasikeis.

Tokius žmones vertinti kaip kapitalizmo priešus būtų kvaila, kadangi, visų pirma, viskas, ką jie siūlė, praktikoje neišsipildė, o, visų antra, šie žmonės nėra revoliucijos šalininkai, todėl, kad revoliucija – tai prievarta. O revoliucijos metu tokie žmonės dažniausiai gina kapitalą.

Kapitalizmas, nežiūrint jo progresyvaus vaidmens, visgi savyje įkūnijo prieštaravimus, o būtent prieštaravimus tarp visuomeninio gamybos proceso ir privataus kapitalistinės formos pasisavinimo.

Objektyvūs šio būdo prieštaravimai ne tik iššaukė atgyvenusių klasių bei kitų reakcinių jėgų gaivališkus protestus, bet proletariato masių pasipriešinimą. Aišku, sutriuškinti progresyvios ekonominės formacijos stichiniai protestai negalėjo. Tokių junginių vadai, nugalėję, kaip taisyklė, net neįsivaizduodavo ką daryti. Ir laikui bėgant atsirado darbininkų sąjungos (tredjunionai, profsąjungos), kurie praktiškai kėlė tik ekonominius reikalavimus, pavyzdžiui, atlyginimo kėlimo.

Tačiau kapitalizmo, kaip sistemos, prieštaravimus, iškėlė būtent buržuazinės politinės ekonomijos atstovai. Esmė tame, kad pačioje pradžioje, formuojantis šiam mokslui, niekas nelaikė smerktinu to, kad kapitalizmo prieštaravimai yra atskleidžiami. Tuo labiau, kad, kaip atrodė teoretikams, šie prieštaravimai gali pasufleruoti ir parodyti tai, kas turi būti pataisyta.

Tačiau niekas nieko taisyti ir nesirengė. Dar daugiau, kuomet atsirado politinės ekonomijos kritika (nenuosekli), tuomet kapitalistai suprato, kad būtina nutylėti sistemos prieštaravimus. Taigi, kritinį Smito ir Rikardo palikimą ignoravo, o juos pakeitė žmonės, kurie pasakojo visuomenės buities istoriją. Tačiau ne visi užmiršo kritiką, kuri buvo politinės ekonomijos klasikų veikaluose. Marksas baigė darbą, išaiškino pagrindinius kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimus.

Marksas pagrindė privatinės nuosavybės gamybos priemonėms pakeitimo būtinybę. Jis pirmasis išsamiai išnagrinėjo kapitalistinę sistemą ir ją sudėliojo į „lentynėlės“. Jis išaiškino pagrindines šios sistemos taisykles ir surado problemos sprendimo būdą:

„reikalas ne privatinės nuosavybės pakeitime, o jos sunaikinime, ne klasinių prieštaravimų užtušavime, o klasių sunaikinime, ne dabartinės visuomenės tobulinime, o naujos visuomenės kūrime“[3]

Ir pagrindinis naujos visuomenės siekis:

„ne pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys gamybos bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių“[4].

reklama

Mokslinio komunizmo šalininkų tikslas – socialinė revoliucija, visuomeninės–ekonominės santvarkos pakeitimas, o ne kapitalizmo gerinimas, prieštaravimų užtušavimas, eksploatuojant atsilikusias šalis.

Aišku, žmonių, apsijungusių marksistiniais pagrindais, sąjunga, kelia kapitalizmui grėsmę (kas pasitvirtina revoliucinio judėjimo istorijoje). Visgi, kalba eina apie klasių kovą, kuomet abi pusės suvokia savo interesus. Darbininkų demonstracijas sušaudydavo, revoliucinio judėjimo lyderius žudydavo arba uždarydavo į kalėjimus.

Pirmosios marksistinės partijos buvo žymiai įtakojamos marksizmo. Būtent darbininkai, apsiginklavę marksizmo teorija, sugebėjo tapti ta jėga, su kuria teko skaitytis. Socialiniai kapitalizmo pagrindai pasikeitė tuomet, kai Internacionalo nariai veikė kolektyviai. Tos teisės, iškovotos tuo metu, įsitvirtino ilgiems metams, daugelis jų veikia ir iki šiol, į jas atsižvelgiama kaip į būtinybę.

Marksizmas buvo pavojingas dar tuo, kad, jo paveiktos, keitėsi ir daugelis visuomeninių mokslo šakų. Istorinį materializmą, kaip metodologinį principą, priėmė daugelis mokslininkų. Kartais jie buvo marksizmo priešininkai, bet visgi naudojosi Markso pasiekimais. Engelsas apibendrino:

„Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.“[5]

Buvo iš esmės peržiūrėta prieiga prie visuomenės. Tačiau, jei Markso, kaip socialinio filosofo, darbą reikėjo pripažinti, politinės ekonomikos kritiką reikėjo arba nutylėti, arba kritikuoti.

Po Markso buržuaziniai teoretikai įrodinėjo, kad kapitalizmas yra natūralus, neistorinis ir alternatyvų neturi. B. Baverko darbai šiuo požiūriu yra etalonas, kadangi pagimdė įvairias kryptis, kurių esmė viena. Tų darbų turinyje lyginama dabartinė visuomenė ir atsilikęs ūkis, medžiotojai, gyvenantys izoliacijoje, kurie atseit vadovaujasi subjektyviu vertės principu. Ir tai, po keisto palyginimo, pritaikoma visai dabartinei visuomenei. Bet vargu, ar transnacionalinės korporacijos turi kokias nors „vertybes“. Esmė tame, kad, kaip sakė Tečer, nėra jokios visuomenės, o yra tik atskiri individai. Štai, pavyzdžiui, pas Bemą, visada oazės gyventojai, kurie „renka duoną“ ir kas lieka, parduoda, vadovaujasi subjektyviomis vertybėmis. Visai nesuprantama, kaip tokios bendruomenės nariai, sugebėtų, tarkim, pastatyti gamyklą, organizuoti gamybą ir t. t.

Ignoruoti gamybą, akcentuoti tik vartojimą – tai tipiška kapitalizmo ideologams. Suprantama, kad tokie žmonės, kaip pavyzdį naudodami savo fantazijas, ignoruoja visus kapitalizmo prieštaravimus. Tai yra, Marksas būtų neteisus, jei nebūtų visuomenės, jei visoje planetoje gyventų oazių gyventojai ir, išgyvenę laivų katastrofas, kurias pastoviai kaip pavyzdžius kiša austriškosios ekonominės mokyklos atstovai.

Kapitalizmo apologetai nieko geresnio pasiūlyti negali, nes jei pradėtų analizuoti kapitalizmą, tai prieitų prie tokių išvadų, prie kokių savo laiku priėjo Marksas. O jie to padaryti negali, kadangi yra suinteresuoti kapitalizmo egzistavimu, jo natūralumu. (Tokie ideologai dažnai tampa politikų, kapitalistų patarėjais; užima svarbius postus universitetuose, kartais vadovauja ministerijoms).

Bet kapitalistinis gamybos būdas yra istorinis. Jis paremtas privatine nuosavybe, gamybos priemonėmis ir lemia žmonių susiskirstymą į priešiškas klases. Engiamos klasės apiplėšimas ir eksploatacija – štai pagrindinis buržuazijos egzistavimo pagrindas. Visuomenės antstatas (teisė, religija, moralė) taip pat apibrėžtas nūnai egzistuojančiu gamybos būdu.

Vadinasi, ne nuo idėjos apie „teisingumą“ priklauso tai, kokia bus visuomenės formacija, o nuo to, koks bus gamybos būdas. Keičiantis gamybos būdui, keičiasi ir visuomenės santvarka, tame tarpe ir politinės, filosofinės ir kitos idėjos. Praeities visuomeninių–ekonominių formacijų kaita, tik patvirtina istorinio materializmo teiginius.

OPORTUNIZMAS

Markso ir Engelso mokslinių idėjų atsisakymas, kapitalistinės sistemos „pataisymo“ naudai –įprastas reiškinys. Tai nulemta to paprasto fakto, kad už kiekvienos idėjos slepiasi klasiniai interesai. Be abejo, oportunistinės srovės, kurios egzistavo dar iki marksizmo, išreiškia viešpataujančios klasės interesus.. Taip yra todėl, kad jos priešinasi revoliuciniam visuomenės pakeitimui, atsisako mokslinio dabartinės sistemos vertinimo, o iškelia tik emocinius lozungus.

Oportunizmas turi daug įvairių formų. Santykinai stabiliame ir ramiame laikmetyje, jie (oportunistai) gali kelti radikalius reikalavimus. Tačiau kai tik sistemai kas nors gresia, tie žmonės stoja ginti vyriausybės arba viešpataujančios buržuazinės grupuotės, kas pastebima ne kartą (XX a. pradžios revoliuciniai neramumai Rusijos imperijoje, I pasaulinis karas, pilietinis karas Nikaragvoje, kuomet kompartijos nariai kontrrevoliucijos pusėje stoja prieš sandinistus, ir t. t.).

Reikalo esmė tame, kad oportunistai priima kapitalizmo taisykles, t. y. veikia viešpataujančios klasės nustatytuose rėmuose. O rėmai numatyti tam, kad bet kokia kaina išlaikytų esamą gamybos būdą. Ir visgi jei tik yra mažutėlė galimybė, šia širmą galima numesti. Oportunisto logika tokia: šiuo momentu komunizmas nugalėti negali, todėl reikia „nors kažką daryti“. Tas pats Peris Andersonas pareiškė, kad permainos neįmanomos ir kairiesiems belieka tik „kultūros kritika“, kuri tenkina buržuaziją[6]. Tokiems veikėjams ne nuodėmė ir padėti, t. y. skirti lėšas ar net suteikti šiltą vietelę su atitinkamu atlyginimu.

Faktiškai masine propaganda užsiimantys oportunistai tarnauja kapitalistams, taip siekdami stabilizuoti sistemą. Galima pastebėti, kad tokia veikla, kiekvienais metais, tampa vis aktualesne, tokios srovės gali priimti įvairius veidus: nuo nuosaikios socialdemokratijos, iki radikalaus leftizmo. Tipiškas to pavyzdys – dalyvavimas parlamentiniame kretinizme.

O jei žmonės atsisako nuo socialinės revoliucijos ir proletariato diktatūros (kai kurie formaliai save laiko marksistais, tačiau nepalaiko revoliucijos), tai ką jie remia?

Idealiu atveju – utopinį socializmą, kuris ateis nežinia kada. O iš tikro – viską, kas naudinga valdančiajai klasei. Oportunistai vyriausybėje gali realizuoti „socialines“ pertvarkas ir neoliberalias reformas. Norisi pabrėžti, kad nereiktų manyti, jog į rinką nepatenkantys mechanizmai, naudojami kapitalizmo stabilizavimui, esti kažkuo „socialistiniai“.

Esant grėsmei, kapitalistai sutinka laikinai sušvelninti prieštaravimus, panaudodami taip vadinamas „socialines reformas“. Pavyzdžiui, proletariato revoliucijos metu seras Viljamas Gudas nurodė:

„Maisto produktai buvo vienintelis pagrindas, kuris galėjo išlaikyti valdžioje skubiai sukurtų valstybių vyriausybes... pusė Europos buvo ant bolševizmo ribos... jeigu 1919–1920 m. vidurio ir rytų Europa nebūtų gavusi kreditų sumai 137 milijonai svarų sterlingų, tai nebūtų buvę galimybių suteikti jiems paramos maistu, anglimi ir organizuoti šių prekių atgabenimą. Neturėdama maisto produktų, anglies ir transporto priemonių, Austrija ir galimai eilė kitų valstybių, būtų pasekusios Rusijos pavyzdžiu. Po dvejų su puse metų bolševizmo stuburas vidurio Europoje buvo perlaužtas dėka šių kreditų... finansiniu ir politiniu požiūriu šių 137 milijonų davimas buvo geriausia istorijai žinoma investicija.“[7]

Aišku, tokios priemonės yra veiksmingos tik krizių ar karo, tame tarpe ir šaltojo, metu. Kuomet būtinybės nebelieka, tuomet prasideda „reformos“ ir „optimizacijos“. „Socialistinių“ kandidatų išrinkimai čia padėti negali.

V. Leninas teisingai suformulavo oportunizmo esmę.

„teorinė marksizmo pergalė verčia jo priešus persirenginėti marksistais. Supuvęs iš vidaus liberalizmas mėgina atgyti kaip socialistinis oportunizmas. Jėgų rengimo didesniems mūšiams laikotarpį jie laiko atsisakymu nuo tų mūšių. Vergų padėties pagerinimą, kad būtų galima kovoti su samdomąja vergija, jie aiškina taip, tarsi vergai už penkiakapeikį parduotų savo teises į laisvę. Bailiai skelbia „socialinę taiką“ (t. y. taiką su vergvaldyste), klasių kovos išsižadėjimą ir t. t.“[8]

Marksistui aišku, kad politinė kova – pirmiausiai ne idėjų, o klasių kova.

Už kiekvieno paklydimo arba idealizmo šiuo klausimu, slepiasi šaltas išskaičiavimas.

„KAIRIOSIOS JĖGOS“ VAKARUOSE

Su apgailestavimu galima konstatuoti, kad kai kurie mūsų draugai džiaugiasi taip vadinamų kairiųjų pergalėmis vakaruose. Lyg kažkokios partijėlės, panašios į SYRIZA pergalė – tai neginčijama sėkmė, kuri parodo, kad visuomenė „sukairėjo“.

Reikalo esmė ta, kad tai nieko nereiškia, nes, kaip matome, kažką realaus tokios partijos pakeisti negali. Jos gali vadintis „kairiaisiais radikalais“ arba „komunistais“, tačiau jos veikia kapitalistinės sistemos rėmuose ir viešpataujančios klasės interesais. Paprasčiausiai yra formalus pasirinkimas: kartą per kelis metus galima išrinkti tokį ar anokį buržuazijos atstovą. Tai buržuazinė demokratija.

„Komunistinė“ (pavyzdžiui, Moldovoje) partija vykdo neoliberalias reformas, nors rinkėjai, aišku, tikėjosi, kad partiniai veikėjai atkurs Moldovos TSR. Realaus pavojaus kapitalizmui žaidimas demokratija nekelia.

Kai kurie piliečiai mano, kad jei prezidento rinkimuose laimės Bernis Sandersas, tai pasaulis pasikeis. Esmė tame, kad niekas nepasikeis, kadangi tokie veikėjai, kaip ir SYRIZA, tik sukelia pasirinkimo iliuziją. Kaip sakė Markas Tvenas „Jeigu rinkimai ką nors lemtų, žmonėms neleistų balsuoti.“

Nereiktų pamiršti, kad ir politinės kampanijos yra finansuojamos tos ar kitos transnacionalinės kompanijos. Būtinai kiekvienas kandidatas sudaro sutartis su buržuazijos atstovais, o vėliau, prezidentavimo metu, pildo duotus pažadus (leidžia nuosavas armijas, kalėjimus ir t. t. ir panašiai). O populistiniai pažadai, kaip progresyvios socialinės reformos, kaip taisyklė, lieka tik pažadais.

Žmogus, kuris principingai ruošiasi sunaikinti kapitalizmą, nors ir turi šansų tapti prezidentu, 100 procentų juo netaps. Juo labiau, pati sistema nesuteiks galimybių tokiu būdu likviduoti kapitalistinių santykių, antraip nebūtų jokios prasmės jos egzistavime. Paprasčiausiai kandidatai reiškia vienokius ar kitokius buržuazinių grupuočių interesus.

Jei pasižiūrėtume į šių partijų programas, pamatytume, kad, kaip taisyklė, nieko konkretaus jose nėra. Pagrinde, faktų konstatavimas, atseit yra skurdas, yra bedarbystė. Tai blogai, tačiau nieko nepadarysi.

Dargi atsižvelgiant į dabartines tendencijas, praktiškai visi socialiniai pertvarkymai tylomis gniuždomi. Todėl tokių oportunistinių partijų galutinė evoliucija – neoliberalių reformų realizavimas. O esant revoliuciniams neramumams – engiamos klasės interesų išdavystė, mėginimas susitarti su buržuazija, kad ir vėl, padedant valstybei, būtų švelninami kapitalizmo prieštaravimai siekiant išlaikyti sistemos stabilumą.

Taip pat nereiktų pamiršti, kad kai kalba eina apie išsivysčiusias šalis, jog jos, eksploatuodamos atsilikusias šalis, savo šalių viduje sukuria socialinį stabilumą. Kalba eina apie totalią kontrolę ir nelygybę apsikeitime. Šiuo metu JAV kariuomenė yra išsidėsčiusi 150 pasaulio šalių[9]. Išsivysčiusių šalių gyventojai gali būti laikomi eksploatacijos bendrininkais. O tai jau konkretus materialinis interesas. Tačiau tai aktualu tik tiek, kol yra resursai ir galimybės kapitalui.

APIE BURŽUAZINĘ DEMOKRATIJĄ

reklama

Daugeliui kairiųjų buržuazinė demokratija yra reali vertybė. Svarbiausia – ne socializmo kūrimas, o sąžiningų rinkimų užtikrinimas. Kas gi yra buržuazinė demokratija, nežiūrint leftistų idealistinių nuostatų, kurie renkasi dalyvavimą akcijose „už sąžiningus rinkimus“?

Egzistuoja „trejetas“, t. y. Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Šie institutai įtakoja praktiškai bet kurios kapitalistinės valstybės ekonomiką ir politiką. Svarbu paminėti, kad kai kurios šių organizacijų rekomendacijos yra privalomos vykdyti, o šių organizacijų vadovai net nenagrinėja taip vadinamų suverenių valstybių pasiūlymų.

Nenuostabu, kad šios struktūros yra uždaros. Techniniai darbuotojai – tai finansinio kapitalo atstovai. Jie realizuoja transnacionalinių kompanijų „šviesius idealus“.

Šios organizacijos, tame tarpe Tarptautinis valiutos fondas (TVF), siūlo šalims kreditus, bet labai jau įdomiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1998 m. jis siūlė kreditą Rusijai, tačiau dėl šio kredito reikalauta uždaryti atseit „nerentabilias“ šachtas[10]. Šachtų neuždarė vien dėl to, kad pinigus kažkas sugebėjo išgrobstyti.

Tačiau analogiški veiksmai dažnai baigiasi pilietiniais karais. Antai galime prisiminti, kas vyko Ruandoje, kuomet finansinė organizacija iš vyriausybės pareikalavo atsisakyti remti žemės ūkį. To pasekmė – genocidas, bet tuo pačiu ir antpelnis globaliam verslui. O skola tik kaupiasi. Pažymėtina, kad Tarptautinis valiutos fondas skolina pinigus, kad būtų aptarnaujama skola, tuo būdų klampindama šalį į visišką priklausomybę.

Kapitalistinės sistemos centre valstybinis protekcionizmas nėra smerkiamas, tai laikoma norma. Jei būtų atvirkščiai, daugelis ūkio šakų paprasčiausiai suirtų. Užtat protekcionizmas kitose šalyse – tai totalitarizmas, grįžimas į komunizmo laikus ir panašiai, todėl būtina skubiai panaikinti „neefektyvias“ priemones ir leisti kapitalistams normalizuoti gamybą. Ir tai visada sukelia liūdnas pasekmes.

Nereiktų pamiršti, kad TVF sprendimai priimami ne balsuojant, o vadovaujantis interesais, t. y. kurio didžiausias įnašas, tas ir priima sprendimus. Ne be reikalo toks „reformų“ paketas yra vadinamas „Vašingtono konsensusu“.

Praktiškai visos šalys, vienokioje ar kitokioje apimtyje, privalo vykdyti politinius ir ekonominius reikalavimus, antraip paprasčiausiai negaus kreditų, o gal net taps atstumtosiomis. Pagrindiniai TVF reikalavimai paprasti: laisvas kapitalo judėjimas, atvira rinka, totali privatizacija (net tose sferose, kur konkurencija iš principo negalima), dalinis ar pilnutinis socialinės sferos panaikinimas ir daugelis kitų.

Ir paprasčiausias tokių reikalavimų ignoravimas nieko neduos. Reiškiasi, buržuazinė demokratija, net pačioje idealiausioje formoje – paprasčiausiai širma. Ryškiausias to pavyzdys – SYRIZA, Darbininkų partija (Brazilija) ir panašios, laimėjusios rinkimus „kairiosios“ partijos.

KAPITALIZMAS MASINIŲ NERAMUMŲ METU

Buržuazinė demokratija egzistuoja tik tol, kol kapitalizmui niekas negresia. Jei tik iškyla jėgos, grasinančios sistemai, sudarančios jai pavojų, tuojau pat prasideda represijos, o demokratija pakeičiama atvira buržuazijos diktatūra.

Ši priemonė nėra ideali, kadangi užtikrinti stabilumą ne visada pavyksta, tačiau tai geriausia priemonė tuo atveju, jei komunistai gali paimti valdžią.

Ir tai – ne išsidirbinėjimo, o klasių kovos laikotarpis, kuomet galima numesti kaukes. Italijos buržuazija iškelia Musolinį, Vokietijos – Hitlerį. Jau po Hitlerio pralaimėjimo, Vokietijos buržuazijos atstovas Krupas pareiškė:

„Ekonomika reikalauja stabilumo, ramaus vystymosi. Esant kovai tarp daugelio vokiškųjų partijų ir betvarkės, nebuvo galimybės gamybinei veiklai. Mes, Krupų šeimos nariai, ne idealistai, o realistai... Mums susidarė įspūdis, kad Hitleris suteiks mums būtiną sveiką vystymąsi. Ir jis tai padarė... Gyvenimas – tai kova už būvį, už duoną, už valdžią... šioje rūsčioje kovoje mums buvo būtinas stiprus ir griežtas valdymas.“[11]

Nekalbant apie tokius veikėjus, kaip naftos magnatas Henris Dterdingas, kuris padėjo ne tik Hitleriui, bet ir baltųjų judėjimui bei kitoms reakcingoms antikomunistinėms jėgoms.

Būtent demokratijos regimybė galima tik tada, kai komunistai neturi jokių perspektyvų. O šalyse, kur tokių perspektyvų esama, nacionalistų grupuotės, remiamos vyriausybės, žudo komunistinio judėjimo atstovus. Tokie žiaurumai dažnai vadinami demokratijos gynimu. Pavyzdžiui, Bulgarijos ir Suomijos komunistų nužudymai revoliucinių neramumų metu, tarptautinės bendruomenės buvo įvertinti teigiamai.

Ir tai dėsninga baigtis tuomet, kai oportunistai jau nebegali užtušuoti prieštaravimų. Tačiau nežiūrint to, kad komunistinis judėjimas vakarų šalyse praktiškai mires, retkarčiais buržuazija bando prastumti įstatymų projektus, smerkiančius „komunizmo nusikaltimus“. Pavyzdžiui, 2005 m. Europos Taryboje buvo nagrinėjama rezoliucija apie „Būtinybę komunizmo nusikaltimams pasmerkti“, kurioje verkšlenama, jog komunistinės partijos „legalios ir net veikia kai kuriose šalyse“[12].

KAPITALIZMAS PRIEŠ PROGRESĄ

Pasaulinė kapitalistinė sistema diktuoja sąlygas visam pasauliui. Egzistavimas, iškrentant iš šių taisyklių, praktiškai neįmanomas. Reikalas tame, kad dalinai šioms taisyklėms yra pavaldžios valstybės, tokios kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, todėl, kad su jomis yra sudarytos atskiros sutartys ir jų ekonomika vis tiek priklauso nuo daugelio valstybių (kai kurios šalys atsisako prekiauti su šiomis šalimis, tačiau toli gražu ne visos).

Aišku, pagrindinis tikslas nesikeičia. Tai pelno maksimizacija, kapitalo kaupimas bet kokiu galimu būdu. Jei pajamų šaltinis išsenka, ar netenkina kapitalistų, tai atrandamas naujas, įskaitant ir karinę agresiją. Progresas šiuo atveju – antraeilis dalykas. Anatolijus Francas savo satyrinėje knygoje „Pingvinų sala“ aprašė šiuos „principus“:

„Tai juk pramoniniai karai. Tautoms, neturinčioms išvystytos pramonės ir prekybos, karai nereikalingi; tačiau versli tauta priversta vykdyti užkariavimo politiką. Mūsų karų skaičius, vystantis pramonei, neišvengiamai auga. Kai kokia nors iš mūsų ūkio šakų neranda rinkos savo produkcijos pardavimui, atsiranda karo būtinybė, kad būtų gautos naujos galimybės. Štai kodėl šiais metais mes turėjome anglies karą, vario karą, medvilnės karą. Trečiojoje Zelandijoje mes nužudėme dvi trečiąsias visų gyventojų, kad priverstume likusius iš mūsų pirkti lietsargius ir petnešas“[13].

Be socialinės revoliucijos, proletariato diktatūros ir visiško visuomenės pagrindų pakeitimo su ekonomikos centralizacija, priešintis tarptautinei kapitalistinei sistemai neįmanoma.

Mokslinio komunizmo esmė tame, kad gamyba, pirmiausia, nukreipta į progresyvias pertvarkas; į kultūrinių ir materialinių visuomenės reikmių tenkinimą, o ne, kaip kapitalistinėse šalyse, į pelną.

Savaime aišku, kad panašios sferos gali būti nepelningos, tačiau juk kosmoso įsisavinimas ir panašūs globalūs projektai iš esmės yra nuostolingi. Labiau apsimoka gaminti alkoholio produkciją. Ir su tokia taktika lieka tik viena: pelno didinimui užkariauti kitas šalis (kapitalizmo ideologai pasakytų, kad reikalas ne pelno didinime, o „žmogaus prigimtyje“).

Tai labiau rentabilu, negu vystyti sunkiąją pramonę, investuoti pinigus į globalius projektus. Ir net nebūtina karinėmis priemonėmis užkariauti atsilikusiųšalių, galima tai daryti padedant TVF ir panašioms į jį institucijoms.

Vystymosi logika, t. y. pastovus technikos tobulėjimas, gamybos priemonių gamyba ir taip pat jų tobulėjimas, toli gražu ne visada naudingas kapitalizmui, ypač turint omeny globalumą. Kartais viduramžių gamyba, klestinti atsilikusiose šalyse, žymiai pelningesnė, nei aukštosios technologijos. Jau nekalbant apie tai, kad egzistuoja komercinės paslaptys, patentai ir panašiai. Kuomet šimtąjį kartą tenka „išradinėti dviratį“, vietoj to, kad visuomenė naudotųsi visais mokslo pasiekimais. Juo labiau, kadangi gamyba orientuojasi į pelną, tai ji iš principo orientuojasi ir į užplanuotą pasenimą.

Taip pat nereiktų pamiršti, kad rinkos ekonomika vargu ar gali būti progresyvi, kadangi net pačių paprasčiausių prekių gamyba negalima be finansinių kompanijų tarpininkavimo. Vertybinių popierių rinkos, biržos – jos nieko negamina ir ekonominiam progresui nereikalingos. Visos šios parazitinės ataugos neigiamai veikia ūkio plėtrą ir visuomenę apskritai.

Planinė ekonomika efektyvesnė vien dėl to, kad eliminuoja visas šias abejotinas įstaigas.Dargi atstatomuoju laikotarpiu, net kapitalizmo rėmuose, kuomet reikdavo atsisakyti rinkos mechanizmų, būdavo užfiksuojamas „auksinis“ kapitalizmo išsivystymo laikotarpis. Taip yra dėl to, kad centralizuota ekonomika efektyvesnė, nei sistema, kuri tarnauja finansinių spekuliantų interesams.

Progresas įmanomas tik tada, kai gamybinės jėgos padeda ekonomikos vystymuisi, o ne tarnauja mažai parazitų grupei – vartotojams. Nepanaikinus privatinės nuosavybės, progresyvi gamybos organizacija, būtent naujame, revoliuciniame lygmenyje, neįmanoma.

SOCIALINĖ REVOLIUCIJA

Socialinė revoliucija – tai istorinis procesas, po kurio seka radikalios pertvarkos ir gamybos būdo pasikeitimas. Žmonės, kurie mano, kad tai galima apeiti, kadangi revoliucija tai prievarta, tokiu būdu tik konstatuoja, kad nesiruošia kovoti prieš kapitalizmą. Taip yra dėl to, kad visi kiti metodai yra nukreipti tik į nežymias nuolaidas, paliekant egzistuoti viešpataujantį gamybos būdą.

Kuomet viešpatauja dabartinis gamybos būdas, t. y. buržuazijos parazitavimo pagrindas, visuomenė iš esmės nepasikeis. Valstybė aptarnauja valdančiosios klasės interesus. Tai – prievartos aparatas, o taip pat ir ideologinis antstatas. Eksploatatorių klasė savo viešpatavimo niekuomet neatsisakys.

Ir kovoti su kapitalistine sistema galima tik tuo atveju, jei, visų pirma, proletariatas suvoks savo tikruosius (klasinius) interesus ir, visų antra jei esti objektyvi revoliucinė situacija:

1. Viršūnės nebegali gyventi taip, kaip seniau – viešpataujanti klasė negali pakeisti savo valstybės;

2. Apačios negali gyventi taip, kaip seniau – aštrus ekonominės būsenos paaštrėjimas ir noras keisti savo gyvenimą į geresnę pusę;

3. Žymus masių suaktyvėjimas, traukiamas tiek pačios krizės, tiek ir pačių „viršūnių“ link istorinio žygio.[14]

Tačiau problema tame, kas socialistinė sąmonė darbininkui gali būti atnešta tik iš išorės, t. y. marksizmo šalininkų, pasiryžusių ją perduoti darbininkų klasei. Nesant to, galima laukti tik stichinių maištų su grynai ekonominiais reikalavimais, kurie eilinį karta bus nukreipti laikiniems prieštaravimų sušvelninimams.

Darbininkų mokslinių žinių nebuvimas (kuriuo ir naudojasi kapitalistai) priveda prie to, kad jie nesugeba priešintis, panaudodami mokslines žinias, o išsivysčiusių šalių „kairieji“ iš viso nepasiruošę jiems padėti, nes mano, kad visi sprendimai yra stichiški. Bet, anot jų replikų, atseit Rusijoje „feodalinis režimas“ ar kažkas panašaus, tai galima manyti, kad „kairieji“ net nežino, kas yra kapitalizmas. Tokie žmonės neatneš darbininkams socialistinės sąmonės, o tik juos suklaidins.

Gamybinių santykių dėsnis charakteriui ir išsivystymo lygiui reiškiasi tuo, kad visuomenėje, susiskirsčiusioje į klases, atsiranda prieštaravimai tarp senųjų gamybos santykių ir išsivysčiusių gamybinių jėgų, ko pasekoje konfliktas išsprendžiamas tik socialine revoliucija.

***

„Kairiaisiais“ save vadinantys žmonės kaip taisyklė būna nutolę nuo marksizmo taip pat, kaip savo laiku buvo utopistai. Atsisakydami nuo mokslinio pažinimo prietarų naudai, ignoruodami priešišką aplinką ir objektyvius ekonomikos dėsnius, teigdami, esą galima sukurti daugybę pirmykštes bendruomenes primenančių komunų ir decentralizuoti ekonomiką, prieinant prie natūrinio ūkio viešpatavimo, šie žmonės faktiškai pripažįsta, kad rimtos alternatyvos kapitalizmui nėra.

Pastoviai siūlant utopijas nebus jokios naudos. Komunistų uždavinys – atnaujinti revoliucinę teoriją, kad ji taptų aktualia šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pulti į idealizmą ar apsiriboti revanšizmu.

Mokslinės kapitalizmo analizės ir marksistinės teorijos atsisakę „kairieji“ praktikoje kartos tai, kas buvo daroma 1990-ųjų pradžioje. Tikriausiai nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog tokia praktika niekur nenuves.