Apie minios psichologiją

Pirmiausiai reikia susitarti dėl sąvokų: kas yra masinis žmonių susitelkimas ir kuo jis skiriasi nuo minios, kurios reikia saugotis. 100 žmonių – tai minia? O 1000? O 10 000?

Ir šimtas. Ir tūkstantis, ir dešimt tūkstančių. Viskas priklauso nuo veiksmo vietos. 30 žmonių ankštoje uždaroje erdvėje gali tapti minia, o 5000 žmonių, tolygiai išsisklaidžiusių didelėje aikštėje ir užsiėmusių savais reikalais – ne.

Vadinasi, minia – tai ribota erdvė ir susigrūdimas? Teisingai? Visiškai nebūtinai. 300 žmonių kareivinėse – anaiptol ne minia, greičiau jos antipodas – armija. Šimtai tūkstančių žmonių, suskirstytų į atskirus padalinius ir dėl to lengvai valdomų.

Vadinasi, suradome dar vieną faktorių: minia – tai neorganizuotų žmonių susitelkimas?

Irgi ne visada. Sėdi sau, tarkime, 100 000 žmonių stadione, kiekvienas savo vietoje, su savo bilietu, kiekvienas užsiima pats savimi. Kokia gi tai minia? Štai jeigu staiga visi kartu pajudėtų…

reklama

Teisingai. Kad paprasta žmonių sankaupa pavirstų pavojų aplinkiniams ir sau pačiai minia, be vidinių prielaidų, reikalingas dar ir išorinės provokacijos faktorius, taip sakant, katalizatorius. Kas gali tapti detonatoriumi, kuris pavers taikią žmonių sankaupą agresyvia minia – panika, kilusi dėl stichinės nelaimės, gaisro, mitingo isterija ar roko koncertas, baimė likti be mitingo organizatorių nemokamai dalinamų dovanų, masinis nepasitenkinimas – visa tai nesvarbu. Priežasčių gali būti pačių įvairiausių ir netikėčiausių.

Svarbu yra tai, kad tam tikru momentu 100 000 individualybių praranda savikontrolę ir pavirsta vieningu biologiniu organizmu, gyvenančiu pagal savus dėsnius, kai žmogus pavirsta viso labo viena iš šimto tūkstančių molekulių, kurios tą organizmą sudaro. Akivaizdu, kad molekulė negali gyventi pagal savus dėsnius – tik pagal bendrus. Kiekvieno individo paklusimas visam organizmui – svarbiausias minios dėsnis.

Labai dažnai, pasibaigus masiniams neramumams, prisimindami praėjusių valandų įvykius, žmonės nuoširdžiai stebisi, kad jie – apskritai taikūs, įstatymų besilaikantys, gerai išsiauklėję piliečiai, staiga atleido stabdžius, bėgo ten, kur bėgo visi, darė tai, ko norėjo visiškai kiti žmonės, įskaitant nusikalstamus ir vandalizmo aktus. Kas atsitiko? Kaip jie iki to nusirito? Visiškai neaišku?

Netgi labai aišku. Žmogus – bandos gyvūnas. Dėl to ir ištvėrė ekstremalius pirmykščius laikmečius. Ir kartas nuo karto senoviniai instinktai pasireiškia iš naujo. Ir senas biologinis dėsnis – bandos prioritetas ją sudarančių individų atžvilgiu – prasiveržia per civilizacijos įskiepytų normų luobą.

Didelei savo gėdai, man irgi kartą teko išbandyti savo kailiu tokį persikūnijimą.

Buvo tai vieno plaukimo metu. Geras oras, soti vakarienė, puikiausia nuotaika, puikios perspektyvos ir tik viena vienintelė garsiai ištarta frazė, pavertusi prašmatnų poilsį ekstremalios situacijos košmaru.

reklama

- Vyručiai, kruvinas saulėlydis pranašauja štormą.

- O juk tikrai…

Ir jau kiekvienas, nemąstydamas, atitinka požymis tikrovę, ar ne, esama prielaidų laivo katastrofai, ar tai tik įsisiautėjusios fantazijos pramanai, susirūpino gelbėti savo neįkainuojamą gyvybę. Per kelias sekundes ekipažas pavirto nekontroliuojama minia. Visi pradėjo lakstyti, ieškoti gelbėjimosi liemenių, išgraibstė signalines raketas ir neliečiamas maito atsargas, užsimovė ant savęs visus turimus šiltus drabužius. O toliau? Kas gi toliau? Ogi nieko. Bėgti nėra kur, kovoti nėra dėl ko, prie gelbėjimo valčių brautis beprasmiška, kadangi jų nėra… Mes ir taip nuo pat pradžių sėdėjome dirbtinai sumodeliuotos avarinės situacijos sąlygomis. Blogiau nebebūna. Blogiau – tik mirtis.

Visą naktį elgėmės kaip masinė idiotų sankaupa – sėdėjome su pilna avarine ekipuote, laikydami vienoje rankoje raketą, kitoje – konservų dėžutę. Laukėme štormo, kurio, savaime aišku, nebuvo. Vietoje to, kad suorganizuotume normalią, šiltą, patogią nakvynę, mes suorganizavome visiškai realią avarinę situaciją. Patys save nubaudėme.

Vėliau pamėginome išsiaiškinti, kas nutiko, kodėl tokią neadekvačiai audringą reakciją sukėlė viena vienintelė, ne pati baisiausia frazė. Kodėl niekas nepademonstravo elementariausio sveiko proto? Nė vienas žmogus! Nejaugi mes visi tokie beviltiški bailiai? Žinoma, ne. Kitaip nesėdėtume vidury jūros ant savadarbio, gerokai pavojingesnio nei paprasčiausia valtis, plausto. Liktume namie.

Tai kas gi nutiko? Ogi nieko antgamtiško – paprasčiausia panika.

Ir vis dėlto – kas privertė mus, apskritai visiškai normalius ir daug ko patyrusius žmones, staiga per akimirką prarasti savitvardą, pridaryti begalę beprasmiškų, kvailų ir gėdingų dalykų? Koks buvo tasai pradinis postūmis, paleidęs į darbą baimės mechanizmą? Mes mėginome išanalizuoti situaciją.

-Visi išsigando, ir aš išsigandau… Visi lakstė, ir aš laksčiau… – maždaug taip apibūdino savo pojūčius beveik kiekvienas iš mūsų.

Kaltų nebuvo. Kalti buvome visi. Mes atkartojome tūkstančių prieš mus tą patį patyrusių aukų patirtį, individualų mąstymą pakeitę kolektyvine baime. Mes pavirtome minia. O minioje baimė plinta sprogimo greičiu ir turi maždaug tokias pačias pasekmes.