Didžioji Spalio socialistinė revoliucija ir dabartiniai mūsų uždaviniai

Lapkričio 4 d. Vilniuje vykusios marksistinės konferencijos „Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje ir Lietuva“ metu skaitytas pranešimas „Didžioji Spalio socialistinė revoliucija ir dabartiniai mūsų uždaviniai“. Pranešėjas revoliucijos 100-mečio šviesoje aptarė dabarties pasaulio bei Lietuvos aktualijas, mūsų šalies marksistams kylančius praktinius uždavinius. Žemiau pateikiamas pilnas pranešimo tekstas.

DIDŽIOJI SPALIO SOCIALISTINĖ REVOLIUCIJA IR DABARTINIAI MŪSŲ UŽDAVINIAI

Brangieji draugai,

mes čia esame tam, kad kartu paminėtume ypač garbingą jubiliejų – 100-ąsias Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metines. Tačiau žinodamas, kad čia susirinkusieji puikiai suvokia tikrąją šio epochinės reikšmės socialinio, politinio, netgi civilizacinio perversmo reikšmę istorinei žmonijos pažangai, atsisakysiu nuo ekskursų į praeitį, ar polemikos su mūsuose išplitusiais antikomunistiniais mitais.

Verčiau pakalbėkime apie dabarties aktualijas Didžiojo Spalio duotų istorinių pamokų šviesoje. Konkrečiai, apie dabartinius mūsų, kaip idėjinių Spalio revoliucijos paveldėtojų, uždavinius, kuriuos tiek pasaulio, tiek Lietuvos mastu, be kita ko, diktuoja, sakyčiau, gana banali tiesa, kad, nepaisant pakilios nuotaikos, šiandien mes visgi neturime ko švęsti. Nuo to ir pradėkime.

Kodėl taip yra, nesunku suprasti – tarptautinis komunistinis ir darbininkų judėjimas iki šiolei neatsigavęs nuo 1991-aisiais kapitalizmo restauracija TSRS ir pasaulinės socializmo sistemos iširimu pasibaigusio kontrrevoliucinio perversmo. Be abejo, matome ir šviesių pavyzdžių šalyse, kuriose tikrai priešakinės partijos, antai graikų, yra tikrai atsikovojusios prarastąsias pozicijas. Tačiau bendrosios judėjimo krizės tai nepaneigia, o verčiau tik parodo, kad ji nėra neįveikiama.

Visgi ir Spalio revoliucijos išvakarėse būta panašios krizės judėjime – kaip žinia, prieš imperialistinius karus kalbėję, proletarinį internacionalizmą deklaravę ir netgi atitinkamas deklaracijas pasirašinėję II socialistų Internacionalo lyderiai, lemiamu momentu 1914-aisiais, išduodami savo įsitikinimus, perėjo į karo šalininkų stovyklą, pasiųsdami Europos šalių darbo žmones į „tėvynės gynimo“ šūkiu pagražintas tarpusavio skerdynes.

Šioji išdavystė reiškė faktinį II Internacionalo krachą, pastačiusį nuosekliuosius marksistus internacionalistus į tikrai sunkią padėtį: kaip ir kodėl galėjo žlugti tarptautinio darbininkų judėjimo politinė organizacija, net ne iš lauko sumušta, bet ilgamečių savo vadų išduota? – toks buvo opusis klausimas, kurį išaiškindamas Leninas su bolševikais rengė dirvą Didžiajam Spaliui ir revoliucinio judėjimo atgijimui.

Panašiai, nors dar tragiškiau, šiandienos marksistams prieš akis stovi aukščiau minėtas, su II Internacionalo krachu nemaža analogų turintis TSRS žlugimo faktas, kurio giliai ir visapusiškai nesupratus, jokia reali ir ilgalaikė komunistinio judėjimo pažanga būsianti neįmanoma. Nesėkmių suvedimas vien tiktai į Michailo Gorbačiovo bei jo amžininkų politinę išdavystę reiškia vaikišką naivumą, arba miško pro medžius matyti atsisakantį, jokių perspektyvų nesiūlantį senatvinį marazmą.

Ryšium su tuo ypač svarbu pro nepaneigiamus TSRS laimėjimus nepraleisti ir buvusiųjų ydų, realiai egzistavusiųjų socialistinių visuomenių vidujinių prieštaravimų, atlikti griežtą bei sąžiningą giluminių kontrrevoliucijos priežasčių, revizionizmo ir oportunizmo įsigalėjimo, partinio bei valstybinio aparatų išsigimimo analizę. Tai – milžiniškas mokslinis darbas, gulantis ant šiuolaikinių marksistų pečių, reikalaujantis tiek teorinio ir politinio pasikaustymo, tiek gausių ekonominių bei istorinių žinių.

Šia linkme, kad ir trūkstant detalesnių bei plačiau žinomų studijų, ypač literatūros lietuvių kalba, labai reikšmingas Graikijos Komunistų Partijos (GKP) indėlis, nušviečiant pagrindines socializmo TSRS problemas, o taip pat ir šį rugpjūtį Leningrade įvykusios tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos „Spaliui – 100“ medžiaga, būtent Rusijos Komunistų Darbininkų Partijos (RKDP) pranešimas, kuriame, be kita ko, nemenkas dėmesys skiriamas ir laimėjusiosios kontrrevoliucijos, realiai egzistavusiojo socializmo žlugimo problemai.[1]

Tačiau vien teorinės analizės, kad ir giliausio buvusiojo momento supratimo, nebūtų užtekę laimėti revoliucijai. Būta atitinkamų objektyvių sąlygų – vykusio imperialistinio karo metu pirma carinėje Rusijoje, paskui ir kituose Europos kraštuose susidariusios revoliucinės situacijos.

Anot Lenino, tokią situaciją kartu sukuria trys veiksniai: (1) valdančiųjų klasių nebegalėjimas viešpatauti, kaip anksčiau; (2) žymiai išaugęs masių vargas bei skurdas; (3) šito paskatintas masių nebenorėjimas gyventi, kaip anksčiau, nepaprastas jų suaktyvėjimas.[2] Be tokios situacijos, negali būti ir revoliucijos – bet ir jos, skyrium imant, dar negana.

reklama

Toli gražu ne kiekviena revoliucinė situacija baigiasi revoliucija. Liūdnu pavyzdžiu mums čia yra Ukraina, kurioje masės žmonių, teisėtai nepatenkintų buvusiąja V. Janukovyčiaus vyriausybe, spaudžiami ekonominio vargo, 2013-2014 m. didžiulėmis miniomis užplūdo gatves. Šalyje realiai susiklostė revoliucinė situacija. Bet kas įvyko? Vieną buržujų grupę, balansavusią tarp Rytų ir Vakarų imperialistų, pakeitė kita, orientuota išimtinai JAV-NATO-ES imperijos kryptimi. Maidano būta jokios ne revoliucijos, o paprasčiausio perversmo, pakeitusio vyriausybę, bet ne santvarką. Krašte siautėjančios sužvėrėjusių fašistų gaujos, dar labiau smukęs pragyvenimo lygis – tokios to pasekmės.

Ne mažiau įtikinamas, bet taip pat tragiškas ir Donbaso respublikų atvejis. Štai 2014-aisiais, rusakalbiams rytinių žemių gyventojams pajutus vakarų Ukrainoje atgijusio fašizmo grėsmę bei reaguojant prieš vadinamojo Maidano įvykius, prasidėjo realūs maištai. Jų tarpe – ir darbininkų sukilimai. Gaivališkame judėjime būta nemažai nostalgijos tarybinei praeičiai, netrūko ir socialistinės retorikos, netgi kalbų apie nacionalizaciją. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad prieš Kijevą sukilusios Donbaso respublikos tapo visai ne socialinės revoliucijos salelėmis, kaip tikėtasi, bet tiesiog perėjo nuo Ukrainos į Rusijos monopolinio kapitalo rankas. Vieną slibiną pakeitė kitas, o esmė liko nepasikeitusi, nors liaudis ir kovojo.

Ko trūko tikrai revoliucijai? Be kita ko, subjektyvaus veiksnio – jei norima padaryti darbą, jam reikia ne tiktai sąlygų, bet ir darančiojo. Konkrečiai – veiksnios revoliucinės organizacijos. Būtent tokia istoriškai ir buvo Lenino vadovauta RSDDP(b) – kurta ne vienus, ne dvejus ir netgi ne penkis ar dešimtį metų, bet turėjusi ištakas dar 19-ojo amžiaus gale susikūrusioje „Kovos sąjungoje darbininkų klasei išvaduoti“. Šitokia organizacija – ne vien kovinga bei drausminga – galinti atlikti savo, kaip priešakinio kovos būrio, funkciją, tiktai turėdama atitinkamą pasaulėžiūrinę bazę, įsisavindama marksizmo mokslą. Kaip teigė Leninas – be revoliucinės teorijos negali būti ir revoliucinio judėjimo.[3]

Viena pagrindinių Spalio revoliucijos pamokų dabarčiai – būtent tokio tipo organizacijos, kokia buvo bolševikų partija, organizacijos, pajėgios sėkmingai išnaudoti susiklosčiusią revoliucinę situaciją, sukūrimas. Šioji pamoka ir numato bene pagrindinį strateginį mūsų uždavinį – veiksnios marksistinės organizacijos sukūrimą, paskui josios stiprinimą, rengiantis ateity neišvengiamam sujudimui.

Ryškiai tai matyti ypač buvusiuose realiai egzistavusiojo socializmo kraštuose, kaip kad mūsų Lietuvoje bei kitose rytų ir vidurio Europos šalyse. 1992-aisiais išėjusia Fransio Fukujamos pasaka apie „istorijos galą“ mažai kas tebetiki – neabejotina, kad pokyčiai, permainos ir dideli sukrėtimai bus. Todėl dabartinio mūsų pasaulio dalies tautų pasyvumo, apskritai socialinio-politinio letargo kuriama esamos padėties stabilumo, netgi nepakeičiamumo regimybė ir yra tik regimybė, bet jokiu būdu ne tikrovė.

Būtų trumparegiška manyti, kad pasaulyje, kuriame vos 8 žmonės susižėrę didesnius turtus, kaip 3,5 mlrd. planetos gyventojų, kurioje karaliauja vos 1% žmonijos sudarantis globalios kapitalistų oligarchijos sluoksnis, besimėgaująs absurdiška prabanga, fone palikdamas minias varguolių, galima socialinė taika, nunykimas klasinio antagonizmo.[4]

Miesčioniškas fantazijas paneigia pats gyvenimas, vėl ir vėl rodantis pagrindinio kapitalizmo prieštaravimo, būtent prieštaravimo tarp visuomeninio gamybinio jėgų pobūdžio ir privatine nuosavybe, plačiųjų liaudies masių eksproprijavimu, paremtų gamybinių santykių, aštrėjimą. Paskutinioji, 2008-aisiais startavusi pasaulinio kapitalizmo krizė šitai įtikinamai parodė – nepasigailės ir ne už kalnų esantis jos pratęsimas.

Tokia perspektyva revoliucinę situaciją ateity rodo esant neišvengiama. Ką bekalbėti apie aštrėjančią dabarties imperialistinių jėgų, JAV-NATO-ES, ir BRICS konkurenciją, aižėjančią ES ir, atrodo, pamažu didėjančią naujų grobikiškų karų grėsmę. Maža to, dargi besiartinanti ekologinė katastrofa reikalauja pertvarkyti pasaulinį ūki nepelno pagrindais.[5]

Visa tai rodo istoriškai objektyvų socializmo-komunizmo, kaip sisteminės alternatyvos kapitalizmui, aktualumą, kurio išryškinimas, įsisąmoninimas plačiųjų visuomenės sluoksnių tarpe – yra ne tik vienas opiausių tarptautinio komunistinio judėjimo uždavinių, bet tikriausiai net ir gyvybinė ilgalaikio žmonijos išlikimo sąlyga.[6]

Šitokios pasaulinio masto permainos – neįmanomos pasiekti vien nacionaliniu mastu. Reikalingas visos tarptautinės tvarkos perversmas, kurį savo pagrindiniu siekiu ir kelia tarptautinis komunistinis judėjimas. Reikalinga atitinkama organizacija, strategija bei taktika – aptarinėjama ir naujo Internacionalo idėja. Viena vertus – tokios struktūros realus egzistavimas bei veikimas reikštų milžinišką postūmį tarptautiniam komunistiniam judėjimui. Iš kitos pusės, vien deklaratyvus, popieriais ir blizgučiais, bet ne realiais žmonėmis ir darbu paremtas darinys būtų nei daugiau, nei mažiau, kaip niūri karikatūra.

Pažymėta tai ir didžiųjų, tikrai priešakinių kompartijų, kurios neabejotinai taptų tokio Internacionalo lyderėmis, atstovų. Tik gyva veikla, realių organizacijų sukūrimas nacionaliniu lygmeniu, dar daugiau, jų apsivalymas nuo smulkiaburžuazinių, reformistinių iliuzijų, nuo visokio plauko oportunizmo ir revizionizmo, sudarys prielaidas tokio naujojo Kominterno susikūrimui.

Neklydo Antanas Sniečkus, savu laiku pabrėžęs, kad kalbos apie internacionalizmą, apie internacionalinių pareigų vykdymą, taip ir lieka tik kalbomis, jei nesiimama spręsti konkrečių nacionalinių uždavinių.[7] Todėl būtų neatleistina mums ignoruoti ir konkrečios padėties mūsų brangiojoje Lietuvoje.

Šią padėtį atskleidžia pastarųjų nuo 1990-ųjų kovo 11-osios praėjusiųjų 27-erių metų istorija. Pradžios būta lyg ir gražios – į nemenka lietuvių tautos dalis patikėjo Sąjūdžiu, realiai egzistavusių to meto problemų šviesoje kėlusio iš ties patrauklius tikslus: (1) nepriklausomybę ir nacionalinės kultūros sužydėjimą; (2) laisvę ir demokratiją; (3) neregėtą ekonominį klestėjimą. Daugelis persimetė antikomunizmo stovyklon. Tačiau kas iš to išėjo, nesunku pamatyti, palyginus pažadus su gyvenimiška tikrove.

Pirma – abstrakti ir absoliuti nepriklausomybė neegzistuoja. Tikrovė būna konkreti. Šiuo atveju nepriklausomybės būta tik nuo Tarybų Sąjungos. Santyky su Šaltojo karo laimėtoja, JAV, tuo tarpu, o kartu ir vakarų Europos valstybėmis, susiklostė visiška politinė bei ekonominė priklausomybė. Pagaliau, savarankiškumo iliuziją galutinai nuvainikavo įsijungimas į imperialistinių ES ir NATO blokų sudėtį. Liaudies, kaip numanomo šalies suvereno, galios nei kiek neišaugo – priešingai, vadinamoji Lietuvos valstybė šiuo požiūriu pasirodo esanti gailia parodija.

Kai dėl šūkių apie nacionalinę kultūrą bei tariamojo tautinio atgimimo, belieka juoktis pro ašaras, mat šiaudinių „patriotų“ iškeiktaisiais tarybiniais laikais, kaip pažymėjo šviesaus atminimo Vytautas Petkevičius, buvome išauginę ištisą lietuviškos civilizacijos kamieną, žydėjusį tiek dvasinės, tiek materialinės kultūros laimėjimais, užkirtusį kelią ir bet kokiai rusifikacijai.[8] O dabar, greta bendro liaudies švietimo nuosmukio, regime visišką kultūrinio gyvenimo suprekinimą, pažangiųjų nacionalinių tradicijų atsisakymą dėlei kosmopolitiško vakarų kičo, moralinę degradaciją ir vadinamojo vartotojiškumo įsigalėjimą.

Antra – laisvė ir demokratija taip pat nebūna abstrakti, o reiškiasi labai konkrečiai, priklausomai nuo visuomeninės santvarkos. Mūsuose laisvė – tai prekybos, kapitalo judėjimo, darbo jėgos išnaudojimo laisvė. Demokratija – turtingųjų monopolis. Kaip rašė marksizmo klasikai – šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tiktai komitetas, tvarkąs bendruosius buržujų klasės reikalus.[9] Prichvatizacijų epocha, stambiausio masto aferos, nežabota buržuazijos savivalė – visa tai kalba už save. Įsivyravęs teisinis nihilizmas, norma tapęs pilietinių bei žmogiškųjų teisių pažeidinėjimas, nuožmi cenzūra ir žodžio laisvės suvaržymai. Tokia tikrovė – „demokratija“, kaip buržuazijos diktatūra.

Trečia – klestėjusio žemės ūkio ir pramonės šalimi buvusi Lietuva restauravus kapitalizmą greitai tapo vakarų Europos darbo rinkos aptarnavimui skirto regioninio ekonominių bėglių rezervo dalimi. Apie 30% mūsų piliečių randasi ant ar žemiau skurdo ribos; 68% apie vidutiniu įvardijamą darbo užmokestį gali tik pasvajoti, o vadinamajai „vidurinei klasei“ bei aukštesniems sluoksniams kartu paėmus priklauso vos 10% gyventojų.[10] Pirmaujame nebent savižudybėmis. Aštrėjančias skurdo, jaunajai kartai neprieinamų būstų problemas dalinai švelnina masinė krašto evakuacija, pareikalavusi kone 1 mln. ekonominio karo aukų. Tačiau bendras vaizdas lieka apverktinas, keliąs teisėtą pyktį apačioms bei savalaikį nerimą viršūnėms.

Iš Sąjūdžio šūkių teliko šnipštas. Naivias viltis pakeitė nusivylimas bei apatija, o patriotinę retoriką, dažnu atveju nei kiek nebeslepiamas cinizmas. Betgi kitaip ir būti negalėjo – viskas, taip sakant, pagal planą, tiksliau tariant, pagal kapitalistinės ekonominės formacijos dėsningumus. Žiauriai, šlykščiai ir visgi – natūraliai.

reklama

Po sentimentalaus tautiškumo ir abstrakčios demokratijos šydu slėpėsi ne kas kita, kaip skūrą išvertusios pseudokomunistinės partinės nomenklatūros kontrrevoliuciniai siekiai, troškimas gyventi tipišką vakarų buržujaus gyvenimą. Troškimas pasiektas – betgi didžiosios visuomenės daugumos interesų, josios gerovės, netgi žmogiškojo orumo, sąskaita.

Visgi šioje duobėje, kaip beatrodytų, nesame vieni. Panašios problemos slegia ir kitų buvusiojo socialistinio bloko šalis bei tautas. Imperialistinio kapitalizmo piramidėje esame ir galime būti tik periferija, antrarūšiais žaidėjais. Vadinamajame globalizuotame pasaulyje, tuo tarpu, toliau ir be pasigailėjimo vedama klasinė kova – bankai, monopolistų sąjungos, prekybininkai, fabrikantai ir paprasčiausi spekuliantai lobsta plačiųjų liaudies sluoksnių sąskaita.

Pastaruosius porą dešimtmečių daug kur šioji kova – žaidimas į vienus vartus. Neslepia to ir didieji pasaulio piniguočiai – štai neofašistines pasaulinės depopuliacijos idėjas palaikančiojo Bilo Geitso draugas, vienas žymiausiųjų dabarties milijardierių, Vorenas Bafetas atvirai prisipažįsta: klasių karas vyksta – ir jį laimi jo klasė – turčių klasė![11] Kaip gaila bebūtų, šioji tiesa ypač ryškiai regima dabarties Lietuvoje, kur net labiausiai nepatenkintieji sluoksniai, nuvilti buvusiųjų nesėkmių ir ištvirkinti ilgametės apatijos, vietoje atviro pasipriešinimo renkasi pabėgimo, arba susitaikymo strategiją.

Tačiau manyti, kad tokia padėtis truksianti amžinai – ne tik silpnadvasiška, bet ir labai trumparegiška. Kur veiksmas, ten atoveiksmis. Priespauda anksčiau ar vėliau iššaukia pasipriešinimą. Tai – neišvengiama. Užtat ir keliame klausimą – ką daryti? Ne sutapimas, kad šiuo pavadinimu iki šiolei žinomas vienas svarbiausiųjų Lenino veikalų, dar 1902-aisiais nubrėžęs organizacines bolševikų veikimo gaires.

Marksas nurodė, kad idėja virsta materialine jėga, kai ji užvaldo mases.[12] Kokios gražios, kilnios ar teisingos bebūtų mūsų idėjos, jos taip ir liks neįgyvendintos, jei nesusilies su kasdiene gyvenimo tikrove. O šitai įmanoma tiktai keliant pačias žemiškiausias problemas, ekonominius klausimus, juose išryškinant tikruosius darbo žmonių reikalus, už kuriuos kovojama profsąjungų pavidalu. Tai – pirmasis iš trijų Frydricho Engelso nurodytų klasinės kovos barų.[13]

Mūsuose ekonominės kovos stovį parodo tikrų, kovingų profsąjungų nebuvimas, jų vietoje esant kapitalistų bei valdžios biurokratų kišenėse nugulusių, ne į klasinę kovą, bet vergišką šliaužiojimą orientuotos profsąjungų konfederacijos. Betgi tik ekonominėje kovoje dirbantieji išmoksta kovoti, pajunta savąją jėgą, vienydamiesi savo padėčiai pagerinti. Šioji kova, liesdama veikiau pasekmes nei gilumines priežastis, visgi sudaro būtiną sąlygą klasinei, politinei sąmonei, o su ja ir esminiams reikalavimams kilti.

Tai suvokiant kalbėti apie antrąją, jau aukštesniąją, Engelso nurodytą kovos formą, būtent apie politinę kovą, Lietuvos rėmuose ypač sunku. Kodėl? Nes ji nevyksta. Visų dabarties politinių partijų esama vienų ar kitų buržuazinių grupuočių, neturinčių nieko bendro su dirbančiųjų reikalais. Darbininkų partijos neturime.

Pagaliau, turime trečiąjį barą – idėjinę, teorinę kovą. Politiškai atšalusioje Lietuvoje taip vadinamų intelektualų sluoksniuose daugiausiai paplitęs vieno ar kito atspalvio liberalizmas, kaip dabartiniam režimui parankiausia buržuazinės ideologijos forma. Vadinamoji tautinė ideologija tuo tarpu, kad ir užleidusi pirmąsias pozicijas, visgi įtakoja dalį nepatenkinto, alternatyvų ieškančio jaunimo, įkalindama jo sąmonę užburtame iliuzijų rate, o marksizmas, patinka mums tai ar ne, yra išgrūstas už viešojo diskurso ribų.

Vis dėlto ne viskas taip beviltiška, kaip gali atrodyti. Augąs nepasitenkinimas, aštrėjantys socialiniai prieštaravimai kartu su nedidelėmis, tačiau vis gausėjančiomis revoliucinėmis idėjomis besidominčio, antikomunistiniais mitais nusikratančio jaunimo, gretomis, teikia vilčių ateičiai. Sąlygos veikimui, realiam darbui, kad ir kokiam kukliam, yra.

Atsakymas į klausimą, ar jas išnaudosime, priklausysiąs nuo mūsų vienų. Nuo to ar kapituliuosime pesimizmui ir pasyvumui, ar vis tiktai ryšimės dirbti, kovoti pagal savuosius įsitikinimus. Daug lems ir tai, ar kelsime sau realius uždavinius, tuo pačiu neišleisdami iš akių galutinio tikslo, ar beviltiškai skrajosime padebesiais, nesusiliesdami su gyvenimo realijomis.

Esamu momentu visiškai realus, o tuo pačiu būtinas bei savalaikis yra švietėjiškas, propagandinis darbas. Būtent marksizmo populiarinimas, aiškinimas žmonėms mūsų gyvenamo pasaulio bei visuomenės tikrovės, atskleidimas istorinės tiesos, buržuazinių prietarų demaskavimas, viską pateikiant opiausių aktualijų šviesoje.

Toliau – egzistuojančių draugų ratelių, tiek teorinių studijų, tiek istorinės pažinties bei fizinės laisvalaikio veiklos, plėtimas. Savišvieta, gabiausiems rengiantis propagandiniam bei organizaciniam darbui. Ryšių su konkrečiais darbo kolektyvais užmezgimas, gyvąsias jų problemas kelianti publicistika, neteisybės, buržujų savivalės demaskavimai. Visa tai – realu ir ilgainiui gali grąžinti mūsuose kone užmarštin nustumtąsias socializmo-komunizmo idėjas į kritiškai nusistačiusiųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą.

Maži, bet veiklūs rateliai, paskui virtimas realia idėjine srove, išsikovojimas nišos opozicinės minties bei politikos žemėlapyje – uždavinys kuklus, kuriam pribrendusios sąlygos, bet tuo pačiu ir didelis, turint omeny tikrąją padėtį Lietuvoje. Taip – privalome būti kovingi, pulsuoti optimizmu, bet taip pat ir padėtį matyti realiai, nevengdami savikritikos, o ne svaigti dar net nepasiektais laimėjimais ar svaičioti apie neegzistuojančią partiją.

Tokia galėsianti susikurti tik ateityje, Lietuvoje padėjus pamatus, taip sakant, pirmąsias ląsteles tikros teorinės, idėjinės bei ekonominės kovos. Politinė, tuo tarpu, tapsianti būtina jų ateities tąsa, jei tik pajėgsime deramai įvykdyti dabartinius savo uždavinius. Būtent – studijuoti, propaguoti ir organizuoti.

Iki bet kurio masiškumo, tuo tarpu, labai toli, ir būtų ne tik nesąžininga, bet dargi juokinga teigti priešingai. Visgi šiuo požiūriu laikas dirba mūsų naudai – socialinį sprogimą galima atidėti, bet jo išvengti – ne. Atitinkamos sąlygos sukelsiančios ir didesnius bruzdėjimus, kuriems privalu būti pasiruošusiems.

Leninas pabrėžė, kad būti revoliucionieriumi esant revoliucinei situacijai – dalykas lengvas, kurio dažnas griebiasi iš mados, gal netgi karjeros sumetimais. Kas kita – žymiai sunkiau, bet ir vertingiau, išmokti būti revoliucionieriumi nesant tokiai situacijai, dar daugiau, jai dar vos besimatant.[14] Tačiau būtent tai privalome padaryti, kad pasiektume savo tikslą.

Kito kelio nėra. Taip – jis sunkus bei vingiuotas, o ir eiti juo teksią ilgai. Betgi tikslas to vertas. Pagaliau, kaip rašė Leninas, prisimindamas visą gyvenimą rusų liaudies išvadavimui nuo carizmo jungo paskyrusį, bet savojo darbo vaisių taip ir neišvydusį Aleksandrą Gerceną, begalinis atsidavimas revoliucijai ir kreipimasis į liaudį su revoliucine propaganda nežūsta net ir tuomet, kai sėją nuo pjūties skiria ištisi dešimtmečiai.[15]

Atminkime tai ir drąsiai bei nesvyruodami eikime savo keliu. Kas norės, kas jaus tam poreikį, tas ir prisijungs. Kam nepatiks – tas terėkia, tekiša pagalius į ratus. Bet karavanas važiuoja ir toliau važiuos. Iki laimėsime. 

Tad pirmyn, draugai, į darbą ir kovą už mūsų bendrą tikslą.

Kristoferis Voiška

[1] GKP XVIII Suvažiavimo medžiaga dėl socializmo TSRS vertinimo (anglų k.; rusų k.); RKDP pranešimas „100 metų nuo Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos ir pamokos šių laikų komunistams“ 
[2] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 207.
[3] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 6. V., 1978, p. 24.
[4] Kibirkštis. „Pasaulinė nelygybė: 8 asmenų turtas didesnis, kaip pusės žemės gyventojų“ 
[5] Trucost. „TEEB for Business Coalition study shows multi trillion dollar natural capital risk underlying urgency of green economy transition“ 
[6] Fidelis Kastro. „Rytoj jau bus per vėlu“ 
[7] A. Sniečkus. Su Lenino vėliava. V., 1977. T. 2, p. 42.
[8] V. Petkevičius. Durniškės. V., 2006, p. 380
[9] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 11.
[10] Kibirkštis. Vilniaus Universiteto profesorius prabyla apie kapitalistinę Lietuvą 
[11] Washington Post. There’s been class warfare for the last 20 years, and my class has won 
[12] K. Marksas. F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958, p. 39.
[13] F. Engelsas. Valstiečių karas Vokietijoje. V., 1962, p. 16-17.
[14] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 41. V., 1988, p. 81. 
[15] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 21. V., 1982, p. 251.