Dar viena „naujųjų“ pergalė

Apie brexit ar rinkimus JAV, Lietuvoje... dažniausiai diskutuojame politikos mokslų kontekste. Tad, čia, norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais iš savo mokslinių tyrimų lauko (skaitmeninių technologijų poveikis visuomenei, skaitmeninė kultūra).

1. Daugelis tyrimų rodo, kad šiuo metu išgyvename perėjimą iš ankstesnės, industrinės visuomenės į kitokią (pavadinkime ją tinklaveikos) visuomenę. Tai reiškia, kad industrinei visuomenei būdingos struktūros, metodologijos, sprendimai, požiūriai... veikia tik iš dalies arba visai nebeveikia. Pokyčiai apėmę kone visas gyvenimo sritis ir politika čia nėra išimtis. Bendrame pokyčių kontekste galime teigti, kad industrinei visuomenei būdinga, iš esmės, 4 politinių ideologijų (socializmas, liberalizmas, konservatizmas ir nacionalizmas) pagrindu konstruojama partinė sistema nyksta, bet kas ją pakeis - nežinome.

reklama

Šiame kontekste, bet kuri idėja gali tapti partine (jei norime - religine, iki fundamentalizmo imtinai). Tai gali būti iš senos, naftalininės spintos, ištrauktos nacionalizmo, ksenofobijos ar religinio fundamentalizmo idėjos arba „kažkas naujo“, pradedant neapykanta kitiems ar atviru chamizmu ir baigiant „piratų partija“. Labiau kūrybiški „naujieji“ ieško naujų idėjų, o mažiau kūrybiški - eksploatuoja senas. Akivaizdu, kad tas „kažkas naujo“ tik formuojasi, todėl sunkiai apibrėžiamas net šių idėjų kūrėjams (išskyrus idėjas iš „senos spintos“, kurios jau yra pakankamai tyrinėtos ir apibrėžtos).

Jei norime istorinių panašių permainų analogijų politikos srityje, galime pasitelkti XVIII a. pabaigą - XX a. pradžią, kuomet Europoje iro agrarinei visuomenei būdinga, absoliutizmu grįsta, politinė sistema ir formavosi industrinei visuomenei būdinga partinė, parlamentinė. Vienose šalyse procesas buvo pakankamai ramus ir taikus (Anglija), kitur - ypač audringas (Prancūzija, Rusija). Dar buvo I Pasaulinis karas, sudėliojęs savotiškus industrinės visuomenės „taškus“. 

Beje, šis pastebėjimas iš dalies paaiškina ir priešrinkiminių sociologinių tyrimų nesėkmes. Manau, kad tie sociologinių tyrimų metodai ir metodologijos, kurie leido numatyti industrinės visuomenės nuotaikas, iš dalies nebeveikia dabar, pereinamuoju į tinklaveiką laikotarpiu. Mokslininkai turėtų susimąstyti apie naujus, labiau dabarties visuomenės trimams tinkamus, metodus.

reklama

2. Kalbant apie „naujųjų“ elektoratą svarbi yra taip vadinamoji „kartų teorija“. Tačiau, šiuo atveju, turime kalbėti ne tiek apie sociodemografines ar istorines kartas (niekada nesupratau mokslininkų, kurie pokarinę Lietuvos kartą vadina „kūdikių bumo“ karta, juk tiek sociodemografiniu, tiek istoriniu požiūriais, Lietuva - ne JAV, juk tuo metu mes praradome šimtus tūkstančių savo šalies piliečių).

Turime kalbėti apie kartas, kurių skyrimo kriterijus yra jų santykis su skaitmeninėmis technologijomis. Vienoje savo publikacijoje (Informacijos mokslai, 2014 m., T. 69), kalbėdamas apie dabartinę Lietuvos visuomenę, skyriau 4 kartas: W-gimė, užaugo,įgijo išsilavinimą ir aktyvų dalyvavimą darbo rinkoje baigė be skaitmeninių IT; X-gimė, užaugo,įgijo išsilavinimą ir į darbo rinką atėjo be skaitmeninių IT, bet, kažkuriuo momentu, jų darbovietėje atsirado kompiuteriai, td teko mokytis savarankiškai; Y-gimė ir augo namuose be kompiuterio, bet atsimena, kada jų tėvai kompiuterį nusipirko, buvo mokomi dirbti kompiuteriu, nuo pat pradžių atėjo į kompiuterizuotą darbo rinką; Z-gimė ir augo aplinkoje, kur kompiuteris tiek namie, tiek mokykloje, tiek darbe yra elementarus, visiems įprastas įrenginys.

Taigi, priklausomybė kartai yra ne tiek gimimo metai, kiek santykis su skaitmeninėmis IT. Reikia tą klausimą dar giliau patyrinėti, tačiau, susidaro įspūdis, kad „naujųjų“ elektoratas yra daugiau žmonės, kurie nelabai draugauja su tinklaveikos visuomene, skaitmenine kultūra ir (bent jau dalinai) skaitmeninėmis IT (jei naudoja IT, tai instrumentalistiškai, būdingu industrinei visuomenei būdu).

Dalis jų prarado ar mato, kad praras darbo vietas dėl skaitmeninių technologijų paskatintų pokyčių. Dalis jų jaučiasi nepritampantys kintančiame pasaulyje. Gali skambėti paradoksaliai, bet tai žmonės, vienaip ar kitaip „bijantys“ (gal nesuprantantys) tinklaveikos visuomenės ir realiai vykstančių permainų. Tačiau - tai labai marga grupė (tinklaveikos visuomenės „baimė“ grindžiama skirtingais individualiais motyvais). Bet juk XVIII a. pab. - XX a. pradž. „stiprios monarchijos“ šalininkai buvo ne mažiau „margi“.