Gustavas Lebonas. Minios psichologija (2)

PIRMA KNYGA

Minios siela

PIRMA DALIS

Apskritai minia yra bet kokių individų sambūris, nepri­klausomai nuo jų tautybės, profesijos ar lyties, taip pat nuo susirinkimo dingsties.

Tačiau psichologiniu požiūriu žodis minia įgauna kitą reikšmę. Tam tikromis aplinkybėmis žmonių sambūris įgyja naujų bruožų, netgi nebūdingų susibūrusiems in­dividams. Tada sąmoningos asmenybės išnyksta, o visų jausmai ir idėjos nukreipiami viena kryptimi. Atsiranda bendra siela, be abejonės, laikina, tačiau turinti labai ryš­kių bruožų. Šiam dariniui pavadinti neradau taiklesnio posakio kaip organizuota minia, arba, jei labiau patinka, psichologinė minia. Ji virsta viena būtybe ir paklūsta vie­ningo minios mąstymo dėsniui.

Daugybė individų, susirinkusių į vieną vietą, savaime neįgyja organizuotos minios požymių. Tūkstančiai, atsi­tiktinai suėję į miesto aikštę be vieningo tikslo, tikrai ne­sudaro psichologinės minios. Kad minia įgytų tam tikrų bruožų, reikalingi stimulai, kuriuos apibūdinsime vėliau.

Kita vertus, kad atsirastų pirmieji organizuotos mi­nios požymiai – sąmoningos asmenybės išnykimas ir jausmų bei minčių nukreipimas ta pačia kryptimi – ne­būtina individų grupei susirinkti į vieną vietą. Psicho­loginės minios bruožų gali įgyti ir pavieniai individai tam tikru metu vyraujant stipriems jausmams, tarkime, per tautai reikšmingą įvykį. Tada bet koks atsitiktinu­mas gali išprovokuoti vieningą elgesį, būdingą minios veiksmams. Istoriniu momentu psichologinę minią gali sudaryti ir pustuzinis, o atsitiktinai susirinkę šimtai vei­kiausiai jos nesudarys. Be to, visa tauta dėl vienokios ar kitokios įtakos gali tapti minia, nors ir nebūtų matomos žmonių santalkos.

Psichologinė minia iš karto įgyja laikinų, bet bendrų bruožų. Paskui atsiranda specialiųjų bruožų, kurie ati­tinka atskirus minios komponentus ir kurie gali pakeisti visos minios mąstymo sąrangą.

Taigi psichologinės minios gali būti klasifikuojamos; ir mes, toliau nagrinėdami šią temą, sužinosime, kad he­terogeninė minia, sudaryta iš skirtingų komponentų, ir homogeninė minia, susidedanti iš maždaug panašių kom­ponentų (sektų, kastų ir klasių), turi bendrų bruožų ir kartu specialiųjų požymių, kurie leidžia šias minias at­skirti vieną nuo kitos.

Prieš nagrinėdami minios kategorijas, apžvelkime visoms minioms būdingus bruožus – kaip kad gamti­ninkai iš pradžių nustato bendruosius šeimos bruožus, o paskui atranda specialiuosius požymius, pagal kuriuos šeimą suskirsto į gentis ir rūšis.

reklama

Nelengva tiksliai aprašyti minios sielą, nes jos orga­nizacija priklauso ne tik nuo bendruomenės sandaros ir rasės, bet ir nuo minią veikiančių dirgiklių pobū­džio ir stiprumo. Su panašiu keblumu susiduriame ir tirdami žmogaus psichologiją. Tiktai romanų veikėjų charakteriai visą gyvenimą nesikeičia. Tiesa, ta pati aplinka nulemia išorinį charakterių vienodumą. Tačiau jau kitur nurodžiau, kad kiekvienai mąstymo sąrangai būdingos ir tam tikros savybės, kurios gali atsiskleisti staiga pasikeitus aplinkai. Kaip tik todėl tarp žiauriau­sių Konvento veikėjų buvo nepiktybiškų buržujų, kurie įprastomis sąlygomis būtų buvę taikūs notarai ar doro­vingi teisėjai. Praėjus audrai, jie vėl tapo ramūs, draus­mingi piliečiai. Tarp jų Napoleonas atrado ištikimiau­sių tarnų.

Neįmanoma čia išanalizuoti visų minios organizacijos pakopų, tad plačiau apžvelgsime tik aukščiausiąją – pa­skutinį jos raidos tarpsnį. Panagrinėsime ne tai, kas yra minia, o tai, kuo ji gali tapti. Galutinėje minios organiza­cijos pakopoje ant nekintamų, vyraujančių rasės pagrin­dų atsiranda naujų bruožų ir visi bendruomenės jausmai bei mintys nukreipiami viena kryptimi. Tada ir pasireiš­kia tai, ką pavadinau vieningo minios mąstymo dėsniu.

Kai kurie minios bruožai būdingi ir individams, bet kiti – tik bendruomenėms. Pirmiausia panagrinėsime pastaruosius, norėdami atskleisti jų svarbą.

Psichologinė minia labiausiai stebina tuo, kad bet kurie individai, panašaus ar skirtingo gyvenimo būdo, charakterio ar intelekto, susibūrę į minią įgyja kažką pa­našaus į kolektyvinę sielą, kuri leidžia jiems jausti, mąs­tyti ir veikti visiškai kitaip, nei jaustų, mąstytų ir veiktų kiekvienas iš jų būdamas atskirai. Kai kurios idėjos bei jausmai pasireiškia ir virsta veiksmais tik individams su­sirinkus į minią. Psichologinė minia yra laikina būtis, sudaryta iš akimirkai susijungusių heterogeninių kom­ponentų, — tarsi gyvas organizmas, kurio susijungusios ląstelės sudaro naują būtybę, turinčią atskiroms ląste­lėms nebūdingų bruožų.

Priešingai įžvalgaus filosofo Herberto Spenserio (Herbert Spencer) nuomonei, kuri mus netgi nustebino, minioje nėra jokio bendrojo komponentų vardiklio, tik atsiranda nauji požymiai ir grupuojasi į darinius. Kaip chemijoje. Kai kurios medžiagos, pavyzdžiui, bazės ir rūgštys, susi- lietusios reaguoja ir sudaro naują junginį, turintį kitokių savybių nei pirminės medžiagos prieš reakciją.

Lengva pastebėti, kad minios individas skiriasi nuo pavienio individo, tačiau gerokai sunkiau atskleisti tikrą­sias šio skirtumo priežastis.

Norint kai kurias iš jų įžvelgti, pirmiausia reikia prisiminti moderniosios psichologijos atradimą, kad ne tik organiniame pasaulyje, bet ir proto veikloje vyrau­ja nesąmoningi reiškiniai. Sąmoningas dvasios gyve­nimas yra labai menkas palyginti su jos nesąmoningu gyvenimu. Pats kruopščiausias analitikas, pats įžval­giausias stebėtojas gali atrasti tik labai nedaug jo elgesį nulemiančių nesąmoningų motyvų. Mūsų sąmoningi veiksmai kyla iš nesąmoningo substrato, kuris susidarė daugiausia iš paveldėtų bruožų. Sis substratas, apiman­tis daugybę iš protėvių perimtų savybių likučių, suda­ro rasės sielą. Už aiškių elgesio priežasčių neabejotinai slypi kitos priežastys, kurių nepripažįstame. Dauguma mūsų kasdienių veiksmų yra slaptų, mums nesuvokia­mų motyvų padariniai.

Nesąmoningi rasės sielos komponentai visus rasės in­dividus padaro panašius, o jų skirtumus daugiausia nu­lemia sąmoningi komponentai – auklėjimo padariniai ir ypač tam tikros tradicijos. Visiškai nevienodo proto žmonės gali turėti labai panašių instinktų, aistrų ir jaus­mų. Jausmų valdomose srityse (religija, politika, moralė, simpatijos bei antipatijos ir kt.) patys iškiliausi žmonės retai pranoksta eilinius individus. Tarp garsaus mate­matiko ir batsiuvio intelekto gali būti praraja, tačiau charakteriu ir tikėjimu dažnai jie labai panašūs arba tik truputį skiriasi.

Šios bendrosios, nesąmoningų jėgų veikiamos cha­rakterio savybės, kurių maždaug vienodai turi dauguma vidutinių vienos rasės individų, minioje tampa norma. Bendruomenės sieloje individų intelektiniai gebėjimai ir kartu individualybė išnyksta. Heterogeniškumas paskęs­ta homogeniškume, todėl vyrauja nesąmoningos jėgos.

Kadangi minioje vyrauja vidutinybė, minia negali atlikti užduočių, kurioms reikalingas aukštas intelektas. Visuotinės svarbos sprendimai, priimti itin išsilavinusių, tačiau įvairių profesijų žmonių susirinkimo, kartais būna ne geresni nei kvailių minios sprendimai. Tiesa ta, kad bet kuriuo atveju bendras rezultatas bus vidutiniškas – nepranokstantis vidutinio individo pasiekimų. Minioje vyrauja ne įžvalgus protas, o vidutinybė. Toli gražu nėrataip, kaip sakoma, kad visi turi daugiau proto nei vienas Volteras. Žinoma, Volteras turi daugiau proto nei visi, kurie yra minia.

reklama

Jeigu minioje tik susilieja vidutinės individų savybės ir jų vidurkis neviršijamas, nauji bruožai, kuriuos minė­jome, negalėtų išryškėti. Betgi kaip šie bruožai atsiran­da? Panagrinėkime.

Minios požymiai, kurių neturi pavienis individas, išryškėja dėl įvairių priežasčių. Visų pirma individas mi­nioje vien dėl jos gausos pasijunta visagalis ir pasiduoda instinktams, kuriuos būdamas vienas neišvengiamai nu­slopintų. O minioje galima drąsiai pasiduoti jausmams, nes minia anoniminė ir už nieką neatsakinga. Taigi mi­nioje atsakomybės jausmas, verčiantis individus susilai­kyti, visiškai išnyksta.

Antra priežastis yra psichologinis užkrėtimas. Jis taip pat lemia tam tikrų minios bruožų atsiradimą ir pobūdį. Psichologinis užkrėtimas yra lengvai atpažįstamas, bet dar neištirtas reiškinys, kurį reikėtų priskirti prie hipno­zės reiškinių grupės; šiuos reiškinius panagrinėsime ne­trukus. Minioje kiekvienas jausmas ir veiksmas yra už­krečiamas – toks užkrečiamas, kad individas dėl bendro tikslo lengvai paaukoja asmeninį interesą. Nors šis po­linkis priešingas jo prigimčiai, būdamas minios dalimi žmogus tampa tam pajėgus.

Trečia priežastis, pati svarbiausia, nulemia minios in­dividų bruožus, kartais visiškai nebūdingus pavieniams individams. Tai įtaiga, kuri yra minėto užkrėtimo pa­darinys.

Norint suprasti pastarąjį reiškinį, reikia prisiminti kai kuriuos naujausius psichologijos atradimus. Jau žinome, kad individas gali prarasti sąmoningą asmenybę, tada jis paklūsta operatoriaus, kurio valia ją prarado, pasiū­lymams ir gali pasielgti visiškai priešingai savo būdui ir įpročiams. Atidūs stebėjimai atskleidžia, kad individas greitai paskęsta aktyvioje minioje – veikiamas kažkokio minios magnetizmo ar kitų mums nežinomų jėgų, pany­ra į tam tikrą būseną, kuri labai panaši į hipnozės potyrį. Hipnotizuojamojo smegenų veikla paralyžiuojama ir jis nesąmoningai paklūsta savo stuburo smegenų impul­sams, kuriuos valdo hipnotizuotojas. Hipnotizuojamojo sąmoninga asmenybė visiškai išnyksta, jis praranda valią ir blaivų protą. Visi jausmai ir mintys nukrypsta hipno­tizuotojo nurodyta kryptimi.

Labai panaši būsena individo, kuris yra minios da­lis. Jis nesuvokia savo veiksmų. Kaip ir užhipnotizuotas žmogus, jis netenka kai kurių savo bruožų, o kiti gali pernelyg išryškėti. Paveiktas pasiūlymo, jis tam tikrus veiksmus atlieka su nenugalimu užsidegimu. Minioje nenugalimas užsidegimas veikia stipriau nei per individohipnozės seansą, nes visiems minios individams pateiktą tą patį pasiūlymą sustiprina tarpusavio sąveika. Minioje pasitaiko ir atsparių asmenybių, tačiau per mažai, kad galėtų pasipriešinti įtaigai ir išsilaikyti prieš srovę. Dau­gių daugiausia jie gali pabandyti patraukti minios dėme­sį kitu pasiūlymu. Taiklus žodis, pastiprintas vaizdiniu, kartais nukreipia minias nuo kruviniausių veiksmų.

Taigi sąmoningos asmenybės išnykimas, nesąmonin­gos asmenybės viršenybė ir pasiūlymo įtaiga jausmus bei idėjas nukreipia viena kryptimi, ir atsiranda polinkis pa­siūlytas idėjas iškart transformuoti į veiksmus – visa tai būdinga minios individui. Jis nepajėgia vadovautis savo valia ir tampa automatu.

Maža to, minios prarytas individas smunka žemyn per keletą civilizacijos pakopų. Minioje netgi išsilavinęs žmogus pasiduoda instinktams, taigi, tampa barbaru, įgyja primityvaus spontaniškumo, jėgos, žiaurumo, en­tuziazmo, didvyriškumo. Jis, kaip ir primityvus žmo­gus, lengvai sujaudinamas žodžiais bei vaizdais ir atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai priešingi jo paties intere­sams ir kurių jis neatliktų būdamas pavienis. Taigi indi­vidas minioje yra smiltelė tarp kitų smiltelių, kurias vėjas nešioja į visas puses.

Kaip tik dėl šios priežasties prisiekusieji skelbia nuo­sprendžius, kuriems kiekvienas iš jų atskirai nepritartų; parlamentinės asamblėjos priima įstatymus ir sprendi­mus, kuriuos kiekvienas pavienis narys atmestų. Visi Konvento veikėjai buvo išsilavinę piliečiai su taikiais įpročiais, o susibūrę į minią ir paveikti keleto vadų jie nedvejodami pasmerkė giljotinai akivaizdžiai nekaltus žmones. Negana to, savo nelaimei, jie atsisakė savo nelie­čiamumo ir taip patys susinaikino.

Minioje individas nuo savo normalaus aš atsiskiria ne tik veiksmais. Net dar nepraradus viso savarankiškumo, individo idėjos, jausmai nepaprastai pakinta: šykštuolis gali tapti dosnus, skeptikas – tikintis, sąžiningas žmo­gus – sukčiumi, bailys – didvyriu. Garsiąją 1789 metų rugpjūčio 4-ąją nė vienas Susirinkimo narys atskirai nebūtų taip pakiliai balsavęs už kilmingųjų privilegijų panaikinimą.

Išnagrinėtus stebėjimus apibendrinkime išvada, kad minia yra mažesnio intelekto nei pavienis individas, ta­čiau jausmų ir jų išprovokuotų veiksmų požiūriu ji gali būti ir geresnė, ir blogesnė už individą, nelygu situacija. Visa tai priklauso nuo miniai pateikto pasiūlymo. Kaip tik šito nesuprato rašytojai, kurie nagrinėjo minios nu­sikalstamumą. Žinoma, minios dažnai nusikalsta, bet ne kartą pasielgia didvyriškai. Jas lengva pastūmėti žu­dyti dėl tikėjimo ar idėjos, uždegti šlovės troškimu; al­kanos ir beginklės, kaip per kryžiaus žygius, jos eina iš netikinčiųjų vaduoti Dievo kapo arba kaip 1793-aisiais gina gimtąją žemę. Akivaizdu, šis didvyriškumas veikiau nesąmoningas, bet kaip tik toks didvyriškumas ir kuria istoriją. Jeigu tautos visada blaiviai apmąstytų savo veiks­mus, pasaulio metraščiai jų aprašytų nedaug.