Savo vaikų neskiepijanti medicinos studentė: „Nebegąsdinkit“

Kol vieni stebi ir komentuoja įvykius Ukrainoje, kiti stebi ir komentuoja įvykius Lietuvoje. Pilietinis karas dar negresia, tačiau dar vienas Sveikatos apsaugos ministro įsakymo projektas vėl žiebia aistras ir diskusijas tarp Lietuvos piliečių. Ir šįsyk gana jautrioje socialinėje grupėje – tarp ikimokyklinukus auginančių tėvų. Straipsnį apie ministro Vytenio Andriukaičio potvarkį neleisti neskiepytų vaikų į darželius radau atsitiktinai savo elektroniniame pašte. Ir nustebau, nes pati auginu du neskiepytus mažylius. Pasijutau kaip žydė istorijose apie holokaustą ir Hitlerį: jei ne dėl akių spalvos ar tautybės, tai šįsyk dėl kitokio pasirinkimo bandoma susidoroti.

Mamoms ir kitiems nežinantiems apie vakcinas

Kad būtų šiek tiek aiškiau, trumpai apie vakcinas. Vakcinos esti dviejų tipų – gyvosios ir negyvosios. Gyvosios vakcinos – tai dirbtinėmis sąlygomis išaugintos gyvų mikroorganizmų (bakterijų, virusų, riketsijų ir t. t.) nevirulentiškos kultūros. Negyvosios vakcinos gaunamos iš ligų sukėlėjų gamybinių padermių, kurios turi pilnavertę antigeninę sandarą ir yra labai virulentiškos (virulentiškumas – viruso gebėjimas sėkmingai infekuoti šeimininką).

Dažniausiai mikroorganizmai inaktyvuojami mertiolatu (gyvsidabrio turinčiu junginiu), fenoliu (akis, odą ir kvėpavimo takus ardanti medžiaga), formalinu (junginys, kuris naudojamas konservavimui ir kai kuriais atvejais gydymui, tačiau yra nuodingas) ir „išvedami“ genų inžinerijos būdu.

Į žmogaus kūną su vakcina patenka ligos sukėlėjo tam tikra forma ir tirpalas ar sauso pavidalo medžiaga, tikintis tinkamo imuninio atsako. Vakcina nėra vaistas, vakcina yra medicininis preparatas, imituojantis natūralią infekciją.

Loginiai disonansai

Kai žurnalistai rimtiems valdžios ir medicinos žmonėms užduoda klausimą „o kokia jūsų nuomonė?“, šie neretai pradeda gąsdinti. Ne išimtis ir Vytautas Usonis. Pakalbintas apie naująjį įstatymo projektą, mokslų daktaras išsyk pradėjo spekuliuoti kita jautria – finansų – tema. Kalbėdamas apie draudiminę mediciną, paminėjo, jog gydant užsikrėtusius nevakcinuotus vaikus, papildomai skiriamos lėšos iš mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau juk mokesčius moka ir vakcinuotų vaikų tėvai. IR, nes tuos pačius mokesčius moka IR nevakcinuotų vaikų tėvai.

reklama

Tad gąsdinti ir spekuliuoti pinigais nėra ko, nes tuomet klausimą apie gydymo išlaidas galima apsukti iš kitos pusės: ar ne tų pačių mokesčių mokėtojų, taigi ir nevakcinuotų vaikų tėvų, lėšos bus naudojamos gydant vakcinuotus ir vis dėlto užsikrėtusius vaikus?

Kitas įdomus dalykas, jog nei ministras, nei mokslų daktaras, nei jokie medikai neužsimena apie tuos vaikus, kurie dalį gyvenimo praleido kitose šalyse. Kiek žinau, skiepų kalendoriai visose šalyje skiriasi. Kodėl skiriasi, nenagrinėsiu. Tad ką daryti tiems tėvams, kurie savo vaiką vakcinavo pagal vienos šalies standartus, o dabar nori tą daryti pagal Lietuvoje galiojančius standartus? Gal „eiti savo idėjų įgyvendinti kitur“, kaip siūlo gerbiamas V.Usonis? Bet tada veikiausiai nereikia tikėtis, kad kada nors Lietuvoje savo gerbūvį kurs grįžę emigrantų vaikai.

Trečias įdomus dalykas yra štai koks: kaip planuojama derinti vakcinavimo prievolę ikimokyklinukams su prievole lankyti ugdymo įstaigą nuo 5 metų? Vakcinacijos prievolė įsigalios nuo 2014 rugsėjo 1 d., o ikimokyklinio ugdymo prievolė – nuo 2015 metų. Ar tėvai turės priverstinai skiepyti savo vaikus, ar suktis iš padėties ieškodami, kur ugdyti savo vaikučius? Bet kuriuo atveju kvepia pasirinkimo laisvės ribojimu.

Pasirinkimo laisvės ribojimas ir užuominos apie diskriminaciją

Pirmas klausimas, šovęs į galvą, buvo toks: „Negi valdžios žmonės taip nepasitiki tėvais, piliečiais?“ Esame demokratiška šalis, turime aukštą išsilavinimo lygį ir laisvę rinktis sau ir savo vaikams priimtiniausią sveikatos priežiūros būdą, taip pat ir teisę rinktis, vakcinuoti savo vaikus ar ne. Tėvai, kurie renkasi nevakcinuoti savo vaikų, nėra neišmanėliai, ir, nors oficialių tyrimų nėra, tačiau dažniausiai tai aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, informaciją „už ir prieš“ rinkę ne interneto forumuose, bet konsultavęsi su gydytojais ir atsakingai priėmę sprendimą.

Juk Lietuvos Konstitucijoje parašyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Todėl, nors ir dangstomasi visuomenės gerovės argumentu, tačiau iš tiesų tos pačios visuomenės nepaisoma, o visuomenės dalis – tėvai – diskriminuojami. Taip, diskriminuojami, nes būtent dėl religinių pažiūrų gali atsisakyti vakcinavimo. O jei dėl religinių įsitikinimų nepriima į darželį, tuomet tai jau yra diskriminacija.

Grėsmė patyčioms

Pamenate, vaikystėje apie kiemo draugus žinojome viską? Kartu su puse kiemo vaikų lankėme tą patį darželį… Nors šiandien priėmimo tvarka į darželius pasikeitusi, tačiau tuose pačiuose daugiabučių kiemuose vaikai auga, žaidžia kaip ir anksčiau. Ir jei iš vaiko perspektyvos atrodo smagu juoktis iš apkūnaus bendraamžio, tai iš tėvų pozicijos tokie juokai šypsenos nebekelia. Manau, tas pats būtų ir su nevakcinuotais vaikais, ypač šiandien, kai vaikų patyčios žiaurėja.

Kas bus, kai prieš metus darželį lankęs bendragrupis į jį nebegalės eiti dėl naujojo potvarkio, o tėvai neišgalės samdyti auklės? Nebūkime naivūs – ne visiems vaikams bus pasakojamos pasakos, kodėl jie nebegali eiti į darželį, bus ir tokių, kurie žinos, kaip iš tiesų yra. Pati būdama mama neapsidžiaugčiau, jei kuris nors iš mano vaikų jaustųsi pažemintas dėl to, kad nusprendėme nevakcinuoti.

reklama

Alternatyvos

Kol kas apie alternatyvas nekalbama, kaip ir nekalbama ir apie tai, jog potvarkio įsigaliojimo terminas yra per trumpas, nes net tie, kurie nėra pilnai paskiepiję savo vaikų, nespės „susirinkti“ visų reikalingų vakcinų, o bandydami „suskiepyti“ per trumpą laiką rizikuotų savo vaikų sveikata dar labiau. Gyvendami demokratine santvarka grįstoje valstybėje nepriklausomai nuo ideologinių, religinių ir kitokių įsitikinimų mokesčius mokame vienodus.

Ir jei taip nutiktų, kad vaikas dėl tų pačių ideologinių religinių ar kitų įsitikinimų negautų (arba prarastų) vietą darželyje ar kitaip negalėtų pasinaudoti valstybės teikiama paslauga, tuomet būtų demokratiška ir teisinga, kad valstybė tokiai šeimai išmokėtų tą krepšelį pinigine forma ir šeima pati galėtų nuspręsti, kokį alternatyvų ikimokyklinį ugdymą pasirinkti.

Trūksta objektyvios informacijos

Apie skiepų žalą objektyvios informacijos rasti sunku. Lietuvių kalba ypač. Kaip ir objektyviai kalbančių medikų. Nenorint klaidžioti po mamų forumus ir medikų interviu, informacijos tenka ieškoti anglų, rusų kalbomis. Daugelis medikų bei politikų sako „jog vakcinos yra tikrai saugios ir patikimos“, tačiau šios frazės kartojimas saugumo jausmo nesukuria, juolab kad norint sužinoti konkrečios vakcinos sudėtį reikia nueiti kryžiaus kelius ir sugebėti nepasiklysti interneto platybėse, neužkliūti už skaudžių istorijų ir dar gerai suprasti medicininę užsienio kalbą.

Tėvai, kurie renkasi neskiepyti savo vaikų, tai daro ne todėl, kad vakar išgirdo, jog tai madinga, o dažniausiai todėl, kad surenka pakankamai svarių argumentų „prieš“. Galimos komplikacijos po skiepijimo, šimtaprocentinės garantijos, kad vaikas bus apsaugotas ir nesusirgs, nebuvimas, objektyvios informacijos apie skiepų naudą ir žalą trūkumas – tokie yra pagrindiniai argumentai. Neretai išgirsti ne iš kaimyno, o iš diplomuoto mediko ar biochemiko.

Pamąstymams ir ateičiai

Štai keli praktiniai pavyzdžiai tėveliams: jūs paskiepijote vaiką, esate ramūs, kad jis tam tikra liga nesirgs. Tuomet jums nėra ko baugintis, kad darželyje kils ligos protrūkis, – jūsų vaikas turėtų likti sveikas. Bet… staiga ima ir suserga visi paskiepyti vaikai. Kodėl? Juk teigiama, kad vakcina – tai ligų prevencijos priemonė, ne profilaktikos priemonė. Vadinasi, skiepyti žmonės neturi sirgti.

Kaip reaguosite, kai vaikų darželyje, kuriame pasiskiepijo visi, staiga kils vėjaraupių banga? Kas bus kaltas? Vaikai, auklėtojos, direktoriai, medikai, ministerija, kad blogas vakcinas įvežė? Mums juk svarbu surasti KALTĄ, o ne išsiaiškinti, kokiu būdu veikia vakcinos.

Kitas realus ir praktinis klausimas, kilęs man kaip mamai, yra toks: jei vakcinuojama pagal tam tikrą kalendorių, skiepas turi būti pakartotas po 3 mėn., po 6 mėn. ir t. t. Kas nutiks su vaiku, jeigu mes jį skiepysime per 6 mėn. greitosiomis (nes juk reikia suspėti iki rugsėjo 2014 m. rugsėjo 1 d.), neatsižvelgiant į „tyrimais pagrįstą vakcinacijos kalendorių“? Kaip reaguos liauna vaiko imuninė sistema, kai didelis ligų sukėlėjų kiekis pateks į jo organizmą? Ar imuninė sistema susidoros su tuo, ar bus išgautas taip norimas imuninis atsakas, ar tai neiššauks alergijų, kvėpavimo takų sutrikimų ir kitokių ligų? Nežinau, kaip kitiems tėvams, tačiau man toks rizikos faktorius atrodo pernelyg pavojingas.

Nors potvarkį dar ruošiamasi tik priimti, tačiau tarp reaguojančiųjų jau dabar, be realistų, yra ir optimistų, ir pesimistų. Jei vis dėlto įstatymo pakeitimą priimtų lygiai taip pat skubiai, kaip priėmė Lisabonos konvenciją, tuomet optimistams, ko gero, tai būtų dar vienas postūmis dėl tokių ir panašių nelogiškų valdžios sprendimų burtis į atskilusių nuo visuomenės bendruomenę.

Pesimistai keliautų V.Usonio pasiūlytu keliu – emigruotų, tačiau tuomet patarčiau nenustebti, jei gimstamumas nuo 26 tūkst., užuot augęs kristų iki kokių 20 tūkst. naujagimių per metus.