Klaidas taisyti būtina

Ar galioja šiandien romėnų moralinė ir teisinė nuostata: „Visi, gyvenantys už Imperijos ribų, yra laukiniai, barbarai – mėšlas“? Panašus ir žydų požiūris: „Visi, neišpažįstantys judaizmo, yra pagonys, stabmeldžiai – bedieviai.“ Žydų įsitikinimą perėmė krikščionys ir visus kitatikius vadino pagonimis, stabmeldžiais, klaidatikiais, netikėliais ir pan. Kadangi tikėjimo pagrindas yra kalba, todėl pagonių kalba tapo „lingua barbara barbarisimmi“. Kalbėti ja yra aplinkinių įžeidimas, o kalbėtojas - tiesiog nusikaltėlis.

Taip XIX amžiuje buvo įsitikinęs ir mūsų tautos didysis varpininkas Kudirkų Vincukas, kai, pervažiavus Šešupę, bendramokslis Basanavičių Jonas lietuviškai uždainavo „Du broliukai“.... Vincukas iš gėdos būtų sudegęs, kad jam reikia važiuoti su šitais „chamais“, kalbančiais ir dainuojančiais lietuviškai.

1547 metais pasirodė pirmoji lietuviška knyga, bet per 300 metų savęs, kaip tautos, pažinimas neprogresavo, tautinė savimonė beveik nepakito. 1864 metais buvo uždrausta lietuviškai rašyti, spausdinti, o mokyklose ir kalbėti. Šis draudimas skatino pažinti save. Privertė nuskinti tą obuolį, kuris buvo uždraustas.Ir pradėjome: rašėme nemokėdami, vertėme iš kitų kalbų nesuprasdami, savo tautą tempėme ir dabar tempiame ant kitų tautų istorinio ir dvasinio kurpalio, neatsižvelgdami į savo gyvąją kalbą, tautosaką, kaimyninių tautų senuosius raštus.

Lietuvos Respublikos Konstitucija – pagrindinis tautos ir valstybės vertybių saugotojas. Konstitucijos keturioliktas straipsnis teigia, kad valstybės kalba yra lietuvių kalba. Tad šią tautos tūkstantmečių vertybę nuo bet kokių klaidų saugoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir valstybės įstatymai.

............................................................................................................................................................

Didysis kunigaikštis, didžioji kunigaikštystė ar karalius, karalystė?

Lietuvių tautosakoje visada sakoma karalystė, karaliauti, karališkas, karalius, karalienė, karalaitis, karalaitė ir t.t. Bet nėra pasakymų didysis kunigaikštis ar didžioji kunigaikštienė, o jų vaikai neįvardijami jokiu bendrašakniu žodžiu. Tad galime teigti, kad didysis kunigaikštis ir didžioji kunigaikštienė – ne mūsų tautos įvardijimai. Mūsų tautos ir valstybės aukščiausias administracinis titulas – karalius. Pavyzdžiui, „Eglė žalčių karalienė“, bet ne „Eglė žalčių didžioji kunigaikštienė“.

Žodžiai „kunigaikštis“ ir „kunigaikštystė“ sietini su reikšmėmis „dalinis“ ar „dalis“:

• kunigaikštis - genties tautos, valstybės, karalystės ar imperijos dalinis valdovas,
• kunigaikštystė – dalis žemės ploto.

Kokį žodį prieš kunigaikštį ar kunigaikštystę bepridėtume (aukščiausias, didis, didysis (didžioji), galingiausias (galingoji), kilmingiausias), pamatinės reikšmės – „dalinis“, „dalis“ – išliks.

Lietuvių kalboje yra daugiau nei 130 žodžių su šaknimi „kar“, susijusių su pagrindiniu žodžiu „karalius“ („Lietuvių kalbos žodynas“, V tomas. Vilnius, 1959) . Tai daiktavardžiai, veiksmažodžiai ir būdvardžiai. Jokia kita indoeuropietiška kalba neturi tokios žodžių gausos su šaknimi „kar“ – šios šaknies, sietinos su karaliumi, nėra ir sanskrito kalboje.

reklama

Tai reiškia, kad šių visų žodžių gimtinė – mūsų tauta.

Mes sakome: „Ūkininkas ūkininkauja ūkyje“, „Mokytojas mokytojauja mokykloje“, „Karalius karaliauja karalystėje.“ O ką veikė karalius Mindaugas dešimtį metų? Jokiame mūsų istorijos veikale, mokykliniame vadovėlyje nėra žodžių „karaliavo karalystėje“. Vadinasi, jis nekaraliavo, nes nebuvo karalystės. Tai kodėl mes jį vadiname karaliumi? Kas per painiava? Iš „Bychovco kronikos“ rankraščio 15 puslapio („Chronika Bychovca“. Maskva, 1966 ):

„i osenju bil ubit velikij kniaz litovskij Mindovg...“

Vertėjams iš slavų kalbų, žinoma, Mindaugas niekada nebuvo karalius ir nekaraliavo, nes nebuvo karalystės. Jiems tik aišku, kad Mindaugas galėjo būti kažkokios neįvardintos karalystės ar imperijos dalinis valdovas: „velikij kniaz“ – „didysis kunigaikštis“.

Kitas dokumentas – 1254 metų paties karaliaus Mindaugo raštas vyskupui Kristijonui (raštas publikuotas leidinyje „Gedimino laiškai“, Vilnius, 1966 ). Ten sakoma:

„Mendowe, dei gratia rex Lettowiae...“ („Mindaugas, dievo malone Lietuvos karalius ...“). Iš to paties rašto: „quem consicrari postulavimus in episcopum regni nostrum...“ („pasiūlėme jį (vyskupą Kristijoną – aut.) įšvęsti mūsų karalystės vyskupu...“).

Pagal karaliaus Mindaugo raštą:

„Mindaugas < ... > karalius“ „mūsų (lietuvių – aut.) karalystės“.

Vadinasi, Mindaugas karaliavo mūsų karalystėje. Du dokumentai apie tą patį laiką, tą patį žmogų ir tą pačią šalį. Todėl sakome: „velikij kniaz Mindovg“ yra „Mindowe ... rex...“, t.y. „karalius Mindaugas“. Slavišką „velikij kniaz“ į lietuvių kalbą reikia versti žodžiu „karalius“, bet jokiu būdu ne pažodiniu pasakymu „didysis kunigaikštis“ nei lotynišku magnus dux.

Atidžiau perskaitykime Gedimino laiškus ir laiškus Gediminui

(1322) Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII:

„ ... Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex etc.“ – „Gediminas lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t.“

Gediminas - karalius (pats patvirtina savo titulą). Iš to paties laiško:

„Item praedecessor noster, rex Viten ...“ – „Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis...“

Vytenis - karalius (patvirtina karalius Gediminas). Vadinasi, visi iki karaliaus Gedimino buvo karaliai ir po Gedimino visi buvo mūsų karaliai – iki 1795 metų.

1323 m. (prieš spalio 2 d.) Rygos miesto tarybos laiškas Gediminui:

„Illustri principi domino Gedemynde dei gratia lethwinorum ruthenorum que regi...“ – „Šviesiajam valdovui viešpačiui Gediminui dievo malone lietuvių ir rusų karaliui...“

Gediminas – karalius (patvirtina kitašaliai).

1324 m (VI 1 d.) Popiežiaus Jono XXII laiškas Gediminui:

„Excellenti et magnifico viro Gedeminne letwinorum et multorum ruthenorum regi...“ – „Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų karaliui...“

Gediminas – karalius (patvirtina popiežius).

Antro tūkstantmečio pradžioje gudų krašte (mūsų karalystės dalis) be prievartos plito stačiatikybė. Bet reikėjo per krikštą įsivardinti „krikščionišku vardu“, dvasiniame gyvenime, apeigose ir raštvedyboje (su nauju tikėjimu plito ir raštas) nevartoti „stabmeldiškos kalbos“. Lietuvių kalba mūsų raštingoje bendruomenėje gavo stabmeldžių kalbos titulą ir jį išlaikė iki XX amžiaus pradžios, nors kai kurie mūsų valstybės piliečiai ir XXI amžiuje gėdijasi kalbėti lietuviškai.

Vienas gerbiamas profesorius paklausė: „O ką mes laimėsime vietoj „didžiojo kunigaikščio“ sakydami ir rašydami „karalius“? Sodietis jam atsakė: „Tik tiek, kad jūs, gyvendamas už Romos imperijos ribų, būsite ne „mėšlas“, bet žmogus.“

Derėtų, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos keturioliktu straipsniu, ištaisyti klaidą : atsisakyti žodžių - terminų didysis kunigaikštis ir didžioji kunigaikštystė vartojimo ir vietoj jų sugrąžinti ir įteisinti mūsų kalbos senus ir tikrąją prasmę turinčius žodžius karalius ir karalystė.

Garbinome dievus, dievaičius ar Vieną Dievą?

Dabartiniuose lietuviškuose raštuose yra daugybė įvairiausių teiginių, spėliojimų, siūlymų, susijusių su senuoju mūsų tikėjimu, nes patikimų šaltinių tiesiog nėra. Dabartinių raštų pagrindinė mintis tokia: lietuviai iki krikščionybės (1387 m.) garbino daug dievų, deivių, dievaičių ir dievybių, buvo pagonys, stabmeldžiai, klaidatikiai ir netikėliai, neturėjo kalendoriaus, nemokėjo skaičiuoti dienų ir valandų, kasdieniniame gyvenime užsiėmė burtininkavimu.

Tokie ir kiti panašūs teiginiai vis dar atsiranda ir dėl kronikose ir metraščiuose ryškios neigiamos nuostatos. Galime tik suprasti tuos pirmuosius krikščionis, susidūrusius su mūsų karalystės žmonėmis ir suvokusius, kad jie susidūrė su stabmeldžiais, nes nepriklausėme jokiai evangelizuotai bendruomenei. Nuo to laiko – 1387 metų – įvardijimai „stabmeldžiai“ ir „stabmeldystė“ pagimdė mūsų tautoje tikrąją stabmeldystę. Net po 120-150 metų parapijų vizitatorių ataskaitose randame nusiskundimų, kad parapijiečiai yra didesni stabmeldžiai negu tada, kai išpažino senąjį tikėjimą.

.................................................................................................................................................

reklama

(1324 m.) Popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas (žr. „Gedimino laiškai“):

„ ... krikščionims jis leidžiąs savo dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną dievą“.

Tai pats seniausias liudijimas apie mūsų senąjį tikėjimą. Liudytojai remiasi šio tikėjimo atstovu – karaliumi Gediminu, turėjusiu įgaliojimus aukoti Dievui auką. Šią karaliaus Gedimino mintį apie įvairiai garbinančius Vieną Dievą tik po pusseptinto šimto metų patvirtino popiežius Jonas Paulius II – pripažinta, kad tokie atvejai galimi.

Iš Bychovco kronikos (rankraščio 19 psl.):

„ ... ir nors jie (lietuviai – aut.) buvo stabmeldžiai, o vėliau priėmė krikštą, bet prieš tai tikėjo į vieną dievą, tikėjo, kad ateis visuotinio teismo diena, tikėjo į mirusiųjų prisikėlimą ir į vieną dievą, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius.“

Nesąmojingesnio stabmeldžio apibūdinimo negali būti: jie tikėjo į Vieną Dievą, bet vis tiek buvo stabmeldžiai. Iš kronikos aišku, kad buvome Vieno Dievo garbintojai, tikėjome į visuotinio teismo atėjimą ir mirusiųjų prisikėlimą.

Petro Dusburgiečio liudijimas (Petras Dusburgietis, „Prūsų Žemės kronika“ (87 psl.). Vilnius, 1985):

„Geria paprastą vandenį, medaus vyną arba midų, taip pat kumelių pieną, tik jo niekada negeria nepašventinto.“

Petras Dusburgietis – kunigas – gėrė ir vyną, ir vandenį nepasišventinęs. Jis stebisi, kad šie „stabmeldžiai“ geria tik pašventintą. Kyla klausimas: kas ištroškusiam stabmeldžiui atbėgdavo pašventinti vandenį? Ar kunigas iš Marienburgo, Krokuvos, Kijevo ar Maskvos? Aišku, kad pasišventindavo pats Dievo Trejybės formule (kitokio pašventinimo būdo nėra).

...................................................................................................................................................................

Dabartinę Dievo Trejybės formulę visi žinome ir mokame pasinaudoti (ji yra visose maldaknygėse). Lietuvių, latvių ir, amžinąjį atilsį, prūsų Dievo Trejybės formulės tekstas skiriasi nuo kitų krikščioniškų tautų Dievo Trejybės formulės teksto. Mes sakome:

„Vardan (arba Garbė) Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“

Visi kiti:

„Vardan (arba Garbė) Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“

Kitų tautų tekste nėra žodžio Dievas, tai labai didelis skirtumas. Visos krikščioniškos tautos Dievo Trejybės formulę gavo iš žydų be žodžio Dievas, nes žydams negalima tarti šio žodžio. Mes šią formulę vartojame tūkstančius metų, nuo tada, kai dar nebuvonet pačios žydų tautos. Per dieną šią formulę tariame keliasdešimt kartų: valgydami, gerdami, pradėdami ir užbaigdami kiekvieną darbą ir dieną. Ši formulė - mūsų savastis, ji tiesiog „įaugusi į kraują“. Tuo laiku šio tikėjimo dvasininkai neturėjo nei supratimo, nei galių, kaip iš jos išrauti tą vieną žodį Dievas.

Kaip raštininkai surado mūsų tautos senajame tikėjime tiek daug „dievų“?

Fragmentas iš „Sūduvių knygelės“ (vokiečių kalba, XVI a.):

„Deiwoty Zudwity: Ockopirmus der erste Gott Himmels vnd Gestirnes. Swayxtix der Gott des Liechtes...“ Ir t.t. Išvardyta 14 dievaičių.

Vokiečiai užfiksavo mūsų senojo tikėjimo realią būklę pagal savo kalbos galimybes. „Deywoty Zudwity: ... “ Labai svarbus dvitaškis. Šis ženklas rodo, kad po jo turėtų būti vardinami sūduvių dievaičiai, bet ne žvaigždynai, kurmiai, dievai ar vėjai. Po dvitaškio tęsiama:

„Ockopirmus der erste Gott Himmels vnd Gestirnes“.

Kodėl Gott, o ne deywoty? Todėl, kad ne tik paprastas vokietis, bet ir vyskupai nežinojo, su kokiu dvasiniu vienetu - cherubinu, serafimu, archangelu, angelu ar šventuoju - palyginti dievaitį. Todėl, neturėdami kitos kalbinės išeities, parašė Gott .

Žodis „dievaitis“ žymi dvasinį vienetą, turintį ribotas galias. Pagal dabartinę mūsų kalbą, „dievotas“ reiškia „šventas, šventasis“. Mes sakome: „Dievotas ir gyvena dievotai.“ Lietuvių kalbos bendrašakniai žodžiai su skirtingomis priesagomis netapatūs - nevienareikšmiai. Pavyzdžiui, vaikas – vaikaitis, kunigas – kunigaikštis, karalius – karalaitis, Dievas – dievaitis.

Knygelės vertėjas, nekreipęs reikiamo dėmesio į „sūduvių dievaičius“, toliau tekstą vertė pažodžiui - taip visi dievaičiai tapo dievais, o mes stabmeldžiais – stabmeldžių vaikais, nes daugiadievystė yra stabmeldystė.

Šią klaidą irgi reikia skubiai taisyti, ypač mokykliniuose vadovėliuose. Taisyti pagal karaliaus Gedimino liudijimą: „ ...mes garbiname dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną dievą.“

Dvi pagrindinės klaidos – apie titulą ir tikėjimą – neleidžia pažinti mūsų tautos vertybių nei mums patiems, nei kitiems. Klaidas taisyti niekada nevėlu. Klaidas taisyti būtina. – tai kiekvieno piliečio ir kiekvienos institucijos konstitucinė pareiga.

Gerbiamieji kalbininkai ir istorikai, šiomis mintimis siekiau paskatinti dar kartą atsigręžti į praeitį, dar kartą ją permąstyti, bet griežtai laikantis įstatymo: „Visų mokslų gimdytoja, ugdytoja ir prižiūrėtoja yra Motina Kalba – Žodis." Tikiu Jūsų nuoširdumu ir įžvalgumu sprendžiant šias problemas. Ačiū.

Ir dar...

Prieš keturiasdešimt metų vienos suaugusių vidurinės mokyklos mokytoja mokiniui pasakė: „Gerai, kad domiesi papildoma medžiaga – kronikomis ir metraščiais, bet negaliu rašyti patenkinamo pažymio, nes tavo žinios prieštarauja vadovėlio žinioms. Vadovėlis yra įstatymas ir mokytojai, ir mokiniui, patvirtintas švietimo ministerijos.“

Kas šiandien mūsų valstybėje saugoja chaosą: „Gerai, kad skaitai, bet blogai, kad apie tai žinai“ arba „J. Bretkūno išversta „Biblija“ ypatingai reikalinga, bet niekas nežino, kodėl ji nespausdinama“ ir pagaliau „Kas saugoja nuogą karalių, kad jis neapsirengtų“ – melas, baimė, klaida ar dar caras?

Jūsų – kalbininkų – atsakymo, į paliestus titulo ir tikėjimo klausimus, laukia moksleiviai, mokytojai ir tauta.

Su pagarba Albinas Kurtinaitis