Povandeninio miesto paslaptys

Žymių archeologinių atradimų istorijos klostosi įvairiai. Kartais specialistai dešimtmečiais ieško kokio nors lobio ar civilizacijos, dingusios prieš kelis tūkstančius metų. O kartais paprastam nardytojui pakanka pasinerti su akvalangu po vandeniu – ir šekit: prieš jo akis atsiveria senovinio miesto liekanos. Būtent taip nutiko 1985 metų pavasarį, kai povandeninio plaukiojimo instruktorius Kihačiras Aratakė paniro į pakrantės vandenis netoli Japonijos salos Jonagunis.

Netoli kranto, 15 metrų gylyje jis pastebėjo milžinišką akmeninį plokštikalnį. Plačios lygios platformos, padengtos ornamentu iš stačiakampių ir rombų, perėjo į sudėtingas terasas, besileidžiančias žemyn plačiomis pakopomis. Objekto kraštas šovė vertikaliai žemyn iki pat dugno 27 metrų nuo vandens paviršiaus gylyje.

Nardytojas papasakojo apie savo radinį profesoriui Masakiui Kimurai, jūros geologijos ir seismologijos specialistui iš Riukiu universiteto. Profesorius susidomėjo, o štai dauguma jo kolegų žvelgė į tai skeptiškai. Kimura apsivilko hidrokostiumą, paniro į jūrą ir pats asmeniškai apžiūrėjo objektą. Nuo to laiko jis niro į jūrą daugiau kaip šimtą kartų ir tapo pagrindiniu šio objekto ekspertu.

Netrukus profesorius sušaukė spaudos konferenciją, per kurią autoritetingai pareiškė reporteriams: atrastas mokslui nežinomas senovinis miestas. Plačiosios publikos dėmesiui Kimura pateikė atradimo nuotraukas, schemas, brėžinius. Mokslininkas suprato: jis stojo prieš daugumą istorikų ir rizikuoja nuosava reputacija, gindamas idėją apie povandeninių statinių dirbtinę kilmę.

reklama

Profesoriaus žodžiais, tai didžiulis pastatų kompleksas, kuriam priklauso pilys, paminklai ir netgi stadionas. Visa tai tarpusavyje jungia sudėtinga sausumos ir vandens kelių sistema. Masyvūs akmeniniai blokai – tai dalis didžiulio žmogaus sukurto komplekso, iškirsto tiesiai iš uolos. Kimura taip pat aptiko ir daugybę tunelių, šulinių, laiptų, terasų ir netgi vieną baseiną.

Nuo to laiko ir kunkuliuoja mokslinės aistros, susijusios su povandeniniu miestu šalia Jonagunio. Iš vienos pusės šie griuvėsiai labai primena megalitinius statinius kituose planetos kampeliuose, pradedant anglišku Stounhendžu ar ciklopiškais statiniais, likusiais Graikojoje po Mino civilizacijos žlugimo, ir baigiant Egipto piramidėmis ar statiniais Lotynų Amerikoje.

Su pastaraisiais japonišką miestą sieja ir būdingas terasų landšaftas, ir paslaptingos skulptūros, primenančios žmogaus galvą su plunksnų apdangalu, panašiu į tą, kurį nešiojo ikikolumbinės Amerikos indėnai.

Netgi technologiniai povandeninio komplekso pastatų ypatumai sutampa su tais konstrukcijos sprendimais, kuriuos senovės inkai naudojo statydami savo miestus. Tai visiškai sutampa su šiuolaikine nuomone, kad senieji Amerikos gyventojai, iš kurių išsivystė majų, inkų ir actekų civilizacijos, atkeliavo iš Azijos.

Tačiau kodėl gi tuomet mokslininkai taip aršiai ginčijasi dėl Jonagunio komplekso ir toms diskusijoms nesimato nei galo, nei krašto? Problema slypi spėjamoje paslaptingo miesto pastatymo datoje.

Ši data niekaip neįsipaišo į šiuolaikines istorines teorijas. Tyrimai parodė, kad uola, kurioje iškirstas miestas, paniro po vandeniu ne vėliau kaip prieš 10 000 metų, t.y. gerokai anksčiau už Egipto piramides ir Mino civilizacijos ciklopiškus statinius, nekalbant jau apie senovės indėnų paminklus. Šiuolaikiniu požiūriu toje tolimoje epochoje žmonės glaudėsi urvuose ir nemokėjo nieko kito, kaip tik rankioti šaknis ir medžioti laukinius žvėris.

O hipotetiniai Jonagunio kūrėjai tuo metu jau galėjo apdirbti akmenį, turėjo atitinkamus įrankius, išmanė geometriją – ir visa tai prieštarauja tradicinių istorikų pažiūroms. Ir tikrai netelpa galvoje, kad panašų technologijų lygį egiptiečiai pasiekė tiktai po 5000 metų. Jeigu paimsime už gryną pinigą Kimuros šalininkų argumentus, teks smarkiai perrašyti istoriją.

Dėl to iki šio dauguma tradicinio mokslo atstovų linkę aiškinti neįtikėtiną povandeninės uolos reljefą gamtos išdaigomis. Skeptikų nuomone, keistas akmeninis landšaftas susiformavo dėl fizinių uolienos savybių.

reklama

Uoliena – tai smiltaini atmaina, turinti savybę skilinėti išilgai plokštumų, kuo galima būtų paaiškinti terasas ir geometrines akmeninių blokų formas. Tačiau bėda ta, kad daugybė taisyklingų apvalumų, kurie buvo ten aptikti, o taip pat blokams būdingas simetriškumas negali būti paaiškinamas smiltainio ypatumais.

Atsakymų į šiuos klausimus skeptikai neturi ir dėl to povandeninis miestas jau seniai tapo peštynių tarp istorikų ir archeologų objektu. Vienintelis dalykas, kuriam pritaria ir skeptikai, ir šalininkai: po vandeniu objektas atsidūrė dėl kažkokios siaubingos stichinės nelaimės, kokių Japonijos salų istorijoje būta ne tiek jau ir mažai.

Didžiausias pasaulyje cunamis užgriuvo Jonagunio salą 1771 metų balandžio 24 dieną. Bangos siekė daugiau kaip 40 metrų aukščio. Tada nuo katastrofos žuvo 13 486 žmonės, buvo sugriauti 3 237 namai.

Cunamis laikomas vienu baisiausių pasaulyje. Galbūt panaši katastrofa pražudė senovinę civilizaciją, kuri pastatė miestą palei Jonagunio salą. Profesorius Kamura 2007 metais pristatė savo sukurtą kompiuterinį povandeninių griuvėsių modelį, tai jis padarė mokslinėje konferencijoje Japonijoje. Jis padarė prielaidą, kad palei salą būta dešimties povandeninių statinių, o dar penki panašūs randasi palei Okinavą.

Masyvūs griuvėsiai užima apie 45 000 kvadratinių metrų plotą. Kimura mano, kad jų amžius siekia mažiausiai 5000 metų. Jo apskaičiavimai pagrįsti stalaktitų, aptiktų povandeniniuose urvuose, kurie paskendo kartu su miestu, amžiumi. Stalaktitai ir stalagmitai formuojasi tiktai sausumoje ir per labai ilgą laiką. Povandeniniai urvai su stalaktitais palei Jonagunį byloja apie tai, kad kažkada didžioji šios teritorijos dalis buvo sausumoje.

„Pats didžiausias statinys atrodo kaip sudėtinga laiptinė monolitinė piramidė, kylanti iš 25 metrų gelmės“ – pasakojo Kimura viename interviu. Ilgus metus jis kūrė detalų šių griuvėsių vaizdą, kol neatrado panašumų tarp povandeninių statinių ir tų, kuriuos archeologai atkasė sausumoje.

Pavyzdžiui, pusapvalė išpjova ant uolienos platformos atitinka įėjimą į pilį, kuri buvo sausumoje. Nakagasukio pilis Okinavoje turi idealiai pusapvalį įėjimą, tipišką Riukiu dinastijos XIII amžiaus pilims. Du povandeniniai megalitai – didžiuliai, šešiametriniai, vertikalūs akmenys, esantys šalimais, irgi panašūs į sudvigubintus megalitus iš kitų Japonijos vietovių, tokių kaip Nabejamos kalnas Gifu prefektūroje. Apie ką tai byloja? Panašu, kad povandeninis miestas Jonagunyje – tai tik didžiulio sausumos statinių komplekso tęsinys. Kitaip sakant, senovėje šiuolaikinių japonų protėviai apstatė salą sava nuožiūra, tačiau gamtinė katastrofa, greičiausiai – gigantiškas cunamis – sunaikino jų darbo vaisius.

Kaip ten bebūtų, povandeninis miestas keičia mūsų požiūrį į istorijos mokslą. Dauguma archeologų mano, kad žmonių civilizacija atsirado prieš 5000 metų, tačiau esama nemažai mokslininkų, kurių nuomone išsivysčiusios civilizacijos egzistavo dar prieš 10 000 metų ir buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus kažkokios katastrofos. Ir povandeninis Jonagunio miestas byloja būtent šios teorijos naudai.

PAGAL