Amerikiečiai visur pirmieji

Nedaug kas žino, kad būtent Amerika yra pirmųjų pasaulyje mirties stovyklų tėvynė. Stovyklos buvo įkurtos Šiaurės Amerikoje per pilietinį karą tarp Šiaurės ir Pietų. Linkolno šalininkai, kad ir kaip būtų stengiamasi juos gražiai pavaizduoti, pasižymėjo ne mažesniais žiaurumais, nei Džefersono Deviso šalininkai.

Kadangi istoriją rašo nugalėtojai, tai įvykiai, susiję su Andersonvilio siaubais, kuriuos organizavo pietiečiai, buvo pagarsinti, o 11 koncentracijos stovyklų (tame tarpe – Duglo stovyklos), skirtų laikyti pietiečiams siaubai buvo pamiršti. Tyla tvyrojo 130 metų ir tiktai XX amžiaus pabaigoje sujudo istorikai, kurie pasiknaisiojo archyvuose ir paskelbė dokumentus, susijusius su Duglo konclageriu.

Federalų konclageris Duglas buvo įkurtas 1862 metų vasarį prie Mičigano ežero, netoli Čikagos. Stovykloje buvo laikomi tiek į nelaisvę paimti pietiečių kareiviai, tiek paprasti civiliai iš pietinių valstijų. Kalinių laikymo sąlygos buvo siaubingos. Nedidukus maisto davinius atiminėjo už menkiausius nusižengimus, dėl ko kaliniai nuolat badavo. Perpildytoje, medikamentais neaprūpintoje stovykloje dešimtys tūkstančių kalinių, kurie neturėjo netgi kuo prisidengti, gyveno apiplyšusiose palapinėse bet kuriuo metų laiku, dėl ko žmonės žūdavo nuo šalčio.

Kaip teigė liudininkai, už mėginimą pabėgti kalinius subadydavo durtuvais. Bausmės apskritai stulbina savo žiaurumu.

Šaltuoju metų laiku sargybiniai vertė nusikaltusius nusiimti kelnes ir sėstis ant sniego ar šalto grunto ir išlaikydavo žmones tokioje padėtyje ne vieną valandą.

reklama

Mušimas diržais su metalinėmis sagtimis. Kaip liudija amžininkai, neretai buvo plakama iki tol, kol metaliniai sagčių kraštai nesukapodavo odos iki kaulų.

Prasižengėlius pastatydavo basus į sniegą kelioms valandoms. Sargybiniai sekė, kad kalinys nejudėtų. Apie tai galima buvo spręsti pagal pėdsakus sniege. Daugelis po tokios bausmės likdavo be pirštų. Jeigu žmogus pajudėdavo iš vietos, jis buvo papildomai baudžiamas plakimu.

Jei belaisvis pernelyg lėtai sureaguodavo į komandą keltis, jį kelioms valandoms pakabindavo už kojų. Taip pat buvo baudžiama stovėjimu susilenkus, galva žemyn, ant ištiestų kojų, kol iš nosies nepradėdavo bėgti kraujas, o kraujas, sutekėjęs į akis, nepriversdavo kalinio šaukti iš skausmo. Didelės grupės kalinių po kelias dešimtis žmonių buvo uždaromos mažuose kambariuose su labai mažais langais.

Dar viena bausmė – „jojimas ant mulo“. Palei vartus, aukštai virš žemės buvo įrengti rėmai, ant kurio buvo padėtas rąstas. Ant jo raitą pasodindavo kalinį ir laikydavo iki to laiko, kol prarasdavo sąmonę ir nukrisdavo. Kartais bausmę paįvairindavo, pririšdami prie kojų kibirus su smėliu.

Tai anaiptol ne pilnas sąrašas, tačiau ir šito pakanka per akis.

Kalinių apskaita Duglo stovykloje nebuvo vedama praktiškai nuo pačios pradžios ir esama nuomonių, kad daug konfederatų, kurie „dingo be žinios“ iš tikrųjų žuvo šioje stovykloje ir buvo palaidoti nežinia kur, kadangi kapai irgi nebuvo registruojami. Dalis mirusių belaisvių buvo palaidota pelkėtame dirvožemyje ir dėl nebeįmanoma aptikti jokių kapų.

Kaip byloja Duglo stovyklos istorija, apie 12 000 kalinių pergyveno rūsčias 1862 ir 1863 metų žiemas, kai temperatūra krisdavo žemiau nulio. Nuo 1400 iki 1700 žmonių žuvo tuo pat laikotarpiu, tačiau tik 615 galima buvo suskaičiuoti broliškame kape netoli stovyklos. Nuo 700 iki 1000 žmonių paprasčiausiai dingo.

Iki 1866 gruodžio 1 dienos galima buvo suieškoti tiktai 1402 kapus iš anksčiau suskaičiuotų 2968. Apie 2000 žmonių iki šiol tebelaikomi dingusiais be žinios. Kiek konfederatų iš tikrųjų perėjo per Duglo stovyklą – nežinia.

Mirtingumo lygis Dugle viršijo Andersonvilio stovyklos analogišką rodiklį, o ir pats Andersonvilis buvo pietiečių organizuotas žymiai vėliau už Duglą – 1864 metų kovą. Apie ten tvyrojusius žiaurumus prirašyta taip pat nemažai.

16 akrų užimanti stovykla buvo įkurta Džordžijoje, Andersonvilyje, buvo numatoma joje sutalpinti apie 10 000 kalinių. Iki 1864 birželio kalinių skaičius pranoko numatytąjį dvigubai. „Vietovė buvo taip užsikimšusi, kad nebuvo kur obuoliui nukristi“. – rašė vienas nelaimingas belaisvis. Konfederatai sparčiai pristatė papildomų pastatų dar dešimtyje akrų, tačiau stovykla vis tiek buvo perpildyta, be to, trūko resursų. Ypatingai buvo vertinamas maistas. Standartinį dienos davinį sudarė gabalėlis kukurūzų duonos ir menkutis kiaulienos gabalėlis, produktai dažnai buvo dalinami jau sugedę.

reklama

Daugeliui belaisvių trūko elementariausio stogo virš galvos ir drabužių. Daug jų suplėšydavo į gabalus savo apatinius baltinius, marškinius, susiūdavo visa tai kartu ir šitaip gelbėjosi nuo šalčio. Nežiūrint į siaučiančias ligas, tokias kaip skorbutas ar gangrena, vaistai praktiškai nebuvo tiekiami. Pakako ir atvirų žaizdų, kurios pūliavo ir knibždėjo kirmėlėmis. – liudijo belaisvis kapitonas šiaurietis.

Belaisviai ne šiaip mirė nuo ligų, juos dar ir žudė, jei peržengdavo „mirties liniją“ – liniją iš medinių stulpų. Tuos, kurie ją peržengdavo – sušaudydavo sargybiniai. Kai kurie žmonės, nebeištvėrę kančių, sąmoningai žengdavo per tą liniją.

Po karo kapitonas Henris Vircas, Andersonvilio komendantas, buvo pripažintas kaltu dėl „suokalbio, kurio tikslas buvo naikinti ir kenkti federaliniuose kalėjimuose kenkiančių kalinių sveikatai“ ir dėl „žudymo, pažeidžiant karo įstatymus ir taisykles“. Daug kalinių liudijo prieš jį, nors kai kurie šalininkai tvirtino, kad jis tapo viso labo atpirkimo ožiu pagal iš aukščiau nuleistą įsakymą. Kaip ten bebūtų 1865 lapkričio 10 dieną jis buvo pakartas.

Henris Vircas

Virco bausmė

Pasibaigus karui, 1865 balandį medicinos sesuo Karla barton ir buvęs kalinys Dorensas Etvoteris pažymėjo kapus žuvusių kareivių, kuriuos laidojo negiliuose kapuose greta stovyklos. Valstybė nuo to laiko įvardino tą vietą kaip nacionalines karines kapines. Atmintis apie Duglo stovykloje nukankintus pietiečius įamžinta gerokai kukliau. 1895 metais, po 30 metų nuo pilietinio karo pabaigos, stovyklos vietoje pietiečiai pastatė nedidelį paminklą ant broliško kapo, kuriame ilsisi daugiau kaip 6000 konfederatų.

Paminklas žuvusiems konfederatams

www