XXI amžiaus getai. Šiuolaikiniai miestai

Šiuolaikinis miestas vis dažniau tampa mokslininkų, politikų, visuomenės veikėjų analizės objektu. Priežastis – gausios negatyvios tendencijos, kurios lydi urbanizaciją ir paverčia šiuolaikinius miestus rimtų socialinių problemų sankaupa, kuri vis dažniau įgauna ir politinę reikšmę. Šiuolaikinis miestas – tai ne tik ekonomikos, administracijos ir kultūros centras. Tai dar ir „miegamųjų rajonų“ getai su jiems būdinga socialine apatija ir atskirtimi, tai etninių migrantų anklavai, lūšnynų su išsigimstančiais gyventojais, kvartalai. Daug šiuolaikinių problemų, įskaitant ne vien gatvių nusikalstamumą ir narkomaniją, tačiau ir etninius konfliktus, ekstremistinių idėjų plitimą, terorizmą, formuojasi arba plačiai išplinta būtent miestuose. Juolab, kad šiuolaikinis miestas sukuria tam pačias palankiausias sąlygas. Ne atsitiktinai gausybė filosofų ir sociologų jau seniai tyrinėja miesto ir miestietiškos buities įtaką žmogaus socialiniam elgesiui.

Šiuolaikinio miesto problemų pagrindas – tai kapitalistinis miestietiškos būties organizavimo metodas. Kapitalistiniu metodu čionai šiuo atveju reikia laikyti ne rinkos ekonomiką kaipo tokią, o požiūrį į miestą išimtinai per pelno gavimo prizmę. Britų tyrinėtojas Deividas Harvis, kurį laiko vienu autoritetingiausiu mokslininku, analizuojančiu miestą iš neomarksizmo pozicijų, yra įsitikinęs, kad miestų vystymosi tempus šiuolaikiniame pasaulyje diktuoja nacionalinės ir transnacionalinės korporacijos. Korporacijoms miestas – tai pelno gavimo priemonė, dėl to kapitalistai vadovaujasi trimis svarbiausiais principais – pelno didinimu, vartojimo infrastruktūros prieinamumo didinimu, miesto, kaip prekybinio-pramoninio objekto efektyvumo didinimu. Tačiau šie principai visiškai ignoruoja šiuolaikinių miestų socialinio ir sociokultūrinio vystymosi klausimus. Tarp viso kito, korporacijos visiškai nekreipia dėmesio nei į ekologinę būklę stambiuose miestuose, nei į transporto problemas, nei į migrantų anklavus, kurie pakeičia ne tik miestų išvaizdą, bet ir vidinę kultūros būklę. Dėl viso to mažėja miestų tinkamumas žmonėms komfortiškai juose gyventi.

Kitas žinomas mokslininkas, Manuelis Kastelsas, pabrėžia, kad šiuolaikiniame pasaulyje miestai pavirsta erdve, skirta atgaminti darbo resursus. Tai sąlygoja miestų gyventojų perteklių ir socialinės atskirties didėjimą. Prastėja ekologinė situacija, tačiau kompanijos, užstatančios miestų rajonus, šitais reikalais visiškai nesidomi. Formuojasi ištisi šiuolaikinių getų masyvai, kur būstai palyginti pigūs, dėl to juos sparčiai apgyvena vargingiausia gyventojai – migrantai, neturtingas jaunimas, marginalai.

reklama

Tokiu būdu miesto erdvė irgi paverčiama preke. Būstai pakraščiuose, arti pramonės objektų ir geležinkelių kainuoja pigiau negu būstai centre. Turėti gabalėlį miesto erdvės stambaus miesto centre – didelis pasiekimas gyvenime. Buto, įsikūrusio megapolio centre savininkas – realus milijonierius. To buto kainos pakaks jam nugyventi be nepriteklių visą likusį gyvenimą, jeigu jis persikels į provinciją.

Tuo pat metu pastangos išspausti pelną iš miesto erdvės žudo miestų ekologiją ir kultūrą. Naujos statybos bjauroja architektūrinę visumą, sukuria naujų problemų pakuočių, kamščių, komunikacijų perkrovimo, mokyklų, vaikų darželių, poliklinikų persipildymo pavidalu.

Prancūzų filosofas Žanas Bodrijaras ne atsitiktinai atkreipė dėmesį į šiuolaikinių miestų „marketizacijos“ procesus, kai erdvės aplink prekybos centrus galiausiai pavirsta „negyvomis dykumomis“. Objektų, kurie pritraukia didžiules žmonių mases, visų pirma – stambių prekybos centrų, hipermarketų, pramogų parkų, automagistralių – kūrimas suardo miestų vientisumą, kadangi žmonės koncentruojasi patraukliausiose vartojimo požiūriu vietose.

Iš kitos pusės, dabartinėje situacijoje anaiptol ne visi gyvenamosios ir komercinės infrastruktūros objektai susilaukia paklausos. Kiekviename stambiame šiuolaikiniame mieste esama daugybės naujų tuščių statinių. Visame 20 aukštų name gali būti gyvenami vos keli butai. Būstai tokiame name daugumai neįperkami, kaip ir ofisų ar prekybos patalpų nuoma.

Kitados automobilis turėjo padidinti vidutinio statistinio gyventojo gyvenimo komfortą, padidindamas judėjimo greitį. Šiandien visi megapoliai įstrigę kamščiuose. Daugybė žmonių, turinčių savo automobilius, yra linkę naudotis metro, nes tai nepalyginamai greičiau. Kai kurie persėda ant dviračių ir motociklų, kurie turi didesnių galimybių manevruoti. Gaunasi, kad svarbiausias automobilio pranašumas – greitis – miesto kamščių sąlygomis minimizavosi. Kartais iki reikiamo punkto greičiau nueiti pėstute, nei nuvažiuoti automobiliu.

Dar vienas svarbus šiuolaikinio miesto bruožas, tiesiogiai susijęs su nacionalinio saugumo problemomis – socialinių ryšių ardymas ir miesto erdvės atomizacija. Tradiciniame mieste kiekvienas žmogus buvo savo vietoje, egzistavo išsivysčiusi socialinių ryšių sistema. Atvykėliai iš kitų vietų palaipsniui įsijungdavo į miesto gyvenimo ritmą, ištirpdavo mieste, prisitaikę prie miestiečių gyvenimo būdo ir vertybių sistemos (mes – „kauniečiai“, o šitas – „tipiškas vilnietis“).

Šiuolaikiniame didmiestyje sunaikintos anksčiau gyvavusios socialinių ryšių sistemos, palaipsniui susilpnėjo gyventojų „miesto identitetas“, kadangi atvykėlių skaičius kartais viršija senųjų miesto gyventojų skaičių. Sociologas Zigmundas Baumanas įžvelgia šiuolaikiniame didmiestyje „svetimųjų erdvę“. Svetimųjų, kurie nepažįsta vienas kito ir yra neįdomūs vienas kitam. Netgi bendraudami tarpusavyje, jie lieka svetimi, didėja socialinė atskirtis. Mažai kas pažįsta netgi savo laiptinės kaimynus. Ir tai suprantama – gyventojai pastoviai keičiasi, kadangi žmonių mobilumas šiuolaikiniame megapolyje nepaprastai didelis. Atvykstantys į miestą migrantai iš kitų šalių daugiau nebesiekia integruotis į miesto aplinką, o kuria uždarus anklavus, kurie įtariai šnairuoja į senuosius gyventojus, o pastarieji irgi su baime ar priešiškumu žiūri į migrantus.

Beje, kaip nebūtų keista, būtent migrantų anklavai ir lūšnynų rajonai šiuolaikiniuose megapoliuose ir atkuria tradicinį miestiečių susiorganizavimo modelį. Ir migrantai, ir „lūšnynų žmonės“ glaudžiai kontaktuoja savo socialinėje erdvėje, tai didina jų susitelkimą ir organizuotumą. „Normaliam“ miestiečiui, kuriuo šiandien laikomas vidutinis statistinis atomizuotas žmogus-individualistas, tokios bendruomenės atrodo kaip kažkas svetimo, nesuprantamo ir pavojingo.

Čia esama ir tiesos – juk migrantai ir socialiai depresyvių rajonų gyventojai išties kelia didesnį pavojų. Jų tarpe didesnis socialinio negatyvizmo, nusikalstamumo lygis, ten paplitusios įvairios asocialaus elgesio formos. Tačiau ir atomizuotas gyventojas yra potencialiai pavojingas. „Vienatvė minioje“, kaip tai vadina rusų filosofas ir kultūrologas Borisas Markovas, liudija, kad visuomenė serga. Atomizacija naudinga valdžiai ir korporacijoms, tame tarpe ir dėl to, kad organizuoti miestiečių kolektyvai – tai potencialių politinių grėsmių šaltiniai, politiniai subjektai, su kuriais negalima nesiskaityti ir kurie turi rimtą galią. Stambiuose miestuose viešpatauja atomizacija ir tik migrantų ir socialinių autsaiderių anklavai sudaro išimtį iš bendros miestų vystymosi tendencijos.

reklama

Sociologai kalba apie lokalias erdves šiuolaikiniuose didmiesčiuose – tai migrantų anklavai ir socialiniai getai. Šiose erdvėse žmonės priversti daugiau komunikuoti vieni su kitais, tačiau tai nereiškia, kad šių lokalių erdvių egzistavimas daro miestui teigiamą poveikį. Priešingai – lokalios erdvės dažniausiai pasižymi agresija likusio miesto ir likusių miestiečių atžvilgiu. Šia agresiją formuoja socialiniai ir kultūriniai faktoriai. Socialinis faktorius – tai nepatenkinamos gyvenimo sąlygos, skurdas, bedarbystė. Getų gyventojams sunku gauti gerą išsilavinimą, įsidarbinti prestižiniame darbe, pakeisti gyvenimo kokybę – nėra nei lėšų, nei kultūrinio bei socialinio kapitalo tokiems sudėtingiems gyvenimo pokyčiams. Pati getų aplinka skatina pačių įvairiausių ydų kultivaciją – narkomanija, alkoholizmas, prostitucija ir t.t. iš kitos pusės, mėginantys ištrūkti iš šito užburto rato getų gyventojai dažnai tampa radikalių organizacijų ar kriminalinių grupuočių smogikais.

Kultūrinis faktorius – tai rimti mentaliniai, vertybiniai ir elgesio skirtumai, egzistuojantys tarp „lokalių“ erdvių gyventojų ir juos supančių miestiečių. Skirtumus lemia vienokia ar kitokia etninė ir religinė priklausomybė, specifiniais gyvenimo būdas. Kad taptum „mentališkai svetimu“, nebūtina priklausyti somaliečių diasporai Osle ar marokiečių – Paryžiuje. Galima būti ir pagrindinės tautos atstovu, gyvenančiu socialiniame dugne, išauklėtu kriminalinės ar pusiau kriminalinės aplinkos subkultūroje. Nihilizmas, polinkis nusikalsti, agresija geriau gyvenančių miestiečių adresu, didesnis polinkis į ekstremistines idėjas – visa tai būdinga didesnei daliai šiuolaikinių socialinių getų gyventojams. Getų gyventojai jaučia neapykantą gerovės erdvei ir tą neapykantą neretai bando užmaskuoti religiniais ar politiniais lozungais – kaip kovą prieš „netikėlius“, „buržuaziją“, „eksploatatorius“ (ir tai tuo pat metu, kai dauguma „išnaudotojų“ priešų niekur nedirba, vadinasi, niekas jų neišnaudoja).

ES vadovybė, kuri faktiškai stimuliuoja nekontroliuojamą migraciją, mažiausiai galvoja apie realius Europos šalių gyventojų interesus. Dar daugiau – ES viešpataujanti multikultūralizmo ir tolerancijos paradigma tik dar labiau komplikuoja egzistuojančius kultūrinius skirtumus tarp migrantų ir vietinių. Vietoje to, kad padėtų greičiau integruotis, įsisavinti vietines elgesio normas, valdžia sudaro visas sąlygas, kad atvykėliai užkonservuotų savas tradicijas, kurios svetimoje kultūrinėje erdvėje įgauna demonstratyvų pobūdį. Ir tada jau migrantai – anklavų ir šiuolaikinių getų gyventojai – kaltina vietinę visuomenę rasizmu, laiko rasistiškais bet kokius reikalavimus laikytis visuotinai priimtų normų ir elgesio taisyklių.

Antroji, trečioji migrantų kartos – tai vaikai tų žmonių, kurie įvairiu laiku atvažiavo iš kitų šalių. Jie savo tėvus ir senelius priėmusią šalį jaučia jau kaip savo tėvynę. Iš esmės taip ir yra. Čia jie gimė, čia palaidoti jų giminaičiai, čia jie praleido vaikystę ir jaunystę. Ar reiškia tai, kad antros ir trečios kartos migrantai priima bendrą juos priėmusios šalies identitetą? Broliai Kuaši irgi užaugo Prancūzijoje, kas nesutrukdė jiems tapti teroristais ir žudyti savo bendrapiliečių. Nadžimas Lašruanas, kurį apkaltino teroro aktais Briuselyje, irgi užaugo Belgijoje. Potencialius teroristus ir ekstremistus vienija gyvenimas socialiai atskirtuose getuose, kur dauguma gyventojų linkę nedirbti, o egzistuoti iš socialinių pašalpų, tuo pat metu užsiimant pusiau kriminaline ar kriminaline veikla.

Gaunasi, kad nauja tėvyne migrantams tampa ne Vokietija ar Prancūzija apskritai, o viso labo konkretus anklavas, miesto getas, kur praleidžiama vaikystė ir jaunystė, kur įsisavinamos gyvenimiškos vertybės ir nuostatos. Kuo labiau tasai getas problemiškas socialine prasme, tuo agresyvesnė jame socialinė aplinka ir tuo didesnė tikimybė, kad geto gyventojai perims kriminalines ar ekstremistines vertybes.

Ne atsitiktinai į kai kuriuos to paties Briuselio rajonus netgi policininkai užeina labai nenoriai, kaip taisyklė – dengiami specialių pajėgų. Kitaip sakant tie anklavai jau virto teritorijomis, kurios egzistuoja pagal savas taisykles ir kurios faktiškai jau iškrito iš bendros valstybinės erdvės. Tai – „mažieji Alžyrai“, „mažieji Somaliai“, „mažieji Senegalai“ Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos teritorijose. Anklavų išvaizda darosi vis labiau panaši ne į Europos, o į Afrikos ar Artimųjų Rytų miestus. Taip transformuojasi Europos miestų erdvė, įgaudama naują socialinę realybę ir susidurdama su rizikomis, kurių, kardinaliai nepakeitus pačių socialinės ir politinės būties pagrindų Vakarų visuomenėse, įveikti neįmanoma.