Pravartu galvoti savo, o ne CŽV galva

CŽV kalėjimo Lietuvoje buvo ieškota ir prieš kelerius metus. Bet tada dar nereikėjo jo rasti. JAV prezidentas G. W. Bushas neslėpė, kad tokie kalėjimai (oficialiai vadinami sulaikymo centrais) Europoje buvo įsteigti. Tačiau pasakė neatskleisiąs, kur būtent, kad nesukeltų pavojus tų šalių saugumui. Smalsūs žmogaus teisių gynėjai netruko įvardinti tris šalis – Lietuvą, Lenkiją ir Rumuniją.

JAV visam pasauliui demonstruoja aukštus vakaroidinės civilizacijos ir vakaroidinio humanizmo standartus

Apie Rumuniją, o ypač apie Lenkiją, tada tie gynėjai paskelbė daugiau informacijos. Buvo sakoma, kad ten buvo vežami pagrindiniai kaliniai. Atrodo, buvo minimos net pavardės kai kurių lenkų pareigūnų, prisidėjusių prie tų kalėjimų statybos bei eksploatacijos, prie kalinių atskraidinimo. Apie Lietuvą rašė mažiau, pavardžių neminėjo. Lenkų prokurorai, raginami ES institucijų bei viešosios opinijos, pradėjo kalėjimų ieškoti, bet, suprantama, jų nerado. Nieko nerado ir rumunai. Nebuvo jokios rimtesnės priežasties jų rasti ir mums. Buvo priežastis nerasti – sutarta su CŽV laikyti viską paslaptyje. Tad kalėjimų nėra, ir viskas. 

reklama

Bet kalėjimas ne grybas miškelyje – po pušele nepaslėpsi. Pasklidus nemalonioms kalboms, netoli Vilniaus Antavilių pušynėlyje ėmė rodytis keistais krepšiais nešini grybautojai. Jie slankiojo apie simpatiško namo tvorą ir dairėsi, kas anapus tvoros. Kilo įtarimų, kad nedraugiškos šalies specialiosios tarnybos gali atrasti kalėjimą anksčiau, negu tai padarysime mes. Ir štai tuo metu buvo sugalvota puiki formuluotė: kalėjimas yra, kalinių nėra. Kalėjimas be kalinių – ne kalėjimas, o olympik džymas, t. y. pareigūnų mokymo / treniravimo centras, kurį mums už ačiū pastatė CŽV. Kas pasakė, kad mirė dovanų karalius? 

Visai neseniai prezidentas Valdas Adamkus TV laidoje sakė, kad labai aukšto rango pareigūnai, žiūrėdami jam tiesiai į akis, tvirtino: kalėjimo nėra ir nebuvo. Prezidentas, būdamas vakarietiškos kultūros žmogus, negali netikėti pareigūnais, žiūrinčiais prezidentui tiesiai į akis. Gi mes, sovietinio auklėjimo žmonės, galėtume padaryti ir kitokią išvadą: aukšti pareigūnai meluodami žiūri į akis ir net nemirksi. 

Lietuvos prokurorai pradeda paieškas. Bet ar ras? Ar jau laikas? Ar reikia? Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis kalbėjo, kad jie iki šiol nieko netyrė, nes negavo nukentėjusiojo pareiškimo. O gal nukentėjusysis jau pas Alachą ir pareiškimo nebeparašys, tad kam tada be reikalo tirti? Prokurorai ir politikai, aiškina: girdi, jei JAV senatas įrodymų neduos, tai mes vargu ar ką nors gero ištirsim. Kai Lietuvoje kas nors ką nors užmuša (o tai atsitinka dažnai) ar išprievartauja (kas be ko, pasitaiko visko), tai mes iš JAV senato įrodymų neprašom, tvarkomės patys. Ir sugaunam, ir išaiškinam, ir pasodinam. O čia be JAV Senato nė žingsnio. 

Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas sako, kad politikams Antaviliuose jau nebėra ko daugiau ieškoti. Jie atrado kalėjimą be kalinių. Tai buvo geras radinys. Bet šiandien jis jau nebegeras. Naujų įvykių šviesoje reikia kažko naujo, kažko daugiau. Bet ko? Akivaizdu, kad Lietuvos valdžios dar neapsisprendė, o ir prokurorams nelabai aišku, ką daryti. Ar reikia neskubėti ir pažiūrėti, kaip toliau elgsis JAV Senatas, ar pasitarti su CŽV? O gal paklausyti ES valdžių raginimo ir nedelsiant rasti? O gal vis dėlto palaukti, kol lenkai ir rumunai atvers visas kortas?

reklama

JAV senatas patempė siūlo galą, ir paslapčių kamuoliukas pradeda išsivynioti. Lenkai jį vynioja itin sparčiai. Buvęs lenkų prezidentas Aleksandras Kvasnievskis, kitaip nei mes, sako žinojęs ir apie statybas, ir apie kalinius, bet apie nekorektišką elgesį su kaliniais nežinojęs. CŽV pareigūnai perlenkę lazdą. Lenkų spauda aprašo, kaip vyko paslaptingų keleivių atgabenimo operacijos – lėktuvai, automobiliai užtamsintais langais, jokios patikros ir pan. 

Žinodami, kad panašios operacijos vykdomos pagal panašų scenarijų, pažvelkime atidžiau ir pamatysime, kad ir Vilniaus, ir Palangos oro uostuose irgi leidosi lėktuvai pačiame takų nusileidimo gale, ir automobilis užtemdytais langais važiavo prie lėktuvo, ir išvažiavo iš oro uosto teritorijos ne per tuos vartus, per kuriuos paprastai išvažiuojama, ir nesusipratimų su patikros tarnybomis buvo... Tai detalės, kurios sudėstytos viena šalia kitos ir veda prie sulaikymo centro vaizdelio. Tačiau už to vaizdelio yra svarbesnių dalykų.

Šalies prezidentas V. Adamkus nei leido steigti šalyje tokio objekto, nei žinojo apie jo steigimą. Tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas irgi nieko neleido ir nieko nežinojo, kaip ir tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Gynybos taryba nieko panašaus nesvarstė. VSD pareigūnai tarsi kai ką žinojo, tarsi kai ko nežinojo. Tai kas žinojo, kas leido ir, svarbiausia, kas Lietuvoje atsako už to nemalonaus statinio atsiradimą su visomis iš to išplaukiančiomis vietinėmis ir tarptautinėmis, teisinėmis bei materialinėmis ir visomis kitomis pasekmėmis? Atsakingų nėra.

Kažkokie klerkai ar pareigūnai prisiskiria sau valstybės vadovų teises ir sprendžia, ar statyti CŽV kalėjimą, ar užkrauti Lietuvai atsakomybę už tokio objekto egzistavimą ir funkcionavimą, ar sukelti Lietuvos žmonėms naujas grėsmes. Tas kažkas, bet nežinia kas, nusprendžia už visus šalies vadovus. . Ir nežinia, ką dar gali užkrauti ant mūsų visų galvų. Todėl tą kažką reikia surasti. Ir dar. Kai tenka kartu dirbti su CŽV, vis dėlto pravartu galvoti ne CŽV, o savo galva. Taip daro estai ir bėdų su CŽV kalėjimu neturi.

Du kolegos - Tapkiai Šlepkiai, kovotojai už Pindosijos demokratiją ir interesus visame pasaulyje