Kas yra nepriklausomybė?

Kas yra nepriklausomybė? Ar mes esame nepriklausomi? Tokie ir panašūs klausimai sukasi mano galvoje šiuo metu. Ir taip yra ne be priežasties. Juk neseniai eilinį kartą buvo pažeista Lietuvos Konstitucija. O tiksliau, buvo įkurta JAV karinė vadavietė, kurios tikslas, pasak oficialiosios žiniasklaidos, JAV ir Lietuvos kariuomenių bendradarbiavimo stiprinimas. Tačiau tikrasis motyvas yra kitas: geopolitinių JAV interesų regione įgyvendinimas ir esamo buržuazinio režimo įtvirtinimas.

Ką gi apie tokias bazes/vadavietes sako „mūsų“ valdžios eilinį kartą paniekinta Konstitucija? 137 str.: ,,Lietuvos Respublikos teritorijoje negal būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių baziuų“. Tai – ne kas kita, kaip itin grubus Konstitucijos pažeidinėjimas.

Ką gi reiškia svatima karinė bazė suverenioje valstybėje? Tai mums kuo puikiausiai parodė pernai metais prasidėję įvykiai Ukrainoje. Tokios bazės suteikia galymybę vienai valstybei ne tik kištis į kitos valstybės vidaus reikalus, bet ir joje disponuoti atvira karine jėga. Tai jau yra okupacija.

Kitas nepriklausomybę paneigiantis faktas yra mūsų taip gerbiamoje Konstitucijos 136 str.: „Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei“.

reklama

Ar buvimas Europos Sajungoje (ES) neprieštarauja Lietuvos, lietuvių tautos nacionaliniams interesams?

Daugelis jūsų tikriausiai pasibaisės tokiais mano samprotavimais. ,, Kaip taip drįsti.“ „Taigi mes tai patvirtinome referedumu.“ ir t. t. ir pan. Taigi, kad patvirtinome referendumu. O kuo buvo atsilyginta už dalyvavimą tame referendume? Alumi ir skalbimo milteliais. Nutiko taip, kaip ir per rinkimus. Palaikymą tiesiog nupirko.

Bet grįžkime prie klausimo: ar buvimas ES neprieštarauja Lietuvos nacionaliniams interesams, o tuo būdu, ir Konstitucijos 136 str.? Drąsiai sakau: PRIEŠTARAUJA. O kodėl? Nes ES prieštarauja Lietuvos interesams. Pavyzdžiui: kokį žvejybos laivyną mes turėjome. O dabar – tik pavieniai kateriai. Kiek žmonių pabėgo miestan, kai gavo europinių pinigu, kad neūkininkautų. Pagaliau, kiek verti vadinamieji europiniai pinigai, prieš juos pasvėrus neįkainojamą šalies praradimą – kone milijoną Vakaruose pigiai samdoma darbo jėga tapusių lietuvių?

O dabar iš politinės pusės: kas gi lemia mūsų likimą? Kažkada lėmė Maskva, o dabar lemia Briuselis su savo europarlamentu. Tiesą sakant, „prie Maskvos“ savarankiškumo būta gerokai daugiau, negu dabar – ką puikiai rodo šviesaus atminimo Antano Sniečkaus vadovavimo laikotarpis.

Tuo tarpu Briuselis išleidinėja ne vieną mums netik netinkamą, bet ir netgi pavojingą direktyvą. Pavyzdžiui: liepė mums uždaryti daugiau kaip 80 proc. Lietuvos vartotos elektros energijos gaminusią Ignalinos AE; o liepia mums legalizuoti homoseksualistų „santuokas“ bei visokias taip vadinamas „partnerystes“. Ir matai, jei nelegalizuosim, atims mums europinius pinigus – o ką mano pati lietuvių liaudis – jiems nusispjaut.

Kokios viso to išvados? Tokios, kad, nepaisant mums kasdien brukamo melo apie tariamą nepriklausomybę, mes esame tik eilinė Vakarų rankose esanti pigaus darbo rinka, arba, kaip kai kurie pasakytų, kolonija.

Bet, kaip sakoma,  „Nėra padieties be išeities“. Ką mums reikia daryti, kad atgautume nepriklausomybę? Reikia vienytis su kaimyninėmis tautomis ir jų pažangiomis ir opozicinėmis jėgomis: su lenkais, latviais, čekais ir visais kitais, kurie užima vadinamąją euroskeptiškąją (eurorealistinę) poziciją. Tada jau galėsime kalbėti apie realią kovą prieš Briuselio diktatą ir išstojimą iš ES, kas ir yra būtina realios Lietuvos nepriklausomybės atstatymo prielaida.