Filmai kaip masinio naikinimo ginklas

Kaip formatuojama visuomenė naujiems tikslams siekti? Kokie metodai ir kokios technologijos tam naudojamos?

Principas: Nori nugalėti priešą – išauklėk jo vaikus.

Kaip kitados pasakė pasaulinio proletariato klasikas:

„Svarbiausias menas iš visų menų – tai kinas“.

Ir jis buvo netoli tiesos. Prisiminkime pačius pirmuosius filmus ir serialus, pasirodžiusius ekranuose iškart po TSRS žlugimo ir sumaišiusius visiems protus. Nustatykime, kokias idėjas ir nuostatas jie skleidė visuomenėje.

• „Aštuonkojis“ – mafija, nusikalstamumas realiai egzistuoja ir yra nenugalimas. Viskas parduodama ir viskas perkama.
• „Santa Barbara“, „Turtuoliai irgi verkia“ – egzistuoja superturtuoliai ir tai – normalu. Jie irgi atseit kenčia, jiems irgi labai sunkiai gyvenasi…
• „Laukinė Rožė“ – egzistuoja vergai, tačiau esama ir vergvaldžių…

Sąrašą galima tęsti.

reklama

Apie visokiausius „meninius“ to laikmečio filmus išvis patylėsiu, ten ir taip viskas akivaizdžiai matosi. Prisiminkime, pavyzdžiui, „Terminatorių“, „Robokopą“, „Viską prisiminti“ ir pasižiūrėkime į juos iš šiandieninių pozicijų. Pamenu, prieš kelis metus netgi filmai apie epidemijas, visokiausias Ebolas, sėkmingai paleido į rinką.

Kažkas gali paprieštarauti, kad kritiškas protas atmes visas tas programas, nuostatas, įtaigas. Taip, žinoma, galima priešintis vienam filmui, bet ar įmanoma lygiai taip pat efektyviai priešintis 2, 10, 100-ui filmų 2, 10 ar 20 metų iš eilės? Juo labiau, kad viskas aplinkui skleidžia tokią pačią informaciją – filmai, televizija, radijas, spauda. O kaip jaunoji karta, kuriai tas kritiškas p[rotas dar nesusiformavo? Ar sugebės ji atmesti tas nuostatas, ar kaip kempinė sugers visus TV elgesio štampus ir šablonus?

Tuo, beje, sėkmingai naudojosi ir TSRS – prisiminkite tarybinius filmus: meilė Tėvynei, kova su okupantais, pagarba sąžiningam darbui, meilė ir ištikimybė iki mirties. Ir didžioji žmonių masė atitiko šiuos modelius. Dešimtame dešimtmetyje idealai ir siekiai, vadinasi – ir realus žmonių elgesys kardinaliai pasikeitė: kuo daugiau gauti, turėti kuo daugiau partnerių ir panašiai. Ir kas pasakys, kad filmai prie to neprisidėjo? Nesąmonė, kad filmai tiktai atspindi mūsų dabartines realijas, kadangi iš pradžių mums sumaniai parodydavo ne mūsų realijas (paruošdavo), paskui „mūsų“ filmai sukeldavo šoką (t.y. realiai tokios tikrovės dar nebuvo), o paskui jau visi pradėdavo pamažu priprasti, apsiprasti, visi šokiruojantys dalykai tapdavo kasdienybe.

reklama

Štai, tarkime, Šiaurės Korėjoje praktiškai ištisą parą sukami patriotiniai filmai, dainos ir visi žmonės pasirengę su ginklu rankose ginti savo šalies sienas. Pasižiūrėkite tarybinius 4-6 dešimtmečių filmus: kokie ten santykiai, jausmai ir palyginkite tai su 10 dešimtmečio filmais. Kokie filmai – tokią visuomenę gavome. Ką pasėsi, tą ir pjausi.

9 dešimtmečio pabaigoje buvo populiarūs filmų siužetai apie zombius-numirėlius, atakuojančius miestą ir paverčiančius visus gyventojus tokiais pačiais zombiais. Lieka tiktai keli žmonės, kuriuos visiškai apgula minios zombių. Jeigu pašalinsime vizualią asociaciją su zombiais iš filmų, tai kuo dabartinė situacija skiriasi nuo to laikmečio filmų? Argi mūsų miestai neužsipildė suzombėjusiais žmogėnais, kurie gyvena pagal griežtas programas, šablonus, kaip automatai? Ir jokie kostiumai ar brangūs kvepalai negelbėja bendros situacijos.

Žmonija per savo netrumpą istoriją išrado kirvį, filmus, atomines technologijas… Ir visus daiktus galima panaudoti tiek blogiui, tiek gėriui. Negalima duoti galutinio atsakymo į klausimą „Geri tai daiktai ar blogi?“ Lygiai tas pats pasakytina apie visa kita.

Pasaulį valdo simboliai ir ženklai. – teigė kitados Konfucijus.

Jei būtų galimybė peržiūrėti visus tuos kalnus sukurtų filmų, tai tarp jų galėtume atrasti ir tikrų perlų, kurie, atsverdami visas tas muilo operas, debiliškus šou ir serialus labai lengvai pastūmės jūsų mąstymą reikiama linkme.

Tai, ką mes šiandien matome filmuose, realybėje pamatysime po kokių 10-20 metų. Neatsitiktinai Rytų išmintis skelbia: „Nori nugalėti priešą – išauklėk jo vaikus“.

www