Protoierėjus Andrejus Tkačiovas
Žvelgiant europiečio akimis, migrantai iš musulmoniškų šalių — tai nelaimingi žmonės, kurie turi būti jiems, europiečiams, iki mirties dėkingi už leidimą gyventi tokiame sename ir tokiame išlaižytame pasaulyje. O štai musulmonų-migrantų požiūriu, europiečiai — tai didžiąja dalimi bedieviai, nesuprantama kodėl besinaudojantys neregėtomis buitinėmis gėrybėmis.
Požiūrių neatitikimas labai rimtas. Vieni: „Mes pasigailėjome jūsų ir jūs turite būti dėkingi“. O anie (bent jau daugelis): „Mes jūsų nekenčiame ir esame įsitikinę, kad tokie, kaip jūs, neturi gyventi“. Iš čia kirviai, mačetės, bombos, automatai ir pasiutęs sunkvežimis. Asimiliacijos nebus, reikia pasakyti sąžiningai. Bus karas (kuris jau vyksta). Bus tas neišvengiamas cheminis šnypštimas ir atmetimas, kuris vyksta vandeniui susitikus su rūgštimis.
Iš vienos pusės, iš europinių aborigenų pusės, tai bus karas už beformes ir negyvibingas liberalizmo vertybes, beskones, kaip kiaušinio baltymas (tolerancija, genderis, laisvės šmėkla). O iš kitos — konkretus karas apibrėžtos religinės idėjos nešėjų už savo pasaulėžiūros pergalę (Dievas leido — Dievas uždraudė. Viskas!). Ir, tarp kitko, šis šiandieninis reiškinys turi labai ryškia Biblijinę analogiją.
Prie Juozapo žydai įžengė į Egiptą kaip didelė piemenų šeimą, kuri gelbėjosi nuo bado. Per kelis šimtmečius, jie išsiplėtė iki didelės tautos, jau nebeganančios bandas, bet pavergtos ir dirbančios statybose. (Atkreipkite dėmesį į etninę sudėtį Maskvos statybininkų ir pažymėkite dar vieną panašumą) Tada buvo Išėjimas ir kelionė, kurios metu žydai nebuvo nei aviganiais, nei statybininkais. Jie buvo keliautojais ir kariais. Išėję iš Egipto, jie mirė už bausmę dėl jų priešgyniavimo, ar tai dėl natūralių priežasčių. Gimė nauji žmonės vietoj išėjusių. Jie turėjo ateiti į Kanaaną.
Žmonės, Jėzaus Navino valdymo metu užėmę pažadėtąją žemę, buvo atplėšti nuo kultūrinės kūrybos ir sėslaus gyvenimo. Jie nestatė, nesėjo, nerinko derliaus, neužsiėmė amatais. Tiktai keliavo ir kariavo. Kelios žmonių kartos, iš viso pamiršusių, kas yra arti arba statyti!
Tuo tarpu, jie turėjo atsikraustyti į jiems pažadėtą žemę, kur buvo namai ir keliai, sodai ir vynuogynai, baseinai ir šuliniai. Taip atsitiko, kad apdulkėjęs piligrimas ir vakarykštis klajoklis turėjo Dievo paliepimą užvaldyti šią žemę, kurioje iki tol amžiais gyveno artojas ir vynuogių augintojas, kalvis ir audėjas, gydytojas ir pirklys.
Tiesa, kai ką žydai turėjo tokio, ko neturėjo kanaaniečiai. Žydai turėjo religijos įstatymą, gautą Sinajuje, buvo Dievo įsakymai per visas dienas ir būtinybė vykdyti tai, kas parašyta Įstatymo knygoje. O pas kanaaniečius buvo klestintis ištvirkimas, kiek kultūriškai grakštus, tiek pat ir šlykštus. Pas juos buvo ritualinė prostitucija, kaip moterų, taip ir vyrų. Buvo aukojimas velniams, žinių kastos, šventės, pažymimos orgijomis. Pas juos buvo ir zoofilija, ir būrimai, ir mirusiųjų prisišaukimas. Vešlios giraitės buvo ritualinių iškrypimų vietomis, slėniuose galėjo deginti naujagimius.
Buvo visa tai, apie ką Viešpats Šventame rašte sakė žydams: „Nesielkite pagal papročius šios žemės tautų. Nekartokite jų šlykštynių, nes už šias šlykštynes Aš ir išvarau juos jums iš akių. Piešinių ir įpjovimų ant kūno nedarykite. Mirusiųjų nekvieskite. Vagių tarp savęs neturėkite. Su vyru, kaip su moterimi, nesigulkite. Su gyvuliu nesueikite. Jeigu jūs tai darysite, išmoksite kas nepridera, tai Aš jus nuvysiu nuo žemės, medumi ir pienu tekančios. Bijokite Dievo. O dabar įeikite ir užvaldykite žemę, gyvenkite namuose, kuriuos jūs nestatėte. Valgykite vaisius, kuriuos jūs nesodinote.“ Štai paveikslas Šventosios istorijos, kuri kai kuriais ryškiais bruožais rizikuoja pasikartoti ir jau pasikartoja buvusiame krikščioniškame Senajame pasaulyje.
Kokios klaidos ir paklydimai nelydėtų musulmonų migrantų jų tikėjime, toli gražu ne viskas jų tikėjime klaidinga. Melas ir kaltė tiktai lyginant su Evangelija. Bet lyginant su liberaliąja katecheze ir nuolatinėmis normomis šiandieninių Vakarų matyti kaip tik pastarosios melas. Musulmonai čia turi pranašumą. Musulmonas tiki į būsimą gyvenimą, į Pragarą ir Rojų. Tai jam nematoma iki būsimo laiko realybės. Europietis gi juokiasi iš tokio „archaiškumo“. Musulmonui kūnas — tai, kas prisikels Paskutinę dieną. Kūną negalima išniekinti esant gyvam ir sudeginti po mirties.
Europiečiui viskas atvirkščiai: iškrypimas esant gyvam — norma, po mirties — į ugnį be minties į prisikėlimą. Musulmonas aukščiau už viską nevertina savo nuosavo biologinio gyvenimo ir juo labiau savo ideologinio priešo biologinio gyvenimo. Aukščiau už viską jam Aukščiausiojo įstatymai — taip, kaip jam paaiškino. Todėl nei mirti, nei žudyti jis nebijo. Europietis gi kitų vertybių, išskyrus biologinę egzistenciją, nežino. Susitikimas su kita kultūra, kitaip žiūrinčia į mirtį, europiečiui atrodo grėsmingas ir nepakenčiamas. Tokiame susitikime jis pralaimi apriori.
Na, o toliau — daugiau. Toliau prasidėjo lytinės temos, ir mažas gimstamumas, ir abortai, ir nudistų pliažai, ir moterys be gėdos. Visa kas pas migrantus sukelia neapykantą ir religinę rūstybę. Taip, jie atvažiavo į svetimą šalį. Jie „naujokai“. Bet pamirškite. Gana. Jie jau atvažiavo. „Negalima kaitintis be kelnių, kai mato žmonės“, — sako jie, triukšmingu būriu atėję į nudistų pliažą su šaltaisiais ginklais rankose. Ir prieš mūsų akis kurčio ginčas su neregiu.
Europietis pasipiktinęs pakelia blakstienas: „Kaip jūs drįstate mus mokyti? Juk mes jus priglaudėme“. Į ką Jusufas arba Ali nei kiek nesidrovėdamas atsako: „Jūs darote tai, ko negalima daryti. Jumyse nėra tikėjimo, nei gėdos, nei sąžinės. Jūs ne šiaip sau pakvietėte mus į svečius. Iš pradžių jūs subombardavote mūsų miestus. Palaukite, mes jus dar išmokysime Dievą gerbti.“ Ir kaip mums nebūtų gaila Kurto ar Frico, mes privalome pripažinti, kad Jusufo ar Ali žodžiuose yra tiesos.
Moterys, apčiupinėtos ir apgraibytos aikštėje prie Kiolno katedros, — tai ne tik chuliganiškumas. Moteris — pirmas užkariautojo trofėjus. Pats suprantamiausias, pažįstamas trofėjus. „Nugalėtajam matant prievartauti jo moteris – tai ir yra laimė,“ – sakė Čingischanas. Nuo tų laikų mažai kas pasikeitė nugalėtojų psichologijoje. Ir tai, kad vokietėms lindo į užantį miesto centre ir vyrų akivaizdoje, reikia perskaityti kaip žinią: „Jūs silpni. Mes padarysime su jumis viską, ką panorėsime. Ir mes turime teisę tai daryti“.
Bendrai „pažemintos Rytų moterys“— tai moterys, kuriomis rūpinasi daugybė vyrų: tėvas, dėdė, broliai, jaunikis (jei yra), vėliau sūnūs. Dėl moters europietės niekas nesirūpina. Kaip paaiškėjo, net policija ir net Vokietijoje. Ir moterys pačios pirmos, kaip visada, jaučia žūtį savos civilizacijos. Visu kūnu jaučia.
Netoli ta diena, kada arabai ir afrikiečiai panorės gyventi ne stovyklose-nuotėkų saugyklose ir migracijos centruose, o dabartinių šeimininkų butuose. Panorės gyventi taip, kaip ankstesnieji šeimininkai, bet ne šalia jų, o vietoj jų. Žinoma, kad palaikyti europinį komfortą reikalingos žinios ir darbas. Reikalingi elektrikai, gydytojai, inžinieriai, pilotai. Reikalingos šimtai profesijų ir tvarkos ir valdžios palaikymas. Todėl ateitis išniekintos Europos miglota. Mokytis ir dirbti dauguma migrantų nenori. Dauguma panorės jėga paimti svetimą turtą, sutrypti miniatiūrinį rankų darbu sukurtą rojų taip, kaip kažkada Atila sutrypė ir apiplėšė Romą. Kas bus toliau, jiems mažai rūpi. Jie — tik kirvis kertančiojo rankoje, o kirvis negalvoja. Bet tai bus vėliau.
O kol kas migrantai yra tokia pati „Dievo rykštė“ Europai, kokiais buvo barbarai Amžinajam miestui. Net europietiškai išsigimę (nes jie išsigimsta Europoje), ateiviai netaps tolerantiškais. Jie liks religiškai motyvuotais svetimaisiais, mistiškai neapkenčiančiais baltųjų bedievių, nutukusių ir nusilpusių.
Europoje įmanomas ir laukiamas dešinysis nukrypimas. Visokie ultras, fašistuojantis jaunimas, visokio rasizmo burbuliavimas, prasidedantis kad ir futbolo tribūnose. Bet savaime tai negelbsti situacijos. Tai bus agonija. Situaciją pakeis tiktai autentiško Europos krikščioniško religingumo sugrįžimas. Reikia pasiekti dvasinę pergalę. Ir štai tą vienintelį priešnuodį, tenka pripažinti, panaudoti neįmanomu. Jėgų krikščioniškam renesansui Europoje nėra.
Baltasis žmogus Senajame pasaulyje bus ir toliau įsitikinęs, kad jis turi teisę gyventi ir daryti nuodėmes, kaip jis nori. O pikti neturtėliai su Koranu rankose, kaip dykuma praryja oazę, užims gabalėlį po gabalėlio gyvybinės teritorijos, nugrauš kvartalą po kvartalo, regioną po regiono. Kažkuriame kokybinio lūžio etape jie nustos gėdintis ir slėptis, aiškinti savo veiksmus ir atsiprašinėti. Jie tiesiog pradės varyti europiečius iš jų namų ginkluota ranka, juos apmokestinti kaip netikėlius, rengti šariato teismus, per prievartą primesti moterims galvos apdangalus ir kitą. Jie veiks veržliai ir logiškai. Procesas atrodo visai negrįžtamu.
Visa tai liečia ir Rusiją. Reikia permąstyti savo kultūrinę priklausomybę nuo Vakarų, reikalingas krikščioniškas respiratorius. Ir viską, ką pagimdė krikščioniška Europa, reikia mylėti ir įsisavinti. O viską, kas pagimdyta postkrikščioniškoje Europoje, reikia laikyti per atstumą ir tirti atsargiai. Dažniausiai išstudijavus išmesti. Perimdami išsigimėliškas kultūrines naujoves, mes patys, kaip europiečiai, tampame pažeidžiamais.
Stačiatikių Rusija mokėjo gerus kaimynystės santykius megzti su musulmonais šalies viduje ir kaimynystėje. Jos ne šiaip bijojo, o gerbė, ir buvo už ką. Postkrikščioniška gi Rusija bus tokia pati silpna ir pažeidžiama, kaip silpnas bet koks egoistas ir bedievis prieš religiškai motyvuotą priešą, turintį aukščiausią tikslą.
Mūsų musulmonai nėra atvykėliai. Jis čiabuviai. Mes su jais neturime stipraus kalbinio barjero. Ir kultūrinis barjeras gerokai išlygintas. Ir mums teks namuose daryti tai, kas nepavyksta ir, matomai, nepavyks jau europiečiams. XXI amžiaus musulmonai turi pretenzijų XXI amžiaus krikščionims. Pretenzijos esmė paprasta: kur jūsų šventumas? Kur malda ir pasninkas? Kur pagarba seneliams ir žmonos paklusnumas vyrui? Kur jūsų jaunimas: prirūkusiuose klubuose arba sporto salėse? Kur atjauta? Ne tik išmalda, o būtent atjauta? Kur savo istorijos žinojimas?
Ir jeigu mes vietoj atsakymo nutylėsime, tai jie pasakys: pažiūrėkite į mus. Jie parodys mums savo geriausius bruožus, nutylėdami bloguosius, o mes gūdžiai tylėsime. Tai štai, mes negalime tylėti. Mūsų atsakymas turi būti gyvenimiškas ir religingas.
Štai mūsų pasninkas ir mūsų maldos. Štai mūsų tarpusavio pagalba. Štai mūsų šeimos. Viską savo mes atsimenam, o į svetimą žiūrime su pagarba. Praeities žaizdas mes užgydome, o rezultatai jau matyti“. Jeigu toks atsakymas bus pagrįstas ir paremtas faktais, su kuriais nepasiginčysi, tai bus ir taika, ir tarpusavio pagarba. Negalima negerbti žmonių, kurie gerbia šeimą, padeda vienas kitam, garbina Dievą dvasioje ir tikrovėje, gerbia kaimyną ir valgo uždirbtą, o ne vogtą duoną. Todėl galima bodėtis tais, pas ką nieko nėra. Ir tada žemė po kojomis buvusių šeimininkų nepastebimai nustos būti jų žeme.
Dar tvarkoje visi dokumentai ir priesakai, bet jau kažkas pasistūmėjo nuo pamato ir ėmė šliaužti link prarajos. Tai, būtent, ir vyksta Europoje be ypatingų šansų pataisant situaciją. Tai, būtent, ir negalima leisti vykti Rusijoje, kam mes dar turime resursų, ir laiko.
Vertė Algimantas Lebionka