Naujas tyrimas: 62 turtuoliai valdo didesnį turtą kaip 3,6 mlrd. varguolių

Labdaros organizacijos „Oxfam“ atlikto tyrimo rezultatai byloja, kad turtinė atskirtis ir praraja tarp turtuolių ir vargšų pasauliniu mastu tik gilėja: 62 turtuoliai oficialiai valdo didesnį turtą kaip skurdžioji pusė 7,3 mlrd. pasaulio gyventojų, tuo tarpu 1% turtingiausių planetos gyventojų valdo didesnį turtą kaip likusi žmonija 99%) kartu sudėjus. Per pastaruosius šešerius metus 62% turtingiausiųjų savo turtus padidino nuo pusės trilijono iki 1,76 trilijono JAV dolerių, tuo tarpu skurdžiausių 3,6 mlrd. pasaulio žmonių turtas smuko visu trilijonų dolerių; prieš šešerius metus 388 fiziniai asmenys oficialiai valdė tiek pat turto, kaip 50% pasaulio gyventojų.

Tokie yra faktai skaičiais. „Vietoje ekonomikos, kuri dirbtų visų žmonių, ateities kartų ir pasaulio naudai, mes sukūrime ekonomiką, dirbančią vieno procento naudai“, – teigiama „Oxfam“ paskelbtame pranešime. Pripažindami akivaizdžią šitokios turtinės atskirties žalą, „Oxfam“ atstovai visgi deda viltis į šios prarajos sumažinimą keliant samdomo darbo žmonių atlyginimus bei griežtinant kapitalistų apmokęstinimą ir imantis kt. reformų.

reklama

Tačiau istorinis patyrimas ir dabarties ekonominių realijų pažinimas rodo, kad problemų priežastis yra ne vienas ar kitas įstatymas, ne geros ar blogos didžiųjų pasaulio valstybių vyriausybės, o būtent esama socialinė-ekonominė santvarka, kapitalizmas.

Tai dar XIX a. moksliškai išaiškino išnaudotojų ir jų apologetų nekenčiamas Karlas Marksas, kurio suformuluotas visuotinio kapitalistinio kaupimo dėsnis ir numatė, kad prarajos tarp darbo ir kapitalo, tarp vargšų ir turčių, tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų augumas, yra būtina ir neišvengiama kapitalistinės sistemos veikimo pasekmė.

Žinoma, nuo K. Markso laikų daug kas labai ir labai stipriai pasikeitė; šiandien pagrindinis šio prieštaravimo pasireiškimas yra būtent tarp „auksinio milijardo“ – Vakarų pasaulio, ir tarp faktinį kolonijinį statusą turinčių Trečiojo pasaulio, Afrikos ir Azijos šalių gyventojų, patirinčių barbarišką ekonominį išnaudojimą ir politinį pavergimą.

Ne svaičiodami apie kapitalizmo „gerinimą“ ar utopines pasakas, o tik studijuodami marksizmą ir pritaikydami jį šiuolaikinio pasaulio realijų analizei, galėsime prieiti atsakymų dėl šios bei kitų opių žmonijos gyvenimo problemų sprendimo.