Vytautas Sinica. Pasaulis kitu kampu

Fake news

Ar pastebėjote, kiek daug naujienose lemia interpretacija? Nutylėta aplinkybė, pridėtas epitetas, pasirinktas žodis, pats naujienos nebuvimas? 

Demokratinių šalių vyriausybės ir technologinių inovacijų milžinai vis garsiau kalba apie būtinybę kovoti su fake news, melagingomis naujienomis. Melagingos naujienos, visų pirma Rusijos propagandos išpopuliarintas informacinės kovos būdas, pasklido po visą pasaulį. Fake news terminą šiandien vartoja ar girdėjo beveik visi, nors niekas tiksliai nežino, apie ką kalba. Akivaizdžios fake news remiasi melagingais fakto teiginiais, kitos, subtilesnės, – klaidinančia, šališka interpretacija ir selektyvia informacija.

Lietuvoje dar neįprasta šališkų interpretacijų vadinti fake news ir, ko gero, reikėtų rasti tam kitą vardą. Informacija visada selektyvi ir tą atranką visada lemia naujienų rengėjo gebėjimai, pažiūros arba politinis užsakymas. Galima tikėti, kad, pavyzdžiui, Vyganto Pugačiausko rengiami LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažai atitinka jo asmenines kosmopolitines pažiūras ir nėra sąmoningai klastojami. Tačiau akivaizdu, kad naujienų pateikimas ir atranka daro didžiulę įtaką mūsų pasaulio vaizdiniui. Tas vaizdinys didžiule dalimi priklauso nuo to, kokią ir kuo lydimą informaciją mums pateikia. 

Emanuelio Zingerio pralaimėjimų triumfas

Tai ypač tinka užsienio naujienoms. Net apie mūsų kiemo politikus išgirstame dažnai tik iškreiptas nuotrupas. Banalus pavyzdys – tikra smulkmena iš itin retai Seime sutinkamo Emanuelio Zingerio tarptautinės politinės karjeros. Lietuvos žiniasklaidoje buvo galima perskaityti paties Emanuelio Zingerio išplatintą pranešimą, pagal kurį jis Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje buvo Europos Liaudies partijos frakcijos „vienbalsiai dvejiems metams išrinktas frakcijos pirmininko pirmuoju pavaduotoju“. Skamba kaip triumfas. E. Zingeris džiaugiasi ir didžiuojasi, o taip pat pamini, kad buvo iškeltas ir kandidatu į pirmininkus, bet „po trijų rinkimų turų jis šią vietą užleido Kipro atstovei Stelai Kyriakides“. Kilnu ir džentelmeniška. Iš tiesų viskas kiek kitaip. Dėl pirmininko posto E. Zingeris kovėsi ir pralaimėjo triuškinama persvara (84 balsai prieš 132). Pavaduotojo postas taip pat ne laimėtas, o išsaugotas – šias pareigas E. Zingeris ėjo anksčiau ir sugebėjo jose likti, paskyrimo, o ne „vienbalsio išrinkimo“ keliu. 

Prieš porą dienų E. Zingeris toje pačioje Europos Tarybos asamblėjoje pralaimėjo ir kovoje dėl teisės būti pranešėju apie Rusijos kišimąsi į užsienio valstybių rinkimų procesus. Taigi turime pralaimėjimų tendenciją, bet Lietuvoje giriamasi pergalėmis. Be to, susitelkus į nesėkmingą tarptautinę karjerą, nuolatos praleidinėjami lemtingi balsavimai, kaip šį antradienį dėl M. Basčio apkaltos. Ar visa ši veikla svarbi? Ne. Lietuvos piliečiams parlamentarų vojažai tarptautiniuose formatuose apskritai nerūpi, dažniausiai pagrįstai. Tačiau E. Zingerio triumfališkų pralaimėjimų atvejis puikiai iliustruoja kaip truputis nutylėjimo ir šlakelis interpretacijos apverčia tikrovę aukštyn kojomis.  

reklama

Tas pats vyksta net su naujienomis Lietuvoje. Kovo 11-osios eitynes vieni portalai pavadina „patriotinėmis“, kiti „nacionalistinėmis“, o galiausiai TV3 jų dalyvius įvardina „taip vadinamaisiais patriotais“. Priklausomai nuo naujienos rengėjo, atsiranda visiškai skirtingas požiūris į patį reiškinį. 

Pasaulio pokyčiai ir nutylėjimai

Ta pati taisyklė juo labiau galioja svarbiausioms pasaulio naujienoms. Gyvename esminių politikos pokyčių laikais, nors patys to nepastebime. Pirmasis kovo savaitgalis kaip tik buvo tikras sprogimas pasaulio politikoje. Pažvelkime į keletą pokyčių židinių. 

Vokietijoje po ilgų derybų valdančiąją koaliciją pagaliau sudarė krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Vadinamąją didžiąją koaliciją šios partijos sudarė antrą kartą, sudarė nenoromis ir nujausdamos, kad tai gali baigtis blogai abiems centristinėms jėgoms. Žiniasklaida tai pristatė kaip Merkel stabilumo ir tęstinumo požymį, savotiškos bręstančios krizės Vokietijoje pabaigą. Iš tiesų, tai beveik neabejotinai bus didesnių partinės sistemos pokyčių šalyje pradžia. Visoje Vakarų, Šiaurės ir Pietų Europoje stebimas visuomenių nusigręžimas nuo supanašėjusių centristinių („nuosaikiųjų“) politinių jėgų, kurių tarpusavio skirtumus vis sunkiau atpažinti. Paradoksaliai, net Prancūzijoje, kur liberalaus ir progresyvaus E. Macrono pergalė atrodė tarsi kosmopolitinio projekto tęstinumo ženklas, iš tiesų visos tradicinės nuosaikios jėgos tiesiog nušluotos, o E. Macronui pavyko iškilti tiesiog „pardavus“ save rinkėjams kaip antisisteminį ir iš esmės kitokį, nei fiasko patyrusi tradicinė kairė.

Vokietijai, kur dešinioji „Alternatyva Vokietijai“ apklausose jau aplenkė antroje vietoje buvusius socialdemokratus, naujoji koalicija beveik garantuotai reiškia Austrijos scenarijų ateityje. „Alternatyva Vokietijai“ toliau stiprės, o krikdemų gretose įvyks skilimas, ženkliai partijos daliai jau dabar aiškiai norint taip pat atsigręžti į dešinįjį elektoratą ir sutikti su dešiniąja koalicija. Austrija pernai normalizavo šį anksčiau Europoje tabu laikytą scenarijų ir nėra ženklų, kad tokia „radikalios“ (beje, beprasmis žodis) dešinės ir tradicinių konservatorių valdžia ten patirtų išskirtinių sunkumų, dėl kurių negalėtų sėkmingai dirbti. Tas pats Vokietijoje vyksta ir kairėje, kur stiprėja komunistinė „Linke“ ir keičiasi socialdemokratų lyderystė. Stabilumą turėjusi reikšti naujoji koalicija užprogramavo Vokietijos poliarizaciją. 

Už Atlanto Donaldas Trumpas pareiškė, kad įveda muitus plieno ir aliuminio gaminiams. Tai ne sankcijos, o prekybos politika. Dauguma šių prekių importuotojų yra iš JAV draugiškų šalių, taip pat ES. Pastarosios vadovai iškart pagrasino atsakomaisiais muitais burbonui ir kitoms JAV prekėms. D. Trumpas jau kalba apie būsimus muitus Kinijos prekėms. Lietuvoje žiniasklaida tai vadina didžiu pavojumi Vakarų šalių santykiams. Rizika iš tiesų didelė. JAV faktiškai pasuko atgal prie protekcionizmo – politikos, Vakarų pasaulyje taip pat laikytos tabu po II pasaulinio karo. 

Tačiau visur nutylima tai, kad D. Trumpas šiuo rizikingu sprendimu visų pirma deda labai svarbų žingsnį link pagrindinio savo rinkiminio pažado išpildymo. Šis pažadas – grąžinti darbus ir orų gyvenimą JAV sunkiosios pramonės darbininkams. D. Trumpo pergalę esmingai lėmė palaikymas Šiaurinėse Rust Belt valstijose, ypač priklausomose nuo sunkiosios pramonės ir prieš tai du dešimtmečius balsavusiose už demokratus. Šie žmonės patikėjo, kad D. Trumpas sugrąžins jiems darbus ir perspektyvą. Grąžinti pramonę atgal į JAV iš pigesnės darbo jėgos šalių buvo vienas drąsiausių rinkiminių pažadu. Skeptikai gali sakyti, kad tai bandymas apgręžti technologinę pažangą ir įtikti žmonėms, kurių gebėjimai nebeatitinka amžiaus realijų. Trumpas pasirinko kitą strategiją ir įžūliai siūlo pramonei grįžti į JAV, kurti darbo vietas ten ir išvengti muitų valstijų rinkoje. Ar rizika pasiteisins? Nežinia. Tačiau sprendimas (ne du konkretūs muitai, o pati prekybos politikos kryptis) akivaizdžiai turi politinę logiką ir gali laiduoti antrą kadenciją. 

Galiausiai, Italijos rinkimai sukrėtė visą Europą. Visi tikėjosi dešiniųjų pergalės, tačiau ne tokios didelės ir ne tokios konfigūracijos, kai formuojant vyriausybę galima apsieiti be seno, korumpuoto ir ekscentriško, bet iš esmės sisteminio Silvio Berlusconi. Dvi didžiausios jėgos Italijos parlamente – 5Stars ir Lega – šiandien yra už migrantų deportacijas, prieš eurą ir Briuselio kišimąsi į vidaus politiką. Pagrindinis jų nesutarimas – vienų itin liberali, o kitų itin socialinė ekonominė politika. Jeigu sugebės susitarti dėl bendros valdžios, ES institucijų laukia neregėtas iššūkis – atvirai euroskeptiška trečia pagal dydį ES ekonomika. Net ir koalicija su Berlusconi nebūtų daug sukalbamesnė. Vienintelis Briuseliui palankus socialistų lyderis M. Renzi tragiškai pralaimėjo rinkimus, prarado turėtą valdžią ir pasitraukė iš partijos pirmininko posto. Reikia pripažinti, kad Lietuvos žiniasklaida šįkart naujienose jau beveik susilaikė nuo skambių pasmerkimų ir nugalėtojų juodinimo. 

reklama

Visgi dėmesio vertas Vilniaus politikos analizės instituto vadovo Simo Čelutkos vertinimas. Faktais turtingame tekste jis teigia, kad šie rinkimų rezultatai naudingi Rusijai. Iš pirmo žvilgsnio, neįmanoma ginčytis. Rusija suinteresuota nestabilumu Europoje ir investuoja į alternatyvias jėgas. Italijoje laimėjusios partijos iš tiesų pragmatiškai žiūri į Kremliaus režimą, yra bendradarbiavusios su įvairiais Kremliaus ruporais, Lygos atstovai net „stebėjo“ Krymo „rinkimus“. Ryšiai tamprūs. Norisi tikėti, kad Italijoje laimėjo Rusija. Tačiau čia yra mažiausiai trys „bet“, dėl kurių S. Čelutkos interpretacija itin patraukli ir kartu itin nesąžininga. 

Pirma, visos Vakarų Europos šalys (išimtis - britai) santykius su Rusija supranta iš esmės pragmatiškai, visiškai kitaip nei Lietuva ar Lenkija. Neturėdamos rusų okupacijos patirties jos nesuvokia egzistencinės grėsmės, kurią suvokiame mes. Lietuva daug padarė, stengdamasi tai pakeisti. Tačiau požiūris išlieka, o „pro“ ir „anti“ rusiškumas Vakarų šalyse visada yra tik masto klausimas. Taip, rinkimus laimėjusios partijos daug flirtavo su Kremliumi. Tačiau kol jos žaidė smėlio dėžės žaidimus, A. Merkel tiesė Nordstream`ą, o prancūzai pardavinėjo rusams karo laivus. Visgi Lietuvoje mažai skaitome apie Merkel ar Martino Schultzo prorusiškumą. Priešingai, daug girdėjome apie tai, koks Putino draugas yra Viktoras Orbanas, tačiau tik užsienio spaudoje galėjome perskaityti, kad Orbanas siekia izoliuoti regioną nuo Rusijos tiekiamų dujų. Sakydami, kad vieni ar kiti tariami populistai yra prorusiški, ignoruojame Europos kontekstą. 

Antra, tai daroma ne šiaip sau. Tikėdami, kad „radikali“ dešinė yra prorusiška, leidžiamės įspraudžiami į pseudo pasirinkimą – palaikyti tik „nuosaikiąsias“ centristines jėgas, kurios rinkėjams nebėra atskiriamos esminiais valstybės raidos klausimais, ypač nacionalumo-globalumo aspektu. Įvairiais ryšiais ar tiesiog euroskeptiškumu grindžiamas antraštes apie Rusijai naudingas dešiniųjų pergales matysime beveik visais atvejais, kai rinkimus Europoje laimės ne politinio centro jėgos. Tai reiškia, kad vieninteliai Rusijai nenaudingi rinkimų rezultatai – esamo status quo išsaugojimas, nesvarbu, valdžioje esančių ar joms iš esmės tapačių naujų jėgų pavidalu. Nesunku pajusti, kad toks pasirinkimas kvepia absurdu ir balsavimu renkant iš vienos ideologijos, kad ir po keliais partijų pavadinimais. 

Tačiau prasminga klausti ir to, ar tikrai status quo krypties aklas saugojimas yra naudingas Europos, ES, o tuo pačiu ir Lietuvos išsaugojimui. Europos Komisija neatsitiktinai skelbė ES reformavimo scenarijus. Net ji pripažįsta, kad esamas kelias Sąjungai yra pražūtingas, nes šalyse senbuvėse auga nepritarimas integracijai ir noras atgauti iš Briuselio suverenias galias. Tam yra eilė sisteminių priežasčių, tačiau pati tendencija akivaizdžiai pavojinga ES išlikimui. Tenka klausti, ar ES geriau reformuotis ar iš lėto žlugti važiuojant dabartinėmis vėžėmis? Jeigu ES išsaugoti leistų jos optimizavimas, kosmopolitinio tautų persiliejimo atsisakymas ir suverenumo grąžinimas, paliekant ES spręsti tik klausimus, kurių delegavimas tikrai visiems naudingas? Ar tai ne geriau už dabartinį puvimą? Kas geriau Lietuvai? Kas Rusijai? Kas Italijai? Lietuvai ir Italijai geresnis yra esminių ES reformų kelias, Rusijai paliekantis tik laikinos naudos regimybę. Natūralu, kad su tokia interpretacija negali sutikti H. Clinton rinkimuose prieš D. Trumpą dosniai finansavusio G. Sorošo išlaikomas Atviros Lietuvos fondas ir jo įsteigtas institutas. 

Budėjimas

Prieš keletą metų teko rašyti apie nematomą Vakarų frontą: žiniasklaidos pastangas vaizduoti, kad visa Europa yra itin progresyvių pažiūrų ir tuo itin skiriasi nuo lietuvių. Teigiau, kad toks aiškinimas supriešina ir tolina Lietuvos visuomenę nuo Europos ir savaime stumia į tariamai krikščionišką civilizaciją ginančios Rusijos glėbį. Šiandien vieni rinkimai po kitų aiškiai rodo, kad prieš kelis metus kurtas pasakojimas apie progresyvią Europą nebuvo teisingas. Europa ir Vakarai pažiūromis yra įvairūs, kupini skirčių ir niuansų, o pastaruoju metu visur stiprėja nacionaliniais sentimentais grįstas požiūris. Galimas grįžimas prie protekcionizmo ir uždarų sienų, taip pat ir ES byrėjimo pavojus būtų epochinis posūkis Vakarų politinėje architektūroje, o kartu ir egzistencinė grėsmė Lietuvai. Neatsirinkę šaltinių rizikuojame tai tiesiog pražiopsoti ir sutikti nepasiruošę. 

Visa tai veda prie banalaus patarimo. Budėti. Adekvačiam pasaulio ir Lietuvos vaizdui susidaryti reikalinga sekti kuo įvairesnes naujienų platformas, jas lyginti, pažįstamomis kalbomis ieškoti pirminių šaltinių. Reikalinga ugdytis įtarią nuostatą, jog niekada nesakoma visa tiesa. Visur rasime nutylėjimų, interpretacijų ir iškraipymų, kurie pakeičia naujienų esmę. Atvirai faktus klastojanti žiniasklaida yra neprofesionalus ir palyginti neveiksmingas propagandos metodas. Lietuvoje su tuo beveik nesusiduriame. Daug pavojingesni ir ne visada sąmoningi yra daliniai nutylėjimai ir ideologinis žodynas naujienų sklaidoje. Nepasidavus jiems, galima pamatyti pasaulį kitu kampu.