Ant Šatrijos nuolat dega Žemaitijos garbės krivio ugnis

Vaidas Želvys

Rugsėjo 10 dieną mirė Žemaitijos garbės krivis, vienintelis Lietuvoje Amžinosios ugnies sergėtojas Adolfas Gedvilas, kuris daugiau nei du dešimtmečius ją saugojo savo namuose.

A. Gedvilo noras buvo, kad jo saugota ugnis nuolatos kūrentųsi ant Šatrijos kalno. Tad iškart po jo laidotuvių, rugsėjo 12 dieną, taip ir įvyko – ugnis ant Šatrijos tebeliepsnoja iki šiol.

Rugsėjo 12-ąją Varnių regioninio parko direkcija išdavė 40-ties dienų leidimą amžinąją ugnį kūrenti ant Šatrijos.

Protėvių tikėjimą serginčių žmonių dėka ant šio kalno jau kelinta savaitė dega ugnis. Žmonės čia keičiasi kas parą.
„Telšių ŽINIOS“ į Šatriją užkopė spalio 6-ąją. Ugnį tą parą iš plokščių padarytoje užuovėjoje kūreno palangiškis, prisistatęs tikru žemaičiu, Vaidas Želvys.

Pasak V. Želvio, kūrenti šventąją ugnį turėtų būti kiekvieno tikro žemaičio pareiga. Kiekvienas žemaitis turėtų čia pabūti nebūtinai parą, nors keletą valandų – išsivalyti, išsibūti, pajusti Žemaitijos jėgą.

reklama

„Kūrenti ugnies atvyksta tikrieji žemaičiai, o keisčiausia – dauguma jų iš Aukštaitijos. O kur tie tikrieji žemaičiai?.. Ne kiekvienas, save šaukiantis žemaičiu, tai galėtų padaryti. Aš visada sakau, jog yra dvi rūšys žemaičių: krikščioniai žemaičiai ir tie tikrieji žemaičiai. Todėl, kad tu turėtum tą tikrąjį žemaičio vardą, tu turi būti čia“, – kalbėjo pašnekovas.

V. Želvys prisistatė esantis iš Palangos, nuo Birutės kalno, devynių šventviečių sergėtojas. „Man pačiam buvo labai įdomu čia pabūti, išsibūti, pamatyti, pajausti tai, kas čia vyksta naktį. O naktį apninka tokios mintys! Kai būni vienas, pajunti tikrąjį apsivalymą. Kiti sėdi namuose prie televizoriaus. O čia būni vienas ir galvoji: ką tu čia veiki?“ – dėstė palangiškis.

Vaidas atvirai sakė, jog yra labai jautrus žmogus ir būdamas ant Šatrijos mato daug dalykų: kryžiuočių, dvasių, žynių ir pan. „Vyksta tokia maišalynė, ir žmogus turi viską pereiti. O tada jau suvoki, kas tau yra ta šventenybė“, – tikino žemaitis.

V. Želvys prie ugnies budi jau ne pirmą parą. Pirmoji para jį viliojo nežinojimu, kas bus, ko tikėtis. Antroji buvo kur kas aiškesnė, nes žinojo, kas įvyko. Vaidas pažadėjo, jog būtinai ryšis ir trečiajai parai.

Malkomis ugniai kūrenti visada pasirūpina tas, kam ateina eilė budėti. Per parą sukūrenama apie du maišus malkų. Valgyti parūpina artimieji, nors, kaip sakė Vaidas, nelabai ir norisi. „Esi sotus to buvimo su ugnimi – pagalvoji, padūmoji. Ir po paros nusileidi nuo Šatrijos į apačią apimtas gero jausmo“, – su pasididžiavimu kalbėjo vyriškis.

Per 40 minėtų dienų turi būti išspręstas klausimas, kur paskui bus kūrenama ugnis. „Mūsų noras būtų toks, kad ugnis ant Šatrijos kūrentųsi ir toliau“, – teigė ugnies sergėtojas.