Telefono vergai

Mobilus telefonas. Mums šis aparatas reiškia labai daug. Tai ne tik galimybė nuolat būti prieinamu draugams ir artimiesiems, bet ir mobilusis internetas po ranka. O ką pasakysite apie programėles, kurios leidžia sparčiai ir be problemų išspręsti begalę kasdieninių uždavinių? Kai kam dabar jau baisu ir pagalvoti apie gyvenimą be telefono. O kai tokia baimė pasidaro nuolatinė, jau galima kalbėti apie fobiją.

NOMOFOBIJA

Baimė likti be telefono buvo pavadinta „nomofobija“. Šita būsena buvo aprašyta dar 2008 metais, tačiau tik po trejų metų problemą pradėjo plačiau nagrinėti specialioje ir populiarioje literatūroje. Problema netgi ne tame, kad žmogus bijo prarasti savo aparatą. Nomofobo elgesys irgi keičiasi. Jis periodiškai vis pasitikrina, kur jo mobilusis draugas, ar veikia, ar nesėdo akumuliatorius. Jeigu staiga telefono nesuras savo vietoje, žmogui gali kilti panika. Taip nutinka netgi tada, kai galima būti tikram, jog su telefonu nieko blogo neatsitiko ir jis paprasčiausiai buvo pamirštas namuose.

Su ligos paplitimu kol kas ne viskas aišku. Britų tyrinėtojai išsiaiškino, kad vidutiniškai tarp visų telefonų savininkų yra 54% nomofobų. Indijos tyrinėtojai tarp savo tėvynainių aptiko 18,5% kenčiančių baimė likti be telefono, tačiau pažymi, kad dar 9% jaučia nerimą, jeigu jų telefonas dėl kokių nors priežasčių negali būti panaudojamas. Tyrimai Bombėjuje parodė, kad apie 58%apklaustųjų sunkiai išsiverčia be aparato ilgiau nei dieną laiko.

reklama

DAUGIAU NEGU DAIKTAS

Po kurio laiko paaiškėjo, kad nomofobijos esmė – ne tik praradimo baimėje. Šis negalavimas yra kur kas gilesnis. Prie mobilaus įrenginio prisirišę žmonės ne šiaip bijo prarasti patogų daiktą. Kai kurie savininkai jautė, kad aparato nebuvimas po ranka – tai tikrų tikriausias išsiskyrimas, kurį galima prilyginti mylimo draugo ar giminaičio praradimo jausmui.

Buvo atlikti keli tyrimai, kurie parodė, kaip smarkiai savininkus gali paveikti aparato praradimas. Raselas Kleitonas, tyrinėtojas iš Misurio universiteto Žurnalistikos mokyklos, atliko vaizdų eksperimentą. Žmonės, kurie jame dalyvavo, girdėjo, kaip skambina jų telefonas, tačiau negalėjo juo apsinaudoti. Visi bandomieji jautė stiprų stresą. Ypatingai stipri stresinė reakcija buvo tais atvejais, jei telefoną jie galėdavo matyti. Tokiems eksperimento dalyviams padažnėdavo pulsas ir kvėpavimas.

PRIKLAUSOMYBĖS PRIEŽASTYS

Kaip toli gali nueiti priklausomybė nuo elektroninio draugo? Žmogus pradeda laikyti aparatą savo paties dalimi. Žmonės, priklausomi nuo aifonų, praktiškai nepaleidžia elektroninio numylėtinio iš rankų ir kas akimirką žvilgčioja į ekraną.

Pastoviai tikrinamas paštas ir socialiniai tinklai, naudojamos programėlės, skaitomi straipsniai. Jei nepakeičiamas kompanionas staiga tampa nepasiekiamas, nerimas perauga į paniką, pradeda smarkiau plakti širdis ir netgi ašaros ima tekėti iš akių. Telefono šeimininkas aštriai pajunta trūkumą tų užsiėmimų, kuriems jis skyrė savo laiką. Kartais ne tik laisvą, bet ir darbo laiką.

KODĖL TAIP VYKSTA?

Mūsų smegenys taip sudarytos, kad jaučiame pasitenkinimą, tyrinėdami kažką naujo. Tai būtina, kad žmogus vystytųsi, vadinasi, evoliucijos požiūriu, didintų savo šansus išgyventi. Kuo daugiau visko naujo, tuo dagiau malonumo. Čia ir slypi spąstai.

reklama

Kiekvieną kartą, kai tikrina atsinaujinimus ir laiškus, mobiliojo savininkas regi kažką ryškaus ir naujo. Laikui bėgant, smegenys vis labiau perorientuoja žmogų į nuolatinį bendravimą su telefonu, kad galima būtų gauti vis naujų pasitenkinimo porcijų. O kai naujienų srautas nutrūksta, priklausomiems žmonėms atsiranda savotiškas bado sindromas. Jau niekas nebesuteikia džiaugsmo tokiomis apimtimis, kaip tais laikais, kai galima buvo susilieti su elektroniniu draugu. Nelaimingas telefono savininkas negali ramiai nusėdėti vienoje vietoje, nesugeba niekuo savęs užimti, galvoje pastoviai sukasi įkyrios mintys apie telefoną. Kai kuriems netgi būna sunku užmigti. Ir tiktai telefonas gali sugrąžinti ramybę į sunerimusią aukos širdį.

AR TU IRGI PRIKLAUSOMAS?

Laris Rozenas, Kalifornijos universiteto psichologijos profesorius, išvardino kelis priklausomybės nuo elektroninio įrenginio simptomus:

1. Kai žmogus nešiojasi telefoną kišenėje, jam atrodo, kad aparatas vibruoja, nors realiai tai nevyksta. Tai savotiškos „fantominės vibracijos“.

2. Žmonės su pasireiškusia priklausomybe nuo telefono pastoviai laiko jį rankoje, baimindamiesi, kad gali praleisti pranešimą apie gautą laišką ar komentarą socialiniame tinkle.

3. Kai priklausomas žmogus gulasi miegoti, jis būtinai prieš miegą naudojasi savo telefonu ir pirmas dalykas, kurį jis padaro atsibudęs – patikrina paštą, naujienas, atsinaujinimus ir komentarus. Be šito ritualo jis jaučiasi kaip nesavas.

4. Jeigu tokie žmonės staiga pastebi, kad telefonas tapo nepasiekiamas, jie tučtuojau puola jo ieškoti, metę šalin visus kitus užsiėmimus.

5. Priklausomas žmogus laiko savo telefoną rankoje ir kartas nuo karto žvilgčioja į ekraną valgydamas, bendraudamas su draugais ir artimaisiais ir netgi per pasimatymą. Jis pastoviai jaučia poreikį pasinerti į savo aparato turinį.

KAIP NEĮPULTI Į PRIKLAUSOMYBĘ

Išeitis visiškai akivaizdi ir nesudėtinga. Reikia aiškiai suprasti, kad šiuolaikinės technologijos anaiptol nėra blogis. Jos realiai palengvina mūsų gyvenimą. Tačiau esama rizikos prarasti pačius save elektroniniame pasaulyje, ištirpti jame. Tai ką gi daryti, kad netaptume nuosavo telefono priedėliu?

1. Kontroliuojame darbo su telefonu laiką.

2. Liaujamės „užmušinėti laiką“ aparato pagalba.

3. Prieš pasiimdami telefoną, tiksliai apsisprendžiame, kaip būtent juo pasinaudosite.

www