Vladimiras Bukovskis. Ar Europos Sąjunga tampa kita Sovietų Sąjunga?

2006 metais „Brussel’s Journal“ korespondentas Polis Beljenas (Paul Belien) paskelbė garsaus rusų rašytojo, vieno iš disidentinio judėjimo Sovietų Sąjungoje pradininkų Vladimiro Bukovskio (Vladimir Bukovskij) interviu ir kalbą Briuselyje su atitinkamais komentarais.

Nuo Polio Beljeno rašomojo stalo; pirmadienis, 2006 m. vasario 27 d.

Vladimiras Bukovskis, 63 metų amžiaus buvęs sovietų disidentas, baiminasi, kad Europos Sąjunga pamažu tampa kita Sovietų Sąjunga. Praėjusią savaitę Briuselyje sakydamas kalbą, p. Bukovskis pavadino ES „siaubūnu“, kurį privalu sunaikinti – ir kuo greičiau, tuo geriau, kol šis neišaugo į brandžią totalitarinę valstybę.

Ponas Bukovskis ketvirtadienį lankėsi Europos Parlamente Pilietinio vengrų forumo Fidesz kvietimu. Fidesz, kaip Europos krikščionių demokratų grupės narys, pakvietė buvusį sovietų disidentą atvykti iš Anglijos, kur šis gyvena, 1956 metų Vengrijos revoliucijos penkiasdešimtmečio sukakties proga. Po rytą įvykusio susitikimo su vengrais p. Bukovskis popiet pasakė kalbą lenkų restorane, esančiame Trier straat, priešais Europos Parlamentą, kur buvo pakviestas jo remiamos Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos.

Savo kalboje p. Bukovskis užsiminė apie konfidencialius dokumentus iš slaptųjų sovietinių archyvų, kuriuos jam buvo leista perskaityti 1992 m. Šie dokumentai patvirtina „sąmokslą“ paversti Europos Sąjungą į socialistinę santvarką. V. Bukovskio kalba pateikiama toliau. Iš p. Bukovskio taip pat paėmiau trumpą interviu (4 minutės), kurį taip pat galite rasti toliau. Interviu apie Europos Sąjungą teko skubiai nutraukti, nes p. Bukovskis turėjo kitų reikalų, tačiau tai man priminė laikus prieš dvidešimt metų, kai 1986 m. taip pat ėmiau interviu iš p. Bukovskio, o Sovietų Sąjunga – pirmasis „siaubūnas“, su kuriuo jis narsiai kovėsi, – vis dar buvo gaji ir klestinti.

Ponas Bukovskis yra vienas XX a. didvyrių. Būdamas jaunas, jis patyrė psichiatrinį įkalinimą kaip priemonę susitvarkyti su politiniais buvusios SSRS (1917–1991) priešininkais, dvylika metų (1964–1976), nuo 22 iki 34 metų amžiaus, išbuvo sovietų kalėjimuose, darbo stovyklose ir psichiatrinėse įstaigose. 1976 m. sovietų valdžia ištrėmė jį į Vakarus. 1992 m. Rusijos vyriausybė jį pakvietė kaip liudytoją teismo procese, kuriame buvo siekiama nustatyti, ar sovietų Komunistų partija buvo nusikalstama institucija. Rengdamasis duoti parodymus, p. Bukovskis gavo priėjimą prie daugybės dokumentų iš slaptųjų sovietų archyvų. Jis yra vienas iš vos kelių žmonių, kada nors turėjusių progą susipažinti su šiomis bylomis, kadangi jos vis dar yra įslaptintos. Naudodamasis mažu, rankoje telpančiu skenavimo prietaisu ir nešiojamu kompiuteriu, jis pasidarė daugelio minėtų jų dokumentų, įskaitant aukštos saugumo prieigos reikalaujančių bylų, tokių kaip KGB ataskaitos sovietų valdžios organams, kopijas.

Interviu su Vladimiru Bukovskiu

Polis Beljenas. Buvote gerai žinomas sovietų disidentas, o dabar brėžiate paralelę tarp Europos Sąjungos ir Sovietų Sąjungos. Ar galėtumėte tai paaiškinti?

Vladimiras Bukovskis. Kalbu apie struktūras, tam tikras šiuo metu diegiamas ideologijas, planus, kryptį, neišvengiamą plėtimąsi, apie tautų naikinimą, kuris buvo ir Sovietų Sąjungos tikslas. Dauguma žmonių to nesupranta. Jie to nežino, bet žinome mes, nes užaugome Sovietų Sąjungoje ir turėjome mokytis jos ideologijos mokyklose ir universitete. Galutinis Sovietų Sąjungos tikslas buvo visame pasaulyje sukurti naują istorinę bendriją – sovietinę liaudį. Tą patį šiandien galima pasakyti ir apie Europos Sąjungą. Jie stengiasi sukurti naują žmonių tipą, kurį vadina „europiečiais“, kad ir ką tai reikštų.

reklama

Pasak komunistų doktrinos ir daugelio socialistinio mąstymo formų, valstybė – aš kalbu apie nacionalinę valstybę – turėtų nunykti. Vis dėlto Rusijoje nutiko priešingai – sovietinė valstybė ne nunyko, o tapo labai galinga, tačiau tautybės joje buvo sunaikintos, o atėjus Sovietų Sąjungos žlugimo metui, ėmė ryškėti užgniaužti nacionalinio tapatumo jausmai, kurie vos nesunaikino pačios šalies. Buvo labai baisu.

- Ar manote, kad tas pats gali nutikti ir žlugus Europos Sąjungai?

- Be menkiausios abejonės! Žinote, kaip spyruoklė turi suspaudimo ribas, taip ir žmogaus psichika pasižymi didele ištverme. Galite ją spausti ir spausti, tačiau nepamirškite, kad ji ir toliau telks galią atsitiesti. Spyruoklės analogija čia labai tinka ir dažniausiai tai veda prie nenumatyto stipraus atsitiesimo.

- Tačiau visos šios šalys, įstojusios į Europos Sąjungą, padarė tai savo laisva valia.

- Ne, tikrai ne. Pažiūrėkite į Daniją, kuri du kartus balsavo prieš Mastrichto sutartį. Pažiūrėkite į Airiją [balsavusią prieš Nicos sutartį]. Pažiūrėkite į daugelį kitų šalių – visos jos patiria milžinišką spaudimą. Tai primena šantažą. Šveicarija buvo priversta penkis kartus balsuoti referendume. Visus penkis kartus šveicarai balsavo prieš, tačiau kas žino, kas nutiks šeštą, septintą kartą? Visur tas pats. Tai triukas idiotams. Žmonės verčiami balsuoti referendumuose tol, kol galiausiai balsuoja taip, kaip iš jų norima, o tada turi nustoti balsuoti. Kam sustoti? Balsuokime ir toliau! Europos Sąjunga yra tai, ką amerikiečiai pavadintų „vestuvėmis per prievartą“.

- Kaip tuomet, Jūsų manymu, Europos Sąjungos atžvilgiu turėtų elgtis jaunimas? Ko jie turėtų reikalauti – institucijos demokratizavimo, o gal laukti paprasčiausio jos iširimo?

- Manau, kad Europos Sąjunga, visai kaip Sovietų Sąjunga, negali būti demokratizuota. Gorbačiovas tai pabandė, ir jo projektas katastrofiškai žlugo. Tokio pobūdžio struktūros negali būti demokratizuotos.

- Kita vertus, mes turime Europos Parlamentą, kurio narius renka žmonės.

- Europos Parlamentas yra renkamas proporcinio atstovavimo principu, o tai nėra tikras atstovavimas, net jei ir būtų – dėl ko balsuojama? Dėl riebalų kiekio jogurte ir panašių niekų, štai kas. Tai visiškas absurdas. Jo vaidmuo yra toks pat kaip Aukščiausiosios Tarybos. Vidutinis EP narys rūmuose kalba šešias minutes per metus. Tai nėra tikras parlamentas.

P. Bukovskio Briuselyje sakyta kalba

1992 m. man buvo suteiktas beprecedentis priėjimas prie Politbiuro ir Centro Komiteto slaptųjų dokumentų, kurie buvo ir tebėra įslaptinti net praėjus 30 metų. Šie dokumentai labai aiškiai byloja, kad siekis transformuoti Europos bendrąją rinką į federalinę valstybę buvo iš anksto apgalvotas jungtinis kairiųjų Europos partijų ir Maskvos projektas, kurį [sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas] 1988–1989 m. pavadino „bendraisiais Europos namais“.

Idėja buvo labai paprasta. Pirmą kartą apie ją prabilta 1985–1986 m., kai Italijos komunistai aplankė Gorbačiovą, o netrukus po to vizito į Maskvą atvyko ir Vokietijos socialdemokratai. Kartu jie pasidalijo nuogąstavimais apie pokyčius pasaulyje; ypatingo jų dėmesio sulaukė [britų ministrės pirmininkės Margaretos] Tečer pradėta vykdyti privatizavimo ir ekonominės liberalizacijos politika, galėjusi nušluoti ne vienos socialistų ir socialdemokratų kartos pasiekimus (kaip tai pavadino jie patys) ar net visiškai juos apgręžti. Vienintelis būdas išvengti tokio sužvėrėjusio kapitalizmo padarinių (kaip tai pavadino jie patys) buvo socialistinių tikslų puoselėjimas visose šalyse vienu metu. Iki tol kairiosios partijos ir Sovietų Sąjunga priešinosi Europos integracijai daugiausiai dėl to, kad suvokė ją kaip priemonę blokuoti socialistinių siekių realizavimą. Nuo 1985 m. jų požiūris visiškai pasikeitė. Sovietai padarė bendrą išvadą ir kartu su kairiosiomis partijomis nusprendė, kad veikdamos bendromis pastangomis, jos galėtų į savo rankas perimti visą Europos projektą ir apversti jį aukštyn kojomis – atsisakyti laisvos rinkos modelio ir įsteigti federacinę valstybę.

Pagal [slaptuosius Sovietų Sąjungos] dokumentus 1985–1986 m. įvyko lemiamas istorijos posūkis. Didžiąją dalį šių dokumentų aš paskelbiau, juos galite rasti net internete. Juose aprašyti pokalbiai išties atveria akis; susipažinę su jų turiniu, jūs iškart suvokiate, jog egzistuoja tikrų tikriausias sąmokslas – toks jų sprendimas, žinoma, lengvai suprantamas, nes jie bandė išsaugoti savo politinį kailį. Rytuose sovietams žūtbūt reikėjo pakeisti santykius su Europa, kadangi jų valstybė pradėjo išgyventi ilgą ir labai gilią struktūrinę krizę; Vakaruose kairiųjų partijos ėmė baimintis, kad bus išguitos į politines paraštes ir praras savo politinę įtaką bei prestižą. Taigi tai buvo bendru sutarimu jų sukurtas ir imtas plėtoti sąmokslas.

Pavyzdžiui, 1989 m. sausį Gorbačiovas susitiko su delegacija iš Trišalės Komisijos. Delegaciją sudarė [buvęs Japonijos ministras pirmininkas Jasuhiro] Nakasonė (Yasuhiro Nakasone), [buvęs Prancūzijos prezidentas Valery] Žiskar d‘Estenas (Valery Giscard d’Estaing), [amerikietis bankininkas Deividas] Rokfeleris (David Rockefeller) ir [buvęs JAV valstybės sekretorius Henris] Kisindžeris (Henry Kissinger). Draugiško pokalbio metu jie bandė paaiškinti Gorbačiovui, kad sovietinė Rusija privalo integruotis į pasaulio finansines institucijas, tokias kaip Bendroji sutartis dėl tarifų ir prekybos (GATT), Tarptautinis Valiutos fondas (TVF) ir Pasaulio Bankas.

Pokalbiui įpusėjus, Žiskar d‘Estenas staiga atkreipė visų dėmesį ir pasakė: „Pone prezidente, negaliu jums tiksliai pasakyti, kada tai nutiks – galbūt per kitus 15 metų – tačiau Europa taps federaline valstybe, ir jūs turite būti tam pasirengęs. Jums teks dirbti su mumis, su Europos lyderiais, ir turite nuspręsti, kaip į tai reaguosite, kokius santykius leisite su ja užmegzti kitoms Rytų Europos šalims ir kaip patys tapsite jos dalimi; turite būti pasirengęs.“

Tai vyko 1989 m. sausį, kai dar neegzistavo net [1992 m.] Mastrichto sutarties juodraštis. Kaip, po galais, Žiskar d‘Estenas žinojo, kas nutiks per ateinančius 15 metų? Keisčiausia, kaip būtent jis tapo Europos Konstitucijos autoriumi [2002–2003 m.]. Labai geras klausimas. Išties kvepia sąmokslu, nemanote?

reklama

Mūsų laimei, sovietai taip ir nespėjo iki galo suvaidinti jiems skirto vaidmens šiame sąmoksle, ir Maskva netapo pakankamai įtakinga, kad galėtų reikšmingai kreipti įvykių eigą. Vis dėlto pirminė idėja buvo sukelti vadinamąją konvergenciją, kurios metu Sovietų Sąjunga būtų truputį suminkštėjusi ir tapusi labiau socialdemokratiška, Vakarų Europai tuo pat metu tampant labiau socialdemokratine ir socialistine. Tai ir būtų konvergencija. Struktūros privalo atitikti viena kitą. Dėl šios priežasties pirmosios Europos Sąjungos struktūros buvo kuriamos pagal sovietinių struktūrų modelį. Būtent todėl abi jos yra tokios panašios savo funkcijomis ir struktūra.

Visai ne atsitiktinumas, kad Europos Parlamentas, pavyzdžiui, man primena Aukščiausiąją Tarybą. Jis ją primena, nes buvo sukurtas pagal ją. Atitinkamai žvelgdami į Europos Komisiją, galite pamatyti, kokia ji panaši į Politbiurą – mano galva, jie yra identiški, išskyrus faktą, kad Komisija turi 25 narius, o Politbiuras jų paprastai turėjo tarp 13 ir 15. Visa kita sutampa – jie abu yra niekam neatskaitingi ir tiesiogiai nerenkami. Žvelgiant į visą šią keistą Europos Sąjungos veiklą, reglamentuotą 80 000 puslapių apimties dokumentuose, neišvengiamai pastebimi panašumai su Gosplanu. Seniau turėjome organizaciją, kuri planavo visą mūsų ekonomiką penkeriems metams į priekį iki paskutinio sriegio ir varžtelio. Būtent tai šiandien daro ir ES. Na, o įvertinę ES korupcijos pobūdį, pastebėsite, kad visai kaip Sovietų Sąjungoje ES korupcija eina iš viršaus į apačią, o ne iš apačios į viršų.

Peržiūrėję visas šio besivystančio Europos monstro struktūras ir savybes, pastebėsite, kad jis vis labiau ir labiau primena Sovietų Sąjungą. Nesupraskite manęs klaidingai – nesakau, kad ji turi Gulagą. Neturi ir KGB – bent jau kol kas, – tačiau su dideliu įtarumu stebiu tokias struktūras kaip, pavyzdžiui, Europolas. Mane jis labai neramina, nes ši organizacija greičiausiai turi didesnes galias, nei turėjo KGB. Įskaitant diplomatinę neliečiamybę. Ar galite įsivaizduoti KGB su diplomatine neliečiamybe? Jie mus prižiūrės, kad nevykdytume 32 rūšių nusikaltimų – iš kurių du ypač kelia nerimą: rasizmas ir ksenofobija. Joks baudžiamasis teismas pasaulyje netraktuoja jų kaip nusikaltimų (tai ne visai tiesa, nes tai jau daro Belgija – P. B.). Taigi tai yra nauji nusikaltimai, ir mes jau buvome įspėti. Kažkas iš britų vyriausybės mums pasakė, kad tie, kurie priešinsis nekontroliuojamai imigracijai iš trečiojo pasaulio šalių, bus laikomi rasistais, o nepritariantys tolesnei Europos integracijai – ksenofobais. Jei neapsirinku, tai viešai išsakė Patricija Hevit (Hewitt).

Taigi mes buvome įspėti. Šiuo metu jie mums skiepija vis daugiau ir daugiau savo ideologijos. Šiandien Europos Sąjungos ideologija yra socialdemokratiška, statistinė ir stipriai grindžiama politkorektiškumu. Aš labai atidžiai seku, kaip politkorektiškumas plinta ir tampa priespaudos ideologija, jau neminint fakto, kad šiandien jau beveik visur uždrausta rūkyti. Pažiūrėkite, kaip persekiojami tokie žmonės kaip, pavyzdžiui, Švedijos pastorius. Jis buvo persekiojamas kelis mėnesius, nes pasakė, kad Biblija nepritaria homoseksualumui. Prancūzijoje priimtas įstatymas dėl neapykantos gėjų atžvilgiu. Britai priėmė analogišką įstatymą dėl rasinių santykių, o neseniai – ir dėl religinių santykių, ir taip toliau, ir panašiai. Tai, ką matote pažvelgę tokiu kampu, yra sisteminis ideologijos diegimas, kuris anksčiau ar vėliau neišvengiamai bus palaikomas priespaudos priemonėmis. Kol kas atrodo, kad būtent tai yra vienintelė Europolo funkcija. Kam dar mums jo gali reikėti? Mano manymu, Europolas atrodo labai įtartinai. Labai dėmesingai stebiu, kas yra persekiojami ir už ką, nes jei yra viena sritis, kurios ekspertu galiu save laikyti, tai būtent ši. Puikiai žinau, kaip atsirado Gulagas.

Atrodo, kad gyvename greito, sistemingo ir labai pastovaus demokratijos ardymo laikais. Pažiūrėkite į Teisinės ir reguliacinės reformos bilį. Jis paverčia ministrus įstatymų leidėjais, ne tik galinčiais kurti naujus įstatymus, bet ir neįpareigotais apie tai pranešti Parlamentui ar kam nors kitam. Išgirdęs apie tai, visų pirma klausiu savęs: kam mums tai? Didžioji Britanija išgyveno du pasaulinius karus, karą su Napoleonu ir Ispanijos armada, ir net Šaltąjį karą. Nors Šaltojo karo metais mums buvo nuolat kartojama, jog bet kurią dieną gali kilti branduolinis karas, pergalė jame nepareikalavo tokių drastiškų teisinių reformų, pilietinių teisių ribojimo ir išskirtinių galių suteikimo. Kodėl mums to reikia dabar? Tokie veiksmai jūsų valstybę gali labai greitai paversti diktatoriniu režimu.

Šiandienos situacija yra labai niūri. Didžiosios politinės partijos buvo visiškai įtrauktos į naująjį ES projektą. Nė viena jų iš esmės tam nesipriešino. Jos tapo labai korumpuotos.

Kas dabar gins mūsų laisves? Atrodo, jog artėjama prie kažkokio žlugimo, kažin kokios krizės. Labiausiai tikėtina to baigtis yra ta, kad Europa patirs ekonominį krachą, kuris yra neišvengiama vis didėjančių išlaidų ir kylančių mokesčių pasekmė. ES negebėjimas sukurti konkurencingą terpę, per didelis ekonomikos reguliavimas, jos biurokratizacija... visa tai neabejotinai veda prie ekonominio žlugimo. Euro įvedimas buvo absoliučiai kvaila idėja. Valiuta neturėtų būti politizuota.

Dėl to neturiu jokių abejonių. Europos Sąjunga grius daugiau ar mažiau taip pat, kaip griuvo ir Sovietų Sąjunga. Tačiau nepamirškite, kad tokiems projektams žlugus, toliau visada eina didžiulis nepriteklius, po kurio atsigaunama tik pasikeitus kartoms. Pagalvokite, kas nutiks, jei leisime sau prieiti iki ekonominės krizės. Valstybės įsivels į nesibaigiančius tarpusavio kaltinimus, kurie ilgainiui gali virsti smūgiais. Pažiūrėkite į didžiulį skaičių imigrantų iš trečiojo pasaulio šalių, jau apsigyvenusių Europoje. Europos Sąjunga tai skatina. Kas nutiks, kai ES žlugs ekonomiškai? Tikėtina, kad visai kaip paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos metais, susidursime su protu nesuvokiamo masto etnine nesantaika. Jokioje kitoje šalyje niekada nebuvo kilę tokių etninių konfliktų, galbūt išskyrus Jugoslaviją. Tas pats nutiks ir čia. Turime būti tam pasirengę. Šis didingas biurokratinis fasadas sugrius tiesiai virš mūsų galvų.

Būtent todėl – ir sakau tai labai nuoširdžiai – kuo greičiau baigsime terliotis su ES, tuo geriau bus mums visiems. Kuo greičiau ji žlugs, tuo mažiau žalos patirsime mes ir kitos šalys. Tačiau turime veikti greitai, nes eurokratai taip pat nedelsia, o juos įveikti vėliau bus tikrai nelengva. Šiandien tai padaryti dar galima. Jei milijonai žmonių šiandien nužygiuotų į Briuselį, tie vyrukai neštų kudašių į Bahamas. Jei rytoj pusė Didžiosios Britanijos populiacijos atsisakytų mokėti mokesčius, nieko nenutiktų ir niekas nepatektų į kalėjimą. Šiandien jūs vis dar galite tai padaryti. Tačiau aš negaliu pasakyti, kas mūsų laukia rytoj, kai veiklą visu pajėgumu pradės Europolas, vedamas buvusių Stasi ar Securitate pareigūnų. Gali nutikti bet kas.

Mes prarandame vis daugiau laiko. Privalome juos įveikti. Privalome susėsti ir įtemptai pagalvoti, sukurti strategiją, kuri leistų per trumpiausią laiką pasiekti maksimalų poveikį. Kitaip bus per vėlu. Taigi ką galiu pasakyti? Mano išvada visai ne optimistiška. Nors šiuo metu mes turime Europos Sąjungai priešiškų jėgų beveik kiekvienoje šalyje, to negana.

Mes pralaimime, ir laikas ne mūsų pusėje.

Iš anglų kalbos vertė Valentinas Žemgulys