Keli būdai skirti apgaulę nuo pažinimo

- Petrai, kaip tu skiri, kur čia pažintinis, o kur absurdo tinklalapis?

Skiriu, ir tiek. Niekada apie tai nepagalvodavau. O jis nori žinoti.

Žmogui įdomu ir kosmosas, ir psichologija, ir pasaulio istorija, bet internete visko tiek daug... Jis turi proto nejungti atvirai religinių tinklalapių, bet užsirauna ant visokių anomalijų, paranormal, kartais atsiunčia man kokį niekutį iš rusiško prietarų REN TV kanalo...

- Baik užsiimti niekais, žiūrėk rimtus dalykus! - sakau aš jam.

- O kaip tu skiri? - vėl tas pats klausimas.

Jeigu šaipausi iš nevykusių pasirinkimų, turiu pasakyti, kodėl. Kur čia prietarai, o kur pažinimas?

Kai nėra žinių sistemos, kai žmogus jos negavo kartu su akademiniu išsilavinimu ar kokiu kitu būdu, susigaudyti itin sunku. Ypač dabar, kai visko tiek daug, kai tokia žinių lavina plūsta iš tavo kompiuterio!

Kaip aš galėčiau padėti savo bičiuliui? Ar galima būtų be didelių paskaitų sukurti kokį receptą, kelias paprastas taisykles?

Aš pats renkuosi kažkaip automatiškai. Bet juk remiuosi kažkuo!

Kaip, kokiu būdu atskiriu tinkamus šaltinius?

Jeigu ieškau pažinimo laidų, pirmiausia žiūriu, ar tai iš tiesų pažinimas. Aukščiausia pažinimo rūšis yra mokslas, todėl iškart atmetų visus kanalus, kurie neigia mokslą ir pateikia kažkokias kitas, mokslą "viršijančias" žinias. Visa krūva tų paranolmal, anomal ir t.t. Velniop visa tai, net nesivarginant!

reklama

Tačiau gudresni šarlatanai su mokslu atvirai nekonfliktuoja. Visgi jų sukčiavimas išlenda. Dažniausiai jie vieną kokią nors paslaptį aiškina kita, dar didesne paslaptimi. Argi tai - pažinimas? Koks tai pažinimas, jeigu paslaptis liks neatskleista, o vietoj jos bus užkrauta kita, dar didesnė paslaptis arba kelios kitos didelės paslaptys? Tai vedimas į džiungles, noras tave supainioti. Velniop!..

Kitas apgaulės požymis - niekuo nepagrįsti, neįrodomi teiginiai. Štai toks pavyzdys. Lektorius prisistato specialistu ir pradeda: roplių intelektas menkas, žinduolių didesnis, iš visų žinduolių didžiausias žmogaus intelektas, bet yra dar kitas, didesnis už žmogaus, superintelektas... Stop! Roplių, žinduolių, žmogaus intelektą patikrinti galime, tam yra sukurta metodika. O kaip tikrinamas superintelektas, kokiu būdu jis nustatytas? Ar jis iš tiesų yra? Kokios apie jį žinios? Jokių. Aišku, didesnis už mūsų intelektas GALI BŪTI, tokia prielaida būtų visai logiška. Bet tai - tik prielaida. Kol nepagrįsta, ji nėra faktas. Kas prielaidą naudoja už faktą - jau apgavikas.

Ketvirtoji mano taisyklė būtų tokia: jeigu aptinki tas dvi apgaules (viena paslaptis aiškinama kita, dar didesne paslaptimi; prielaida pateikiama už faktą), nebėra prasmės toliau gilintis. Apgaulė kartosis. Visai nebūtina išvalgyti kibirą mėšlo, kad suprastumei, jog tai iš tiesų mėšlas. Dažniausiai užtenka kvapo.

- Kas po velnių tas pažinimas? - klausia bičiulis. - Tas ne bet koks, tas tikrai pažinimas?..

Sakyčiau, esminis, sunkiausias klausimas!

Štai mano tetulė dievą pažino iš savo maldaknygių. Kuo ne pažinimas? Negi, skaitydami Bibliją ar studijuodamis angelnologiją (yra toks psiaudomokslas), negalime pažinti angelų ir sužinoti jų savybių? Ne, vis dėlto ne! Skaitydami Bibliją ir studijuodami angenologiją, mes viso labo pažinsime žmonių fantazijas apie dievą ir angelus. Mat pažinimas tegali būti empirinis - tikrą dalyką turime pamatyti, išgirsti, pajusti, aptikti prietaisais. Net pati logiškiausia, skaičiavimais pagrįsta mokslo teorija tėra viso labo prielaida, kol neįrodyta.

- O tu įrodyk, kad dievo nėra, - juokiasi draugas.

- Kodėl? - atsakau. - Tai tu privalai įrodyti, kad jis yra! Tokia svarbiausia pažinimo taisyklė: jeigu teigi, turi įrodyti. O aš tikrinsiu tavo įrodymus.

Mes visi tikrinkim!