Vašingtonas prieš visą pasaulį

„Karo ministras“ Eštonas Karteris susirūpinęs dėl JAV pozos. Ne, ne sėdėjimu su griežtai vertikalia nugara ir suglaustais keliais. Čia apie tai, kiek išorės priešų kelia grėsmę Amerikai ir ką globaliai mes galime padaryti, kad išlaikytume juos baimėje. Eštonas išdėstė savo požiūrį Senato komitete, skirtame svarstyti armijos problemas, kovo 17 dieną, ir tai buvo dalis proceso, skirto išmušti Pentagonui dar didesnį finansavimą, o konkrečiai – 582,7 mlrd dolerių 2017-iems finansiniams metams.

Aš savotiškai gerbiu Eštoną, nes jis studijavo viduramžių istoriją Jeilyje, nors akivaizdžiai pamiršo apie Šimto metų karą ir Rožių karą. Abu jie vienodai sėkmingai nuvarė į bankrotą tiek nugalėtojus, tiek pralaimėjusius ir tai tapo naudinga pamoka tiems, kurie nerimauja dėl to, ką JAV daro pastaruosius 15 metų. Tačiau Eštonas, kuris niekada netarnavo armijoje ir kuriam karas – tai viso labo abstrakcija, įsitikinęs, kad kai visko daugiau – tai visada tik į naudą, kai kalba eina apie gudrius kariškus žaisliukus. Jo biudžeto projektas duoda laivynui kelias dešimtis milijardų „Ohajo“ klasės povandeniniams laivams, oro pajėgos gaus nuosavą strateginį bombonešį, taip kad niekas nesijaus nuskriaustas. Dar reikia palaukti, kol pradės ateiti sąskaitos iš sausumos pajėgų.

Eštonas argumentavo šitas beprasmiškas išlaidas, pranešdamas senatoriams apie penkias grėsmes JAV saugumui – terorizmą, Šiaurės Korėją, Kiniją, Rusiją ir Iraną. Paskui perėjo į Pentagono žargoną ir papasakojo, kodėl daugiau pinigų yra visada geriau, negu mažiau. Jis pasisakė prieš mėginimus apkarpyti visas programas, nes tai sukels pavojų „kritiškai svarbioms investicijoms“.

reklama

Jei manote, kad tai tos investicijos, kuriomis užsiima finansininkai – smarkiai klystate. „Karo ministerija“ irgi susigaudo šiuose dalykuose ir gali, pasitelkusi tuos pinigus, „priimti naują pozą“ kai kuriuose regionuose. Kam to reikia? Kad „apgintų šalį“, savaime suprantama, ir kad „būtume tikri, kad bet kas, pradėjęs su mumis konfliktą, dėl to pasigailės“.

Eštonui per tuos svarstymus komisijoje galėjo praversti istorijos žinios, kurios leistų jam prisiminti, kad paskutinė šalis, pradėjusi su Amerika karą, buvo Japonijos imperija 1941 metais. Visus po to sekusius konfliktus pradėjo JAV.

Karteris išdėstė senatoriams detales iš savo sąrašo. Niekas nesiginčija dėl to, kad Šiaurės korėja yra regioninė, o gal ir didesnio masto grėsmė, jeigu ji turi cheminį, biologinį ir atominį ginklą, kuriais giriasi, ir turi tų ginklų pristatymo priemones, apie kurių egzistavimą galima būtų pasiginčyti. Neprognozuojamas lyderis Kim Čen Inas, kuris primena Diką Čeinį, iš visko sprendžiant, yra pasirengęs viskam, dėl to žingsniai, koordinuojami su Kinija, Pietų Korėja ir Japonija ir skirti minimizuoti šiai grėsmei, yra išties sveikintini. Bet netgi pačiu blogiausiu atveju Pchenjanas nekelia grėsmės Amerikai.

Terorizmas – tai irgi tarptautinio saugumo problema, tačiau toji grėsmė Europai ir Amerikai yra gerokai perdėta. Terorizmas negali rimtai pakenkti JAV. Grėsmė Amerikai nuo al Kaidos ir Daesh būtų kur kas mažesnė, jeigu amerikiečių kareiviai neveiktų „ten“, nedestabilizuotų veikiančių vyriausybių ir nesukurtų valdžios vakuumo, kurį teroristai paskui užpildo. Situacija Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje būtų kur kas geresnė, jeigu Amerika nesikištų, tačiau Eštonas laikosi standartinės JAV vyriausybės pozicijos apie grėsmę keliančią susiklosčiusią situaciją, kuri viešpataus ir artimiausioje ateityje („grėsmė už horizonto“ – mėgstamiausia Pentagono frazė, kai nebėra daugiau ką pasakyti).

Ir dar yra Kinija bei Rusija, kurios, Eštono nuomone, kuria ir diegia pažangiausias karines sistemas, keliančias grėsmę Amerikos pranašumui visose srityse. O tai reiškia, kad Vašingtonas visur ir visada turi būti pranašesnis už visus. Tai tikslas, kurio ankstesnės imperijos, būdamos realistės, niekada nesiekė. Ir tai akivaizdus kelias į finansinį krachą.

reklama

Eštonas pasisako už „stiprų ir subalansuotą požiūrį į Rusijos agresijos sulaikymą“, taip pat paminėdamas Kiniją, kuri „veiki agresyviai“. Be to, Amerika visada turi Iraną, kuris demonstruoja „neprotingą destabilizuojantį elgesį“, kuris pasireiškia kaip agresija ir „piktybiška įtaka“, kuri neleidžia Vašingtonui vykdyti savo „įsipareigojimų Izraeliui“.

Tai, kad Rusija, Kinija ir Iranas vaizduojamos kaip rimta grėsmė Amerikai dėl to, ką pati Amerika išdarinėja Rytų Europoje, Pietų Kinijos jūroje ir Persų įlankoje – paprasčiausiai juokinga. Labai gaila, bet tokios nuomonės laikosi tiek neokonai, tiek prodemokratiški intervencionistai, tokie kaip Karteris. Realybėje Rusija sureagavo į amerikiečių įsikišimą Ukrainoje; Kinija dalyvauja regioniniuose ginčuose, kurie egzistuoja nuo Vietnamo karo laikų; nebranduolinis Iranas visas apsuptas priešų. Nė viena šių šalių nekelia grėsmės Amerikai.

Gaila, bet Eštonas Karteris ne vienišas tokiame karingume. Štabų viršininkų komiteto pirmininkas, jūrų pėstininkų generolas Džozefas Danfordas (Joseph Dunford), kurį dažnai vadina karininku-intelektualu, parėmė savo viršininką, pareiškęs, kad Kongresas turi adekvačiai finansuoti „užpirkimo rekomendacijų bangą“. Daugiau laivų, daugiau lėktuvų, daugiau aukštų technologijų žaisliukų armijai. Ir visiškai neatsižvelgiama į tai, kad JAV karinės galimybės jau pranoksta visų potencialių priešų resursus drauge paėmus.

Vyriausiasis NATO vadas generolas Filipas Bridlavas (Philip Breedlove) praeitą mėnesį pranešė Senato komisijai, kad Rusija yra ilgalaikė grėsmė Amerikai. Ji „nori daryti įtaką aplinkinėms šalims“ ir jau panaudojo karinę jėgą, kad „pažeistų Ukrainos, Gruzijos ir tokių šalių kaip Moldavija, teritorijos vientisumą ir suverinitetą“.

Kuo tai gresia Amerikai, net jeigu tai ir teisybė, dėl ko galima būtų ginčytis? Bridlavas, pilotas, kuris niekad nedalyvavo koviniuose veiksmuose, aiškina: „Rusija stengiasi atgauti lyderės pozicijas pasaulyje“, tačiau priduria, kad jis intensyviai dirba su sąjungininkais iš NATO, kad „sustabdytų Rusiją dabar ir pasiruoštų kariauti bei laimėti, jeigu to prireiks“.

Nelabai suprantama, kas verčia tokius karininkus ieškoti priešų ten, kur jų nėra. Nei ekonomikos, nei karine prasme Rusija negali tapti antra Tarybų Sąjunga. Nėra jokių įrodymų, kad Maskva ketina įsiveržti į kurią nors Rytų Europos šalį. O Rusijos įtarimai, kad NATO kelia grėsmė Rusijos saugumui, yra visiškai pateisinami, kaip rodo Bridlavo kalbos. Dauguma stebėtojų sutinka, kad rusų įsikišimas į Sirijos įvykius buvo teigiamas įvykis. Panašu, kad visi tai supranta, išskyrus Bridlavą ir tuos žmones NATO ir Vašingtone, kurie nori, kad pinigai ir toliau lietųsi kriokliu. Tam reikalingas priešas ir kuo galingesnis, tuo geriau.

Skaitytojai tikriausiai pastebėjo, kad vartoju išsireiškimą „Karo ministerija“, vietoje oficialuas, po II Pasaulinio karo priimto pavadinimo „Gynybos ministerija“. Tai darau dėl to, kad tai, ką JAV daro per savo karinę struktūrą, turi labai mažai ką bendro su gynyba. Jeigu jau mes kariaujame su didesne puse planetos, atėjo laikas sąžiningai tai pripažinti.