Venesueloje – peticija prieš jankių agresiją

Kovo 9-ą dieną JAV prezidentui Barakui Obamai pasirašius įsakymą, kuriame Venesuela įvardijama kaip „ypatinga grėsmė [JAV] nacionaliniam saugumui“, Venesuelos piliečiai kartu su savo vadovu, Nicolas Maduro, inicijuoja akciją surinkti 10 milijonų parašų prieš Amerikos imperialistų agresiją ir tuo būdu išreikšti protestą prieš imperialistinę JAV politiką.

Minėtąjį B. Obamos pareiškimą pasekė prieš Venesuelą ir jos valstybinius pareigūnus nukreiptų sankcijų sustiprinimas, septynių Venesuelos pareigūnų banko sąskaitų užšaldymas, ką iš esmės galime pavadinti savotiška JAV vykdomo ekonominio karo prieš Venesuelą tąsa.

Sustiprinto JAV spaudimo pretekstas – tariami „žmogaus teisių pažeidimai“ Venesuelos žmonėms ir socialistinei N. Maduro vyriausybei reaguojant į buržuazinės penktosios kolonos veiksmus prieš šalies suverenitetą ir socialistinį vystymosi kelią, kuriuos tiek finansiškai, tiek ir kitaip palaukė tos pačios Jungtinės Valstijos bei kitos anglosaksiškojo imperializmo struktūros (tame tarpe ir CŽV).

reklama

Venesuela šiuo metu yra principingiausia JAV imperializmo priešininkė visoje Lotynų Amerikoje (neturėkime iliuzijų dėl Kubos, kurios oportunistinė politika puikiai nušviečiama Ramūno Alaunio straipsnyje „Kubos-JAV diplomatinių santykių atstatymas: perversmas be šūvio“) ir todėl neišvengiamai susiduria su JAV spaudimu nuo pat laiko, kai 1999-aisiais šalies vadovu tapo N. Maduro pirmtakas Hugas Čavezas, kurio nuopelnas buvo Venesuelos pavertimas suverenia ir socialinės pažangos siekiančia valstybe, o nebe JAV korporacijų „bananų respublika“, kokiomis yra didelė dalis kitų regiono šalių (geopolitiniu požiūriu itin svarbus ir Venesuelos bendradarbiavimo su Kinija, Rusija ir Iranu faktas, kuris, be to, kad tvirtina Venesuelos ekonomines pozicijas ir atveria kelius tarptautiniam ekonominiam bendradarbiavimui, tuo pačiu prieštarauja JAV praktikuojamai „Monro doktrinai“, kuri jokiu būdu nenori leisti kurios nors kitos, ne Amerikos žemynui priklausančios jėgos – pavyzdžiui, tos pačios Rusijos ar Kinijos – įtakos ar kokio nors rimtesnio dalyvavimo vietiniuose Pietų bei Šiaurės Amerikos procesuose; t. y. pati Monro doktrina iš esmės išreiškia JAV siekį išlaikyti totalinę hegemoniją Pietų bei Šiaurės Amerikoje ir šį galios monopolį saugoti nuo bet kokių išorinių „žaidėjų“, o šiuo atveju ne tik Venesuelos politika, bet ir, pavyzdžiui, Brazilijos priklausymas BRICS valstybių blokui, reiškia tikrų tikriausią galvos skausmą JAV imperializmui).

Primename, kad neseniai vyko dar vienas JAV finansuojamos liberalinės-buržuazinės Venesuelos opozicijos mėginimas nuversti N. Maduro vyriausybę, kuris buvo sėkmingai sutriuškintas vieningos Venesuelos piliečių ir valstybės represinių struktūrų pajėgomis; be to, kad absoliuti dauguma Venesuelos žmonių – šalies fizinio ir protinio darbo masės bei smulkieji verslininkai – tvirtai stovi N. Maduro vyriausybės, tęsiančios garbingą H. Čavezo palikimą pusėje, su Venesuela solidarizuojasi daugybė antiglobalistinių ir anti-imperialistinių judėjimų bei partijų visame pasaulyje – nes ši šalis yra viena iš tų (pavyzdžiui, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, Sirija, Iranas ir t. t.), kurios ryžtingiausiai neša tautų laisvės ir nepriklausomybės idealų bei kovos prieš JAV imperializmą vėliavą.