Papasakosiu vieną istoriją tokią apie meną...

Atvažiavo mano giminaitė iš Amerikės (pusseserė - gabi architektė ir dizainerė, daugybė meno mačiusi), tai pakviečiau ją nueiti į Nacionalinę dailės galeriją.

Tai mes ten ir pavaikščiojome po ekspozicijas, net du Čiurlionio paveikslus mačiau. Pasižiūrėjome į krūvą sovietinių laikų žalių paveikslų, bet labiausiai sužavėjo paskutinė salė. Ten mes pamatėme smailų surūdijusį strypą, o ant sienos priklijuotą iš suglamžyto popieriaus metro dydžio raudoną žvaigždę.

Na ir klausia manęs ta žavioji moteris - kas čia per menas toks?

Sako:

- Daugybę dailės galerijų Amerikoj aplankiau ir parodų bei muziejų - bet niekur tokio meno nemačiau.

Aš ir atsakau:

- Čia pas mumis naujasis meno modernizmas per sovietinės kartos ikimodernistinę prizmę.

Anoji ir sako:

- Bet surūdijusi ir suglamžyta toji modernistinė prizmė.

Tada aš ir atsakau:

- Tiesus ir be rūdžių menas, tik sovietų laikais buvo - dabar toks menas nebe modernus, nebe ant bangos.

reklama

O tada pačioje paskutinėje salėje mes prisėdome prie kino instaliacijos. Paskutinis menas mumi abudu pritrenkė. Rodė tokį sovietinį baliuką gamykloje, stalai nukrauti tarybiniu maistu ir šnapso grafinas, darbuotojai gerokai įkaušę - o ponas žydas musėt gamyklos viršininkas pasiėmęs grafiną tik pilą, tik pilą šnapsą darbuotojams. Šnapsas ir alus liejasi laisvai.

- O kur pas jus visi geriausi dailės kūriniai, Nacionalinis paveldas? - paklausė dama.

- Pas mus menas saugomas saugyklos rūsiuose.

- Bet menas turi būti prieinamas liaudžiai - tarė.

- Menas liaudžiai būvo sovietų laikais, dabar laikai pasikeitė - atsakiau.

Vėliau aš damą nusprendžiau nesodinti į geltoną mersedeso taksi bet pavedžioti po Vilnių ir daugiau "meno" parodyti. Tai pėščiomis nuvedžiau už rankutės link žaliojo tilto. Eidama link sulptūrų tilto anoji pastebėjo grandinę kabančią po tiltu.

- Tai vis dar sovietinės skulptūros pas jus ant tilto - pakomentavo šioji.

- Jas pas mus - senai pamiršo į Grūto parką išvežti - atsakiau.

- O kodėl pas jus grandinė po tiltu kabo? - paklausė.

- Meras Zuokas ją čia pas mus "pakabino". Kad žinotų žmonės, kad yra sistemos vergai. - atsakiau.

- Aš dar tau tuoj parodysiu surūdijusi vamzdį prie upės. Didelį gera vamzdį, net 50K litų kaštavo. O vėliau eisime į Taikomosios dailės muziejų arsenalo gatvėje. - tariau.

- Kad aš jau soti jūsų surūdijusio meno, gal geriau vesk į kokį restoraną papietauti - atsakė.

Gailėjausi nenuvedęs pirma į Taikomosios dailės muziejų arsenalo gatvėje, gėda buvo dėl viso šito meno ir kas mane tąkart patraukė į tą revoliucijos muziejų. Ir jei ne tie du nemokamai gauti pakvietimai - gal ir menas labiau meniškesnis būtų buvęs.