Keičiu dukrą į šuniuką

Kažkas negerai mūsų karalystėje. Vis daugiau jaunų moterų ir vyrų įsilieja į jau ne pirmą dešimtmetį Europoje gyvuojantį judėjimą „Child Free“ – laisvi nuo vaikų. Be to, šitą gyvenimo būdą pasirenka ne tie, kurie jaučia materialinius nepriteklius, ir nemato nieko gero ateityje. Viskas priešingai. Nuo vaikų sąmoningai atsisako damos ir pakankamai pasiturinčios sutuoktinių poros vardan nepriklausomybės, komforto, sotaus gyvenimo ir malonumų. Kai kurie netgi ryžtasi sterilizacijai, kad bevaikiškumas būtų garantuotas.

Naivią frazę „O kas jums paduos vandens stiklinę senatvėje?“ laisvi nuo vaikų piliečiai išklauso su atlaidžia šypsenėle. Sukauptos per gyvenimą santaupos ir sutaupyti palikuonių sąskaita pinigai leis pasisamdyti profesionalias slauges.

Kai šiuolaikiniai ekonomistai ir filosofai kalba, kad pasaulis smarkiai pasikeitė ir jau niekad nebus toks, koks anksčiau, jie turi galvoje daug įvairių aspektų. Tame tarpe ir tradicinės šeimos, kaip morališkiausio ir natūralaus vyrų ir moterų bendro gyvenimo modelio, sunaikinimą. Homoseksualistų santuokas irgi galima laikyti bėgimu nuo atsakomybės, tame tarpe ir nuo vaikų. Kam reikalingi papildomi įsipareigojimai, juk jie tik komplikuoja gyvenimą!

Tačiau gamta tuštumos nemėgsta. Ir šiandien į Vokietiją, kur, beje, „laisvės nuo vaikų“ judėjimas itin populiarus (čia pagal statistiką kas trečia moteris bevaikė, ir anaiptol ne dėl sveikatos problemų), kaip ir homoseksualizmas, veržiasi dešimtys tūkstančių pabėgėlių iš arabų šalių. Jeigu vokiečiai nebenori gimdyti savo baltaplaukių Hansų ir Gretų, tai Berlyno ir Miuncheno gatvėmis bėgios juodaakiai Achmedai ir Leilos. Juk šiandien vienai vokietei tenka vos daugiau kaip vienas vaikas. Pagal sociologines apklausas, šiandien vokiečiai labiau baiminasi prarasti darbą – karjera jiems yra svarbiausia gyvenimo vertybė.

reklama

Katastrofiška situacija su gimstamumu buvo ir Rusijoje. Dar XXI amžiaus pradžioje rusės gimdė maždaug tiek pat, kiek ir pasiturinčios vokietės. Tačiau ne dėl to, kad maudėsi prabangoje ir darė karjerą. Paprasčiausiai nebuvo kuo maitinti vaikų. Specialistai teigia, kad motinystės išmokos ištaisė situaciją ir dabar vienai rusei tenka 1,7 vaiko. Tačiau sociologai teigia, kad šiandien didmiesčiuose tris kartus dažniau atsisakoma turėti vaikų, kad galima būtų gyventi be rūpesčių, negu provincijoje.

Vietoje vaikų auginami… šuniukai. Ne veltui madingos, kaip turbūt jau pastebėjote, smulkios veislės. Šuniukams perkami drabužiai visiems sezonams, žaislai, juos vedžioja į kirpyklas, nešiojasi ant rankų ir netgi vadina „mano sūnelis“ ar „mano dukrelė“. Tai įprastas jaunos mamos elgesys, iš kunkuliuojančio meilės jausmo ji trokšta visa kas geriausia atiduoti savo mažyliui. Tik šiuo atveju įvyko sisteminė klaida ir visas švelnumas, visa meilė nukreipiama į mažą šunytį. O iš kitos pusės, jeigu tas šuniukas įkyrės ar pernelyg dažnai sirgs arba los, galima jį kur nors nukišti, padovanoti, blogiausiu atveju – išmesti į gatvę.

Išprotėję darboholikai japonai nuėjo dar toliau. Iš pradžių sugalvojo tomagočius, elektroninius „vaikus“, kurie mirdavo be priežiūros, o dabar siūlo pakeisti šuniukus ir kačiukus krepšeliu, labai panašiu į namų augintinį. Padarytas jis, suprantama, iš dirbtinių medžiagų – japonai gi ne žvėrys kokie nors! Labai patogu. Jei ūžplūsta kokie nors žmogiški jausmai ar staiga atsibunda motiniškas instinktas – krepšelį galima pasisodinti ant kelių, paglostyti ar sušukuoti.

Robotų šalyje galima gyventi, žinoma, ir taip. Tačiau bet kuri moteris, patyrusi motinystės laimę, tegu tai skamba ir patetiškai, pasakys, kad pasaulyje nėra nieko nuostabesnio už vaiką, kuris tave apsikabina, prisiglaudžia ir sako: „Mamyte, aš taip tave myliu. Tu pas mane pati gražiausia“. Šitie paprasti žodžiai verti daugiau už pačią sėkmingiausią karjerą, nekalbant jau apie šuniukus su kaspinais.

Ir autorei laibai gaila tų moterų, kurios sąmoningai ir visam gyvenimui atsisakė noro turėti vaikų.