Kada bus restauruotos Žaliojo tilto skulptūros?

Šiandien grupė piliečių kreipėsi į valstybines institucijas, reikalaudama konkrečiai atsakyti, kada bus restauruotos Žaliojo tilto skulptūros.

Lietuvos Respublikos piliečių kreipimasis

į Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką A.Butkevičių,
Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkę G.Drėmaitę,
Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo departamento direktorę D.Varnaitę,
Vilniaus miesto merą R.Šimašių

2015 m. liepos mėn. nuo Žaliojo tilto Vilniuje buvo nukeltos keturios skulptūrinės grupės, vaizduojančios skaudaus Lietuvos istorijos periodo – tarybinio laikmečio – gyvenimą, motyvuojant tuo, kad jos yra avarinės būklės ir jas būtina restauruoti. Nors šie meno kūriniai įtraukti į valstybės saugojamų kultūros paveldo vertybių sąrašą ir yra neatsiejama tilto architektūros dalis, Vilniaus meras Remigijus Šimašius žiniasklaidoje ne kartą teigė neketinąs grąžinti jų į vietą, iš kur jos buvo nuimtos, t.y. ant specialiai įrengtų postamentų ant Žaliojo tilto.

Visų skulptūrų kūrėjai – žymūs Lietuvos skulptoriai: skulptūros „Mokslo jaunimas“ autoriai – Juozas Mikėnasir Juozas Kėdainis; skulptūros „Taikos sargyboje“ autorius – Bronius Pundzius, skulptūros „Žemės ūkis“ autoriai – Bernardas Bučasir Petras Vaivada, skulptūros „Pramonė ir statyba“ autoriai – Napoleonas Petrulisir Bronius Vyšniauskas.

reklama

Skulptūros simbolizuoja Lietuvos žmones, be kurių darbo, veiklos ir kūrybos būtų neįmanoma ir šiandienos atkurta nepriklausoma Lietuva. Beje, skulptūrinė grupė „Taikos sargyboje“ simbolizuoja karius, kurie kovėsi prieš hitlerinį fašizmą. Tarp jų buvo ir 16-osios lietuviškosios divizijos kariai. Vienas jų pozavo skulptoriui Broniui Pundziui.

Ne vienas įtakingas Lietuvos visuomenininkas, viešai pritardamas skulptūrinių grupių nukėlimui nuo Žaliojo tilto, teigė, kad tai būtinas žingsnis, nes šios skulptūros simbolizuoja niūrius tarybinius laikus. Tačiau remiantis šia naikinimo ir griovimo logika, reikėtų kuo greičiau nugriauti žymiai ryškesnius simbolius, menančius tarybinius laikus – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, Lietuvos TSR finansų ministerijos, Lietuvos TSR profsąjungos tarybos pastatus, kurie dabar yra Lietuvos Respublikos Seimo pastatų kompleksas, Tarybų Sąjungos komunistų partijos Lietuvos TSR padalinio centro komiteto pastatą, kuriame dabar įsikūrusi Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Vilniaus televizijos bokštą, Vilniaus Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatą, buvusį „Lietuvos“ viešbutį (dab. „Radisson Blu Hotel Lietuva“), Santariškių klinikas, Vilniaus aerouostą, Žirmūnų, Lazdynų, Karoliniškių ir kitus gyvenamuosius rajonus – nuo žemės paviršiaus reiktų nušluoti didesnę pusę Vilniaus miesto.

reklama

Palyginimui norėtume priminti, kad ant nepaprastai populiaraus Prahos Karlo tilto stovi 30 su Katalikų bažnyčia susijusių šventųjų skulptūrų. Tiltas baigtas statyti XV amžiaus pradžioje, praktiškai tuo pat metu, kai Katalikų bažnyčios teismas nuteisė gyvą sudeginti čekų nacionalinį didvyrį, ilgametį Prahos Karlo universiteto rektorių Janą Husą. Ir nors Katalikų bažnyčia Čekijoje yra nepopuliari, o čekai yra ateistiškiausia tauta Europoje, niekam nešauna mintis nuimti šventųjų skulptūras nuo Karlo tilto.

Istorinio kultūrinio paveldo atminimas ir vertė negali būti kaitaliojami, keičiantis politinei valdžiai. Tai būtina sąlyga sveikos visuomenės auklėjimui ir vystymuisi. Pasirinktinis istorinių paminklų naikinimas, prisidengiant ideologinėmis nuostatomis, kuria naikinimo kultūrą, kurios galutinė esmė – tautos ir valstybės būvių laikinumas. Ateities kartos, besivadovaudamos tokia „kultūra“, naikins šiandien sukurtus istorinius-kultūrinius paminklus. Valstybė, puoselėjanti tokią „kultūrą“, – tai valstybė be praeities, o vadinasi – ir be ateities.

Nerimaujame, kad šie Vilniaus miesto valdžios atstovų veiksmai gali iššaukti analogišką tendenciją griauti ir naikinti panašius meninius paminklus ir kitose Lietuvos vietose.

Mes, žemiau pasirašę, pasisakome už Lietuvos istorijos nepertraukiamumą ir vientisumą – Lietuva, gimusi daugiau kaip prieš tūkstantį metų, per Karalystės, Didžiosios Kunigaikštystės, Unijos, okupacijų, nepriklausomybių laikotarpius yra ta pati Lietuva. Negalima iš jos istorijos išmesti Lietuvos TSR, okupuotos Lietuvos respublikos laikotarpio. Neužmirškime, kad šiandieninę nepriklausomą Lietuvos valstybę atkūrė tarybinio okupacinio režimo institucija – Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kurios deputatai, balsavę už nepriklausomybės atkūrimą – būsimi signatarai, buvo išrinkti pagal to okupacinio režimo įstatymus. Mes už tai, kad Žaliojo tilto skulptūrų likimas nebūtų politizuojamas.

Atsižvelgiant į tai, prašome oficialiai – raštu:

1. Pateikti detalų Žaliojo tilto skulptūrų restauravimo grafiką,
2. Nurodyti restauravimo darbų vykdytojus, vertę ir finansavimo šaltinius,
3. Atsakyti, ar bus atstatytas Žaliojo tilto architektūrinis-istorinis vientisumas.

Vytautas Steponėnas – mokslininkas, buvęs ilgametis Mokslų Akademijos mokslinis bendradarbis;

Egidijus Klumbys – Lietuvos Respublikos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto signataras;

Julius Deksnys – Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, pirmininkas, nukentėjęs nuo nacių okupacijos;

Jaras Valiukėnas – buvęs tremtinys, kino režisierius;

Kazimieras Juraitis – žurnalistas;

Kristoferis Voiška – studentas

Šauksmas