Liberalių Vakarų žūtis

Pasaulinio garso žurnalistas Čarlzas Krauthameris mano, kad Vakarai su JAV priešakyje šiuo metu traukiasi. Prieš tai buvusi liberalios demokratijos triumfo epocha ne šiaip eina prie pabaigos, ji jau pasibaigė. Dabar geopolitikoje viešpatauja „autokratai“.

Čarlzas Krauthameris (Charles Krauthammer) – žinomas amerikiečių žurnalistas ir komentatorius, publikuojantis skiltis keturiuose šimtuose leidinių visame pasaulyje. Dabar jis paskelbė niūrias išvadas apie Vakarų triumfo pabaigą: rusai veikia, o Vakarai tik mala liežuviu. Tai reiškia liberalios demokratijos galą.

Savo straipsnyje, skirtame The Washingtin Post, ponas Krauthameris kategoriškai pareiškia: Vakarų dominavimo epocha baigėsi.

Prieš 20 metų, 1991 gruodį, „komunizmas mirė ir TSRS išnyko“, – primena analitikas. Toji valstybinė katastrofa tapo didžiausiu imperijos žlugimu šiuolaikinėje istorijoje. Viskas įvyko be šūvių, o juk tai buvo Biblinio masto įvykis. Krauthamerio karta (jam 66 metai) nė nemanė, kad savo akimis pamatys TSRS žlugimą.

reklama

Tarybinės imperijos žūtis reiškė galutinį liberalių demokratinių idėjų triumfą. TSRS suirimas tapo Vakarų dominavimo eros šaukliu, JAV šiam procesui vadovavo kaip vienintelė pasaulyje likusi supervalstybė.

Viskas taip ir buvo per sekančius 10 metų. Atsirado „išplėsta demokratijų bendrija“, iš pradžių Rytų Europoje, o paskui ir buvusiose tarybinėse respublikose. Amerika taip įsijautė į pasaulio valdovės vaidmenį, kad kai 1999 gruodžio 31 Vašingtonas atsisakė Panamos kanalo, vieno brangiausiai kainavusio geostrateginio aktyvo planetoje, šito niekas net nepastebėjo.

Tačiau dabar ši epocha baigiasi. Autokratijos sugrįžo ir tvirtėja. Demokratijai tenka gintis, o kas dėl Amerikos, tai ji ima trauktis.

Visa tai galima pamatyti viename mieste, kaip pavyzdyje – Alepe. „Vietinis tironas“, kaip jį vadina žurnalistas, remiasi atgimstančia Rusija, sustiprėjusiu Iranu ir šiitų smogikų ordomis. Rusija mėto bombas, Amerika svaidosi pareiškimais. – ironizuoja autorius.

Čia analitikas įžvelgia istorinį momentą ir liberalios demokratinės sistemos pabaigos simbolį. Vakarai „užsidarė savyje“ ir „nusišalino“, palikę tuščią lauką tokioms valstybėms kaip Rusija, Kinija ir Iranas. Prancūzijoje konservatyvios partijos kelia į prezidento postą Putino šalininkus. Keliose naujose Rytų Europos demokratijose (Vengrija, Lenkija, Bulgarija) atvirai reiškiasi „autoritarinės tendencijos“.

Apie Rusijos „izoliaciją“ ir kalbos negali būti: Amerikos valstybės sekretorius ne kartą skrido nusilenkti Putinui, kad išprašytų ko nors Sirijoje.

Europos Sąjunga, šis, pasak autoriaus, „stambiausias pasaulyje demokratinis klubas“, gali suvyrėti, jeigu žemyne išplis judėjimai, panašūs į Brexit.

Tvirtėja Kinija. Yra ir tų, kurie remia šį naują galios centrą. Filipinai atvirai prisišliejo prie Kinijos, sekanti bus Malaizija, o paskui tokiam scenarijui pribręs ir likusieji JAV sąjungininkai Azijoje.

Žurnalisto nuomone, Vakarų atsitraukimas prasidėjo drauge su Obamos prezidentavimu, pastarasis atsisakė tęsti kampaniją Irake, pasiūlė „perkrauti“ santykius su Rusija ir susitarti su Iranu.

reklama

Ko imsis Trampas? Jis nori tęsti šį Amerikos atsitraukimą, tačiau dėl kitų priežasčių.

Obama reikalavo atsitraukti iš ankstesnių pozicijų, kadangi manė, jog Amerika nepakankamai gera pasauliui ir neturi moralinės teisės pasauliniam viešpatavimui. Trampas greičiausiai paseks Obamos pavyzdžiu, tačiau nueis toliau, nepaisydamas sąjungininkų ir vengdamas konfliktų. Priežastis bus kita: Trampo nuomone, pasaulis nepakankamai geras Amerikai, jis nenusipelnė amerikiečių dėmesio, pasirodė esąs „parazitu“, kuris patogiai susirangė po Amerikos sparneliu. Atėjo laikas pasirūpinti Amerikos interesais – štai Trampo šūkis.

Tai, beje, ne naujas šūkis. Dar 1990 metais amerikiečių neokonai tvirtino, kad Amerikai atėjo laikas tapti „įprasta“ šalimi ir atsisakyti XX amžiaus naštos, nuo tvarkos pasaulyje palaikymo ir „universalių vertybių“ skleidimo. Tai buvo kažkas panašaus į hegemono mėginimą išeiti į pensiją.

Pats Krauthameris tais laikais irgi tvirtino, kad JAV nusipelnė šio poilsio, tačiau „žiauri istorija“ neduoda amerikiečiams ramybės: neleidžia „mėgautis“ poilsiu. Būtų tikra fantastika, jeigu stabilumas pasaulyje saugotų pats save, o Amerika liktų neprisidėjusi.

Po ketvirčio amžiaus pasaulyje išplito islamizmas. Vašingtonas vėl mąsto apie atostogas ar pensiją ir gali pasirinkti kažką vieną iš jų, tačiau ramybės jis vis tiek neturės.

***

Labai keistos Krauthamerio tezės, panašu, jos netgi nebaugina jo savo prieštaravimais. Islamizmas „išplito“! O kas rėmė islamistus Afganistane? Kas išpuoselėjo al Kaidą (ir kas iš esmės tapo 9/11 teroro akto kaltininkais?). Kas surengė kruvinas ir beprasmiškas skerdynes Irake, kurios užsitęsė daugeliui metų ir yra naudingos anaiptol ne kažkokiai „liberaliai demokratijai“, o Amerikos kariniam pramoniniam kompleksui. Kas nupūtė nuo vaizdo bombomis anaiptol ne vargstančią Libiją? O kas parėmė „opoziciją“ Sirijoje? Kas galiausiai pagimdė teroristinį monstrą Irako ir Sirijos teritorijoje?

Galbūt visa tai pridirbo rusai? Arba kinai, susidėję su persais?

Ne. Visa tai – Vakarų rankų darbas su Amerika priešakyje. Ir liberalios demokratijos krachas, kurį paskelbė Krauthameris – irgi Vakarų rankų darbas. Amerika pati išsikasė sau kapo duobę.

Pasaulis, užtvindytas teroristais-islamistais, išties pasirodė esąs nelabai geras Amerikai. Būtent dėl to Trampas taip nori nuo jo atsitverti.