Šventoji tolerancijos karvė

Tolerancija – šiuolaikinės civilizacijos šventoji karvė, ją netgi mokyklose dėsto.

Kas gi yra tolerancija, jeigu paprastai? Pakantumas. Kam tada prireikė kito žodžio, jeigu yra senas geras lietuviškas? O kam žudikai perkrikštijami kileriais, o šliundros – putanomis? Kad gautųsi toks užsienietiškas dėmesį pritraukiantis žodelis, kad niekas daiktų nevadintų paprastai ir tiesiai šviesiai. Įvairūs žinynai niurna: „pakantumas“ – tai kažkas pasyvaus, priverstinio, o „tolerancija“ – kažkas džiugaus, savanoriško.

Kitados tik kvaili žmogeliai buvo pasiruošę viską iškęsti. Dabar kvailiais privalo tapti visi. Ir ne šiaip iškentėti kaip neišvengiamą blogį. Kentėti reikia su džiaugsmu, švytint šypsena iki ausų.

Kad tolerancija diegtųsi žvaliau, buvo panaikinta pati tiesos sąvoka. Tiksliau, netgi ne panaikinta, o taip labai subtiliai, žingsnis po žingsnio nustumta į šalikelę – ten ji dabar ir išleidžia paskutinį kvapą, pakelės brūzgynuose. O vietoje tiesos dabar – Nuomonė, ir niekas niekam nebeprivaloma.

reklama

O jeigu nebėra tiesos – tai ko nervintis? Jeigu nebėra tiesos – nei religinės, nei mokslinės, nei politinės, tai nebeįmanoma jokia tvirta pozicija jokiu klausimu. Ir nebeįmanoma jokia idėjų kova. Ir neįmanomi jokie tvirti asmeniniai įsitikinimai. Mes juk progresyvūs žmonės, o jūs čia apie kažkokius tvirtus įsitikinimus kalbate, net juokinga – visiškas archaizmas, barbariškumas, sovietmečio atgyvena.

Politinės partijos dabar niekuo nesiskiria viena kitos savo ideologija – visame pasaulyje. Kompiuteriai pateikia informaciją pagal interesus, o greitai, kaip tvirtina specialistai, pateiks tiktai tą informaciją, kuri nekelia jums nerimo ir visiškai atitinka jūsų nuomonę.

Kam ir kokiu tikslu reikalinga tolerancija? Užkulisiniams gyvenimo šeimininkams. Jie niekur ir niekad nebegaus atkirčio. Atkirtis, netgi žodinis – tai jau netolerancija. Mes turime praryti viską, ką mums duoda, giliai gerbti iškrypėlius, su entuziazmu sveikinti įvairiausias šlykštybes. Nors, beje, tai anksčiau buvo šlykštybės, o šiandien – viso labo laisva laisvos asmenybės saviraiška. Ir liko patyliukais džiaugtis, kad kol kas dar nelegalizavo pedofilijos ir kanibalizmo.

Tolerancija – tai išjungtas visuomenės socialinis imunitetas. Organizmo imunitetas išaiškina ir sunaikina svetimkūnes ląsteles, o socialinis imunitetas reikalingas tam, kad sunaikintų kenksmingas, destruktyvias idėjas ir pažiūras. Kad taip būtų, reikia aiškiai skirti, kur tiesa, o kur melas. Taip, žmogus gali klysti, ieškodamas tiesos, tačiau ieško jis vis dėlto, tiesos, kuri egzistuoja. Bet štai ateina tolerancija ir gundančiai kužda: „Mesk tu visa tai, visi šaunuoliai, nugalėjo draugystė“.

reklama

Kartais išties atrodo: o kas gi čia blogo? Viskas puiku, niekas nesipyksta, visi draugauja. Realybėje gi tai lygiai taip pat pavojinga, kaip išjungti metano daviklį šachtoje.

Tolerantiškumo pagalba užkulisiai gali prastumti viską, ką užsimano. Jie veikia žavėdami, gundydami, o ne įtikindami ar tiesioginiu spaudimu.

Tolerancija – tai būdas paversti tautą socialinėmis dulkėmis. Nes pagrindas tautos susitelkimui – tai mūsų draugai ir mūsų priešai. Tai mūsų ginamos pozicijos. O šiandien tai netolerantiška – ginti savo poziciją.

Tolerantiškas žmogus – silpnas žmogus. Jis pasirengęs su viskuo susitaikyti, su viskuo sutikti. Apskritai žmogų, kuris neturi savo idėjinės pozicijos, galima paimti plikomis rankomis, jis neturi ko ginti.

Tolerancija – tai pagrindinis šiuolaikinio kapitalizmo išgyvenimo būdas. Jeigu idėjiniai įsitikinimai arba, kalbant senoviškai, tikėjimas (tas pats, kuris kalnus nuverčia) padaro žmogų stipriu, tai tikėjimo ir idėjų nebuvimas jį nepaprastai susilpnina.

Napoleonas sakydavo, kad pergalės iškovojamos trečdaliu ginklų ir dviem trečdaliais kovinės dvasios. Štai ją, kovinę dvasią, ir stengiasi sunaikinti tautose šiuolaikinis kapitalizmas. Jam reikalingi silpni ir kompleksuoti, užguiti. Tokiais lengva manipuliuoti. Atvirai kalbant, šiuolaikinis kapitalizmas – tai manipuliavimo visuomenė. Jeigu feodalizmas buvo ne ekonominės prievartos visuomene, klasikinis kapitalizmas – ekonominės prievartos, tai dabartinis kapitalizmas – psichologinės prievartos visuomenė. Psichologinių manipuliacijų, kurių nepastebi auka, visuomenė.

Egzistuoja daugybė manipuliacijų, virusinių idėjų diegimo metodų, tačiau kad visa tai vyktų sėkmingiau, reikia maksimaliai susilpninti visuomenės psichologinį socialinį imunitetą. Tam ir reikalinga tolerancija. Kai susilpnėja imunitetas, žmogus ir visa visuomenė nebemoka atpažinti grėsmės ir nekovoja su ja. Taip kad tolerancija – tai šiuolaikinės žmonijos AIDS.

Laimi netolerantiški. Jie ir kaunasi tik dėl to, kad gyventi greta priešo jie negali. Arba priešas, arba jie – drauge niekaip. O tolerantiški – pasiduoda. Jie viską priima, visus apskundžia ir išduoda – kad tik būtų išvengta aukų. O paskui vis tiek pražūva ir aukų dar labiau padaugėja.