Vytautas Švanys. DIRBTINIŲ NEUŽMIRŠTUOLIŲ ŠVENTEI PASIBAIGUS.

Visai neseniai per Lietuvą nuvilnijo Sausio 13-os, Laisvės Gynėjų dienos paminėjimai ir su ja susiję įvairūs renginiai. Buvo džiaugiamasi, kad jau 25 metus esame laisvi ir nepriklausomi, buvo prisimenami ir pagerbiami mūsų laisvės gynėjai, tuomet budėję ir žuvę prie Seimo rūmų bei Televizijos bokšto, pagarba atiduota Nepriklausomybės akto signatarams bei tuometiniams Lietuvos vadovams. Tų neužmirštamų dienų simboliu buvo pasirinkta gėlytė neužmirštuolė. Popierinės ir plastmasinės neužmirštuolės puikavosi ant Lietuvos vadovybės rūbų atlapų, minėjimų dalyviai tomis neužmirštuolių imitacijomis padengė ištisas miesto aikštes, smaigstydami jas į sniegą.

Prieš 25 metus man teko būti betarpišku atmintinų Sausio įvykių liudininku: praleidau ne vieną dieną ir naktį prie Seimo rūmų. Minios nuostabių, pasiryžusių paaukoti savo gyvybę už Lietuvą, už jos laisvę ir nepriklausomybę, už savo vaikų ateitį, žmonių!

Kaip tokiais nesižavėsi, kaip užmirši tokius herojiškus laikus?! Tikrai yra kuo žavėtis, tikrai yra ką prisiminti, bet to nepakanka- būtina suprasti ir teisingai įvertinti tuos, prieš 25 metus vykusius istorinius įvykius, o šito labai trūksta, galima sakyti, kad iš viso to nėra. Iš aukštų tribūnų tesigirdi liaupsės anų laikų įvykių dalyviams, o informacinėje erdvėje apsiribojama antraeilės, trečiaeilės reikšmės polemika: audringai svarstoma, ar neužmirštuolė yra tinkamas simbolis Sausio-13-ai pažymėti, aptarinėjama „tragedija“- įsižeidusio dėl „Laisvės premijos“ neskyrimo V. Landsbergio nedalyvavimas Laisvės gynėjų dienos paminėjimo iškilmėse Seime ir panašūs niekai.

Nėra jokios nors kiek rimtesnės analizės, kaip, dėl kokių priežasčių, kodėl prasidėjo „spalvotoji“ revoliucija, kaip ji buvo suorganizuota, kaip vyko vadovavimas, kokie buvo tikrieji vadovų ir dalyvių tikslai ir, pagaliau, kokius turime jos rezultatus ir pasekmes? Jokiu būdu nepretenduoju į išsamią analizę, ne toks ir šio straipsnelio tikslas. Aš tik pabandysiu kiek pasamprotauti iškeltų klausimų tematika. Savo tikslą, manau, pasieksiu, jeigu pavyks skaitytojui įrodyti, kad „karalius yra vis tik nuogas“ ir kad plastikinė, popierinė ar dar kokia ten dirbtinė neužmirštuolė yra visai tinkamas simbolis šiai apgavystei paminėti. Nors bent kiek mąstančiam ir sąžinės turinčiam žmogui ir be mano įrodinėjimų yra aišku, kad Lietuvoje turime orvelišką „realybę“, kurioje karas yra taika, nemokšiškumas yra stiprybė, vergovė yra laisvė, savarankiškumo neturėjimas yra nepriklausomybė, o tiesos sakymas yra ekstremizmas.

Kiek galima apgaudinėti save, gyventi toje „kreivų veidrodžių karalystėje“? Pats laikas būtų grįžti į realybę be kabučių, pradėti daiktus ir reiškinius vadinti tikrais vardais, nustoti apgaudinėti save ir kitus. Tiesiog pabūti „ekstremistais“ nemeluoti nei sau, nei kitiems, o sakyti tiesą, nors ir nemalonią. Tą ir pabandysiu padaryti šiame straipsnelyje.

Apie gerus ir blogus vaisius.

Pradėsiu nuo galo, nuo lietuviško „maidano“ rezultatų. Jėzus pasakė: „JŪS PAŽINSITE JUOS IŠ VAISIŲ. Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs-blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs – gerų“ (Mt 7, 16-18).

Tad kokius vaisius duodantį medį mes tada, prieš 25 metus, pasodinome, ką išauginome, kokių rezultatų per ta laikotarpį pasiekėme? Pagrindinis statistinis bet kurios populiacijos gyvenimo (egzistavimo) kokybe nusakantis rodiklis yra tos populiacijos individų skaičiaus mažėjimas arba didėjimas per tiriamą laikotarpį. Jeigu individų skaičius mažėja, populiacija nyksta, reiškia, gyvenimo sąlygos pablogėjo, keičiasi blogėjimo kryptimi arba tapo iš vis nebetinkamos. Ir atvirkščiai, jeigu individų skaičius didėja, reiškia, gyvenimo sąlygos yra palankios ir turi tendenciją gerėti. Visa tai tinka ir žmonių populiacijos, Lietuvos, gyvenimo kokybės pokyčiams įvertinti. Ką gi mes turime Lietuvoje? 1991 metais Lietuvoje gyveno 3,7 mln. gyventojų, dabar pagal oficialius duomenis jų beliko apie 2,8 mln., o kai kurių nepriklausomų ekspertų (doc. E.Satkevičius) skaičiavimu šis rodiklis nebesiekia nei 2 mln. Reiškia, per 25 metus Lietuvoje įvyko drastiškas gyventojų skaičiaus sumažėjimas.

Lietuva dėl ryškiai neigiamo natūralaus gyventojų prieauglio ir emigracijos neteko mažiausiai ketvirčio, o gal ir net pusės savo gyventojų. Tai neregėtas dalykas! Net per II-ą pasaulinį karą labiausiai nukentėjusios nuo karo šalių nuostoliai procentiniu atžvilgiu buvo mažesni. Net Amerikos indėnų genocidas buvo vykdomas žymiai mažesniais tempais negu dabar yra vykdomas lietuvių genocidas. O kaip kitaip tokį masinį gyventojų naikinimą dar galima pavadinti? Be to tai, ką daro Lietuvos valdžia, pilnai atitinka Ženevos konvencijos genocido apibrėžimą: „planuoti veiksmai skirti tam tikros tautos ar gyventojų grupės naikinimui: nepakeliamų gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, finansinės,ekonominės, politinės bazės, kultūros, sveikatos apsaugos naikinimas, priemonių ribojančių tos grupės gimstamumą diegimas ir t.t.“ Nebūtinai turi būti tiesioginis žmonių žudymas, tam tikslui pasiekti naudojami žymiai efektyvesni žmonių naikinimo, genocido būdai (ginklai).

reklama

Kokius dar galima būtų paminėti reikšmingus Lietuvos „pasiekimus“ per tuos 25 „laisvės“ ir „nepriklausomybės“ metus, lėmusius spartų lietuvių nykimą (naikinimą)? Viskas susiję. Sunaikinta pramonė. Pramonės gamyba tesiekia tik apie 20% to lygio, kuris buvo prieš 25 metus. Sunaikintas žemės ūkis. Lietuva prieš 25 metus pagamindavo kelis kartus daugiau maisto produktų negu reikėjo jai pačiai, o dabar parduotuvėse lietuviškos kilmės maisto produktai sudaro tiktai apie 20%. Absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma buvo apvogti ir nuskurdinti. Žemiau skurdo ribos dabar gyvena daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų. Daugiau nei du trečdaliai dirbančiųjų už darbą gauna minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Tai reiškia, kad ne tik bedarbiui (dauguma jų negauna jokių pašalpų), bet ir absoliučiai daugumai dirbančių žmonių Lietuvoje nėra jokių ateities perspektyvų. Net ir dirbdamas žmogus yra nepajėgus išlaikyti šeimos, auginti vaikus, negali net pasvajoti apie būsto įsigjimą ar namo pasistatymą. Taip Lietuvoje turbūt dar niekad nebuvo, net pačiais gūdžiausiais baudžiavos laikais.

Toks baisus neteisingumas žmonių atžvilgiu, tokia neregėta socialinė nelygybė duoda ir kitokio pobūdžio „pasiekimus“: esame pirmi pasaulyje (!) ne tik pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą, bet ir pagal savižudybių skaičių. Alkoholio suvartojimas per 25 „laisvės“ metus išaugo 3 kartus. Dabar Lietuva jau 2 kartus viršija Pasaulio sveikatos organizacijos nustatytą 8 litrų vienam gyventojui per metus gryno alkoholio ribą, virš kurios prasideda negrįžtami žmonių genetiniai pakitimai ir tautos neišvengiamas išnykimas. Alkoholizmo srityje irgi pirmaujame pasaulyje! Nieko nuostabaus, ir čia „laisvos“ ir „nepriklausomos“ Lietuvos valdžia pasistengė- turbūt niekur pasaulyje nėra taip skatinamas alkoholizmas, niekur nėra tokios aktyvios, agresyvios alkoholio reklamos ir tokio alkoholio prieinamumo- bet kur, bet kokiu paros laiku. Narkomanija irgi pasiekė neregėtas aukštumas ir toliau auga sparčiais tempais. Susidaro įspūdis, kad narkotikų prekyba yra valdžios institucijų ir jų vadovų pelningas verslas. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti didesnį nei duonai narkotikų nusipirkimo prieinamumą bei narkotikų platintojų ir gamintojų nebaudžiamumą? Prie aukščiau paminėtų genocido priemonių dar pridėjus žalingus maisto produktus, GMO, skiepus, laiką praleistą prie psichiką žalojančio kompiuterio ir televizoriaus, nėra nieko keisto, kad sparčiai plinta psichinės ir kitokios ligos, kad tik keletą procentų dabartinių vaikų galima laikyti sveikais, kai prieš 25 metus gal tik koks vienas kitas procentas buvo nesveikų.

Prisimenu savo jaunystės metus „tais baisiais nelaisvės ir priespaudos laikais“, prieš kokius 35 metus. Kaip mes, studentai, bet kokia proga susirinkę, traukdavome lietuvių liaudies dainas, kaip domėjomės Lietuvos istorija, kultūra, etnologija. Keliaudavome, lankėme piliakalnius, alkakalnius, bažnyčias, kitus įvairius kultūros paveldo, gamtos objektus. Ir tai nebuvo pavienis, o greičiau -masinis reiškinys. O kiek buvo etnografinių ansamblių! Lietuvių kalba buvo pagarboje. Visų viešų įstaigų (restoranų, kavinių, viešbučių) pavadinimai buvo tik lietuviški, per radiją, televiziją praktiškai irgi skambėjo dainos tik lietuvių kalba. Žodžiu, lietuviai mylėjo, gerbė ir didžiavosi Lietuva, buvo pasirengę ją ginti ir aukotis dėl jos. Tą puikiai įrodė anų laikų Sausio 13-os masinis pasiaukojimas ir heroizmas, išugdytas, subrandintas tarybiniais laikais.

Ką turime dabar, kur nuėjome, ką pasiekėme patriotizmo srityje? Prieš keletą metų teko dalyvauti viename renginyje, vienoje iš gimnazijų. Į klausimą moksleiviams: „Ar jūs didžiuojatės Lietuva?“- gausiai mokyklos aktų salėje susirinkę vyresnių klasių moksleiviai, Lietuvos ateitis, atsakė vieningu choru: „Neee! Mes emigruosime!“. Faktas, kad dauguma jaunų žmonių ne tik kad nesididžiuoja Lietuva, bet ir gėdijasi jos, nebesieja savo ateities su ja. Tai- didžiulė tragedija, nes išgydyti alkoholiką ar narkomaną yra turbūt lengviau, negu pakeisti žmogaus sąmonę: padaryti iš mankurto, zombio žmogų, lietuvį. Jaunimo mankurtizacija, kaip ir demoralizacija, seksualinis tvirkinimas, buvo vykdomas nuosekliai, pastoviai tai intensyvinant visus tuos 25 „laisvės“ ir „nepriklausomybės“ metus.

Lietuvos valdžia ar tik kolonijinė administracija?

Turime labai liūdną, tiesiog tragišką dabartinės Lietuvos realybės vaizdelį. Kaip tai atsitiko? Niekas pasaulyje, tuo labiau visuomenėje, nevyksta savaime, atsitiktinai- VISI SOCIALINIAI PROCESAI YRA VALDOMI. Kiekvienos sistemos funkcionavimo kokybė pirmoje eilėje priklauso nuo valdymo kokybės. Ar kokia nors gamykla dirbs pelningai efektyviai, ne tiek priklauso nuo darbininkų ar inžinierių, o visų pirma nuo vadovų, nuo jų išsikeltų tikslų ir darbo organizavimo sugebėjimų. Tai, kas įvyko Lietuvoje per tuos 25 metus taip pat yra valdymo padarinys.

Jeigu „nepriklausomybės atgavimo“ „pasiekimai“ ir rezultatai apgailėtini, dar nereiškia, kad vadovavimas per visą tą laikotarpį buvo netikęs, neefektyvus, nekvalifikuotas. Su vadovavimo kokybe, manau, viskas buvo gerai, nes būtent tikslas ir buvo pasiekti būtent tokius ar panašius rezultatus. Taigi, iškelti tikslai buvo įvykdyti. Kaip gi čia gaunasi, kodėl tokie nežmoniški, tokie satanistiniai tikslai? Grįžkime prie Jėzaus palyginimo apie „vaisius ir medžius“. Viskas yra paprasta. Jeigu „vaisiai“ blogi, reiškia, „medis“ netikęs, t.y. blogis negali kurti gėrio, blogis negali sau kelti gerų, taurių tikslų. Blogio tikslai visados yra nedori, savanaudiški ir tai visada sukelia blogas pasekmės tiems kitiems, į ką tie tikslai yra nukreipti. Pagal pasiektus rezultatus, galima daryti tvirtą išvadą, kad prieš 25 metus Lietuva pateko į blogio pinkles, ją užvaldė globalistai- satanistai, kurių tikslas buvo ją apiplėšti, sunaikinti didžiąją dalį gyventojų (lietuviams nenumatyta patekti į „auksinio milijardo“ gretas), o likusius paversti paklusniais zombiais. Tas planas ir yra iki šiol sėkmingai vykdomas. Ir bus vykdomas ir įvykdytas, jeigu nepasipriešinsime, jeigu nesustabdysime naikinimo.

Ten, kur yra įsigalėjęs blogis, ten neišvengiamai įsivyrauja melas, nes blogis be melo negali egzistuoti. Visuomenė yra nugramzdinama į iliuzijų pasaulį, kuriame melas per visas žiniasklaidos priemones ir iš politikų tribūnų liejasi laisvai, balta tampa juodu, juoda – baltu. Tik tokioje šizofreniškoje visuomenėje ir tegali būti įmanoma džiaugtis, minėti ir švęsti iškovotą laisvę ir nepriklausomybę, kurios Lietuvoje nei su žiburiu nerasi. Apie kokią nepriklausomybę, suverenitetą galime kalbėti, jeigu Lietuvos „valdžia“ nevaldo jokios gyvenimo srities: nei ekonomikos, nei finansų, nei švietimo, nei kultūros- visur vykdome tik iš išorės gautus nurodymus bei direktyvas? Lietuvos Konstitucija tapo beverčiu, teisminės sistemos ignoruojamu, fariziejų pagal užsienio poreikius absurdiškai aiškinamu tekstu. Ar galime save laikyti nepriklausomais, kada mūsų įstatymai, Konstitucija negalioja, jeigu jie neatitinka kokių nors ES dokumentų ar direktyvų, jeigu asmens paskyrimas į bet kokį aukštesnį postą yra derinamas ir tvirtinamas JAV ambasadoje, jeigu Seimo priimamuose įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose neįžvelgsi Lietuvos ir jos visuomenės poreikių, interesų gynimo, ateities perspektyvos, strateginio planavimo- viskas yra nukreipta užsienio valstybių ir korporacijų interesų labui? Vien ko verti p-Rezidentės veiksmai!..

Apie kokią laisvę ir nepriklausomybę galime kalbėti, tuo labiau minėti ir švęsti, jeigu esame pati tikriausia, žiauriausiu būdu naikinama ir plėšiama kolonija, su visais kolonijai būdingais atributais:

• Vietinio ūkio, žemės ūkio pramonės sunaikinimas, atveriant rinkas metropolijos prekėms, sudarant lengvatas užsienio „investitoriams“.
• Finansų sistemos perdavimas užsienio kapitalui, šalies paskandinimas skolų liūne.
• Gamtos išteklių, gelmių išteklių, žmogiškųjų resursų „išpumpavimas“ iš šalies.
• Visuomenės informavimo priemonių perėmimas, tradicinės kultūros, vertybių naikinimas, žmonių demoralizavimas, dezorientavimas.
• Teritorijų atlaisvinimas kolonistams, vietinių gyventojų naikinimas (genocidas, emigracija).

Lietuvos valdžia tokiomis aplinkybėmis nėra jokia Lietuvos valdžia, ji yra metropolijos paskirta kolonijinė administracija. Taip ji ir turėtų vadintis bei būti vadinama.

Moralinių pamišėlių valdžioje.

Kaip taip atsitiko, kad patekome į tokią apgailėtiną, beviltišką padėtį? Vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės gerai prisimena tą visuotinį Sąjūdžio laikų Lietuvos žmonių pakilimą, entuziazmą, drąsą, pasiaukojimą, ryžtą kovoti už laisvą, nepriklausomą, klestinčią Lietuvą. Sakoma: „Revoliucijas daro romantikai, o jų vaisiais naudojasi niekšai“. Manau, kad tai nėra visai teisingas posakis. Revoliucijas savo tikslams įgyvendinti planuoja, organizuoja, joms vadovauja ir rezultatais naudojasi vieni ir tie patys niekšai, o entuziastai, romantikai tėra tik kaip įrankiai, priemonės, suvartojamoji medžiaga tiems niekšų tikslams ir planams įgyvendinti.

Taip vadinamas Lietuvos nepriklausomybės atgavimas tebuvo vienas iš epizodų gerai iš anksto suplanuotoje ir parengtoje Tarybų Sąjungos sugriovimo operacijoje. TSRS žlugimo reikėjo viršvalstybinei koncepcinei valdžiai, transnacionalinėms korporacijoms, o planavimu, organizavimu užsiėmė joms pavaldžios Vakarų šalių specialiosios tarnybos, per savo agentus aukščiausiuose TSRS politinės valdžios ešelonuose (M.Gorbačiovas, Jakovlevas, Jelcinas ir Co), KGB aukščiausioje vadovybėje, žiniasklaidoje,. Ne išimtis ir Sąjūdis. Jis buvo kurtas tam pačiam tikslui, o toną jame davė spec. tarnybų infiltruoti asmenys, tiesiogiai pavaldūs ČŽV, KGB ar kitoms spec tarnyboms. TSRS žlugimas tokiomis aplinkybėmis buvo neišvengiamas. Iš TSRS išėjo net tos respublikos, kurios norėjo nenorėjo iš jos išeiti. Jos buvo tiesiog išvarytos. Taigi, Lietuvos ir V. Landsbergio nuopelnai bei reikšmė, sugriaunat Tarybų Sąjungą, yra gerokai perdedama.

reklama

TSRS buvo sugriauta, bet Lietuva jokios nepriklausomybės negavo, ji tik buvo perduota valdymui iš vienų rankų į kitas. Kokios tos, mus dabar valdančios, rankos? Žymus 19 a. politinis veikėjas Š.M.Teleiranas, pragyvenęs ne vieną perversmą ir revoliuciją ir išsilaikęs valdžioje, taigi puikiai nutuokiantis, kas yra ta tikroji užkulisinė valdžia ir kokia yra valdžios struktūra, rašė: „Žmonės pakrauptų, tautos pakrauptų, jeigu sužinotų, kokie niekšai ir padugnės juos valdo“. Didis rašytojas ir mąstytojas L.Tolstojus irgi pastebėjo: „Kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad pasaulį valdo visiški pamišėliai“. Neatrodo, kad nuo Teleirano laikų kas pasikeitė į gerąją pusę, tą rodo visokios pasaulyje vykstančios nesąmonės ir blogybės: masinės žmonių žudynės per karus, spalvotąsias revoliucijas, genocidus, badą, skurdą, dirbtinai sukeliamas ligas ir panašiai. Todėl akivaizdu, kad ir dabar pasaulį valdo tokie pat ar dar didesni nei anksčiau niekšai, padugnės, moraliniai pamišėliai.

Vilniuje įsisteigus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinei grupei, po maždaug poros mėnesių man teko su kolegomis organizuoti iniciatyvinę Sąjūdžio grupę Klaipėdos rajone. Į iniciatyvinę grupę surinkome rajonui nusipelniusius, aktyvius žmones, patriotus.. Po kiek laiko į grupę plūstelėjo kitokie: pykčio pilni, ne ką kurti, o griauti linkę žmonės. Tokie galiausiai ir perėmė iniciatyvą Sąjūdyje. Daug kas žino ir prisimena, kaip iš Sąjūdžio buvo filtruojami, nustumiami į „šalikelę“ dori, savo nuomonę turintys, protingi, kvalifikuoti žmonės. Kaip buvo pjudomas Vytautas Petkevičius, Justinas Marcinkevičius ir kiti. Į valdžios postus buvo keliami kažkokie beveidžiai, keisti, bėgiojančiomis akimis, nei protu, nei kvalifikacija, nei jokiais nuopelnais nepasižymintys asmenys. Svarbiausiu dalyku tapo lojalumas. Kaip taisyklė, asmenys patekę į valdžią, anksčiau pasižymėjo lojamu ir Tarybų valdžiai, buvo visokiausiais marksizmo-leninizmo dėstytojais, kompartijos ar komjaunimo sekretoriais ir šiaip kokiais KGB užverbuotais niekingais „stukačiais“-skundikais, trumpai sakant, buvo ir liko niekšeliais.

Būtų labai keista, jeigu niekšai ir padugnės iš Vakarų, perėmę valdyti Lietuvą, jos kolonijinę administraciją formuotų iš dorų, sąžiningų, Lietuvos interesus atstovaujančių žmonių. Jeigu tavo tikslai juodi: apiplėšti, naikinti, ką tu, pasitelkęs dorą, sąžiningą žmogų, nuveiksi? Jam nepavadovausi, neįsakysi daryti juodus, nedorus darbus, niekšybes, nepriversi išduoti Tėvynę, jos interesus. Todėl tinkamiausi tokioms pareigoms yra sąžinės, padorumo neturintys asmenys, tokie, kurių pasaulyje, kaip prisipažino vyriausias Lietuvos bankininkas, iš vis neegzistuoja moralės ir etikos dimensija, kurie dėl savo naudos, už pinigus gali padaryti bet ką, bet kokį nusikaltimą. Tik užmokėk, tik pakelk pareigose…

Moralinis pamišimas (kada žmogui neegzistuoja moralės ir etikos dimensija) yra sunki psichinė liga, kuri dažnai susijusi su įvairias lytiniais iškrypimais. Tai jau senai mokslui žinomas dalykas. 1950 metais JAV vyriausybė, paaiškėjus, kad visi demaskuoti Tarybų Sąjungai dirbantys šnipai buvo homoseksualai arba kitokie iškrypėliai, sudarė specialią JAV Kongreso tyrimų komisiją, į kurią įėjo garsiausi to meto gydytojai- psichiatrai, psichologai ir kiti šios srities ekspertai-autoritetai. Štai keletas tos komisijos išvadų: „Homoseksualai ir kiti seksualiniai iškrypėliai neturi emocinio stabilumo ir jų moralinė struktūra yra silpna iki tokio laipsnio, kad jie yra netinkami jokioms atsakingoms pareigoms, tuo labiau netinka valstybinei tarnybai.“ <–> „Homoseksualistas yra linkęs apsupti save panašiais į save ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir darbe. Jeigu homoseksualistas gavo darbą vyriausybėje, praktiškai yra neišvengiama, kad jis stengsis įdarbinti kitus homoseksualistus į valstybinius postus. Vienas iškrypėlis gali užteršti visą įstaigą“.

Kas netinka metropolijai, puikiausiai tinka kolonijai. Dar daugiau – visokie pedofilai ir kitokie iškrypėliai kolonijinėje administracijoje yra dvigubai naudingi. Viena, jie neturi moralinio stuburo ir paliepus už pinigus ar postus darys bet kokias niekšybes, antra, jie dėl savo iškrypėliškumo, nepilnavertiškumo, o dažnai dėl iškrypimų įvykdytų seksualinių ir kitokių nusikaltimų, yra labai pažeidžiami, juos lengva šantažuoti, jais manipuliuoti, valdyti. Tad ir keliami į aukščiausius postus „ekologai“, padarę karjerą per išeinamąją angą ar lesbietės, buvusios valiutinėmis prostitutėmis. Garsioji pedofilijos byla parodė, kad Lietuvos kolonijinę administracija visose grandyse yra pilnai sukomplektuota tokiais kadrais. Palyginus su tą kriminaline gauja, dabar sėdintys kalėjimuose yra vos ne kaip angelai.

Kaip gelbėsimės?

Situacija Lietuvoje – tragiška. Mes esame ant visiško susinaikinimo ribos. Dar tragiškesnė ji atrodo, kada matai, kad rimtais veidais yra masiškai švenčiama „iškovota laisvė ir nepriklausomybė“, kada dauguma žmonių nemato realybės, gyvena žiniasklaidos melagių sukurtame iliuzijų pasaulyje. V.Getė rašė, kad pats beviltiškiausias vergas yra tas, kuris nesupranta, kad yra vergas. Tas, kuris gyvena iliuzijoje, dvasinėje vergijoje. O tai yra baisiausia vergijos forma. Ji suteikia žmonėms laisvės iliuzija, kuri verčia juos pasitikėti, mylėti ir ginti savo engėją ir tuo pačiu paverčia priešais tuos, kurie stengiasi žmones išvaduoti ar atverti jiems akis!

Tad kaip išsigelbėti? Kaip atkurti Lietuvoje Konstitucinę santvarka? Kaip iškovoti ne kažkokią iliuzinę, tariamą laisvę ir nepriklausomybę, o tikrą, realią? Kaip sukurti teisingą, klestinčia visų Lietuvos piliečių gerovės valstybę? Tai atskira, plati tema. Aš apsiribosiu pagrindiniais teiginiais, pradiniais žingsneliais, kuriuos, manau, būtina kuo skubiau žengti, kad išgelbėtumėme, išsaugotumėme nors trupinius Tautos.

Visų pirma yra būtina išsivaduoti iš dvasinės vergovės- iš iliuzijų pasaulio sugrįžti į realų pasaulį. Suvokti save laike ir erdvėje, savo ir Lietuvos realią situaciją. Suprasti, kad taip gyventi,kaip dabar gyvename, yra nenormalu, netinkama žmogui, kad taip negalima, kad tai veda į pražūtį- būtina keistis ir keisti.

Suvokus realią situaciją, būtina išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių mes patekome į tokią padėtį? Kaip vyko valdymas, manipuliavimas žmonių sąmone, kas žmonės skatino eiti į mitingus, žiemą šaltyje stovėti prie TV bokšto ir Seimo rūmų? Kodėl vėliau, kada viskas pradėjo eiti blogyn, niekas nieko nedarė, nesipriešino, vėl ir vėl rinko tą pačią, Lietuvą naikinančią administraciją?

Reikia žinoti, kad jau tūkstančius metų valdymo technologai pasaulį valdo, revoliucijas daro sukurdami vaizdinius, vizijas. Ne išimtis ir Tarybų Sąjungos griūtis bei aptariami įvykiai Lietuvoje. Daug metų buvo kuriamas, sukurtas ir į žmonių sąmonę įdiegtas klestinčių Vakarų pasaulio valstybių vaizdinys, įvaizdis: laisvė, demokratija, besišypsantys, laimingi, visko materialiai pertekę žmonės, galintys keliauti, atostogauti kuriame tik nori pasaulio kampelyje, mašinos, džinsai, muzikos plokštelės, koka-kola, lūžtančios parduotuvių, supermarketų lentynos nuo įvairių įvairiausių prekių… Tą super teigiamą, patrauklų Vakarų vaizdinį dar gerokai sustiprino dirbtinai „perestroikos“ laikais sukeltas maisto ir pramoninių prekių didžiulis deficitas.

Ta vizija, tas MATERIALINĖS GEROVĖS nenumaldomas masinis troškimas ir buvo varomoji jėga, vedusi žmones į gatves, į aikštes, į mitingus, į Baltijos Kelią. Dėl tos vizijos realizacijos žmonės šalo prie Seimo, buvo pasiryžę paaukoti net savo gyvybę. Taip visiems norėjosi GYVENTI KAIP VAKARUOSE! Lietuvos nepriklausomybė buvo tiktai priemonė tai vizijai įgyvendinti. Ta vizija, noras gyventi kaip vakaruose, sugriovė ir Tarybų Sąjungą.

Ta vizija ir dabar griauna, naikina Lietuvą. Dėl jos lietuviai plūsta į Vakarus. Kam vargti, kurti gerovę čia, Lietuvoje, jeigu lengviau išvykti ten, kur ta materialinė gerovė jau sukurta, tegu ir šimtmečiais, be sąžinės graužimo apiplėšiant, žiauriai išnaudojant, naikinant likusias tautas, o dabar ir Lietuvą.. Be to ir „valdžia“ dar daro viską, kad ta gerovė čia nebūtų sukurta, kad Lietuvoje nebūtų įmanoma oriai gyventi.

Žmonės, išvykę, pagyvenę Vakaruose, pamato, kad ten toli gražu ne pyragai. Didesnės algos, daugiau pinigų, bet laimės tai nėra! Pradeda suvokti, kad vien materialinis gyvenimo pagerėjimas, kad ir ryškus, neatneša gerovės. Lieka tuštuma, kažko trūksta, žmogui reikia kažko kito, kažko daugiau. Visokių problemų ten nors vežimu vežk. Žmonės ten nors besišypsantys, bet tos šypsenos dirbtinės. Visi lyg ir geranoriški, bet vis tiek jautiesi svetimu ir, atrodo, tokiu visados ir liksi. Melo, apgaulės, dvigubų standartų, egoizmo, amoralumo irgi netrūksta. O kur visos tos garsiosios „Vakarietiškos vertybės“, kurių niekas neįvardija? Sakoma, neįvardija todėl, kad tos vertybės pilnai atitinka katalikų katekizme išvardintoms didžiosioms ydoms ir nuodėmėms… Nenaudinga griauti gražų mitą, įvaizdį.

Vakarų gerovės mito išsklaidymas būtų antras žingsnis gelbstint Lietuvą. Valstybė, gyvenanti svetimais vaizdiniais, vizijomis, yra pasmerkta žlugti. Stipriausias ginklas prieš svetimus klaidinančius, melagingus vaizdinius yra savų teisingų, tikromis vertybėmis pagrįstų, žmogaus gyvenimą darančių laimingu, harmoningu ir prasmingu vaizdinių sukūrimas. Todėl trečias žingsnis ir būtų toks: Lietuvos ateities vizijos sukūrimas, tokios, kurį patrauktų, uždegtų DAUGUMĄ žmonių tos vizijos įgyvendinimui.

Kadangi blogis negali sukurti gėrio, todėl teisingo, darnaus, laimingo gerovės valstybės sukūrimo vizijos įgyvendinimu, materializacija gali užsiimti tiktai dori, sąžiningi žmonės. Jie demokratiniu keliu turi pakeisti dabar valdžios postus užimančias, save „elitu“ vadinančias padugnes.

O tada, kada tariamas vertybes pakeis tikrosios, kada vietoje pinigų diktatūros įsivyraus SĄŽINĖS DIKTATŪRA, švęsime ne iliuzines, bet tikras, prasmingas šventes. Aišku, prisiminsime ir „Dirbtinių neužmirštuolių šventę“. Klaidų negalima užmiršti, kitaip iš jų nepasimokysi, vėl jas kartosi.

Vytautas Švanys