Socialdemokratų vyriausybė planuoja Darbo kodekso liberalizavimą

A. Butkevičius

Praeitą savaitę pasklido garsios kalbos apie Lietuvos Darbo kodekso liberalizavimo projektą, kurį inicijuoja Algirdo Butkevičiaus ir socialdemokratų (LSDP) vadovaujama vyriausybė. Į numatomas pataisas įeina faktinis 8-erių valandų darbo dienos panaikinimas, socialinių garantijų apkarpymas bei visiškos darbdavių savivalės įteisinimas, žymiai palengvinant teisines aplinkybes samdomus darbuotojus atleidinėti iš darbo.

Nenuostabu, kad šį projektą, iš esmės siekiantį Lietuvoje likviduoti taip vadinamos „gerovės valstybės“ liekanas ir įvesti daugiau ar mažiau amerikietišką neoliberalizmo politikos modelį, karštai palaiko toks „laisvos rinkos“ ruporas kaip ponas Gitanas Nausėda, kurio teigimu tai esą būtų labai „progresyvios“ permainos, tik bėda ta, kad, kaip pripažįsta pats G. Nausėda, joms valdantysis režimas yra, kiek tai liečia propagandinį darbą ir viešosios nuomonės „apdirbimą“, visiškai nepasiruošęs.

Natūralu, kad tam tikra kritika šio įstatymo projekto atžvilgiu metama ir iš oficiozinių, „biudžetinių“ Lietuvos profsąjungų atstovų pusės: Lietuvos maistininkų profsąjungos vadovė, Gražina Gruzdienė, esanti ir vadinamosios trišalės tarybos narė, teigė, jog šitokie pokyčiai ne tik pablogintų dirbančiųjų lietuvių ekonominę padėtį, bet ir neišvengiamai padidintų nepasitenkinimą šalyje, kas galėtų netgi destabilizuoti esamą socialinę-politinę padėtį.

reklama

Tame, be abejo, yra nemažai racijos, tačiau būtina pastebėti, kad ir pačios lietuviškosios profsąjungos, būdamos priklausomos nuo valstybinio biudžeto ir, be to, glaudžiai susirišusios su ta pačia LSDP, yra tiesiog nepajėgios užimti tikrai kovingą principinę poziciją kovoje dėl dirbančiųjų teisių, nes jos yra, vienaip ar kitaip, valdomos tai pačiai oligarchų klasei priklausančio ir ją aptarnaujančio valstybinio aparato.

Tuo labiau, mes negalime neįsitikinti, kad LSDP, nepaisant jos tuščiažodžiavimų, esą „Svarbiausia – žmogus“, yra visai ne „kairioji“ partija, kiek tai liečia paprastos lietuvių liaudies interesų gynimą, bet tokia pat stambiojo vietos bei užsienio kapitalo interesų partija, kokios yra ir konservatoriai (TS LKD), ir liberalai (Liberalų sąjūdis), tik turinti kiek kitokį pavidalą bei veikimo formas, o kas be ko, ir kitą elektorato dalį.

Naivu manyti, kad paprastų žmonių padėtis Lietuvoje kaip nors realiai pagerės net ir tuo atveju, jei oficialiųjų profsąjungų atstovams vis dėlto ir pavyks užblokuoti ar bent jau kuriam laikui pristabdyti šių neoliberalios orientacijos reformų įgyvendinimą. Taip yra, nes visa dabartinė valstybė yra klasinė valstybė, konkrečiai, oligarchų valstybė, aptarnaujanti stambiojo kapitalo interesus ir, jei tik to reikia, be jokių svyravimų ar sentimentalizmo apraiškų, sutrypianti paprasto „varguolio“ interesus – ką dabar mes ir matome, kad ir su tuo pačiu euro valiutos įvedimu, kuriam, šiaip ar taip, nepritarė absoliuti dauguma Lietuvos piliečių į kurių nuomonę, žinoma, pono A. Butkevičiaus vyriausybei buvo visai nusispjauti.

Vienintelis realus būdas iškovoti bet kokį teisingumą ar pozityvias permainas mūsų visuomenėje – tai organizuotos socialinės ir politinės kovos kelias. Tam keliui nueiti yra būtinai reikalingos ir aktyvios profsąjungos, be abejo, ne parsidavėliškos ir pasyvios, ne „biudžetinės“, kokios yra šiandien, bet tikros, kovingos, kylančios „iš apačios“ vykdomų iniciatyvų. Tačiau ne mažiau yra reikalingas ir avangardas, t. y. priešakinis politinės ir idėjinės kovos būrys – kovinga ir sąmoninga politinė organizacija, kuri nepabūgtų tiesiai ir atvirai stoti prieš Lietuvos ir Europos kapitalo oligarchinę diktatūrą, už tikruosius dirbančiosios daugumos interesus, o tuo pačiu, ir už tikruosius tautos bei Lietuvos interesus.