Dėl „kapitalo“ sąvokos ir „nacionalinio kapitalo“ teorijos. 1 dalis

STOK, VAGIE!
Jis nori visos žemės.

Vis dažniau tenka susidurti ne tik su įvairiais kapitalizmo apologetais, bet ir su tokiais, kurie pasisako už „nacionalinį kapitalą“ ir tuo pačiu mėgina įvardyti save antikapitalistais. Tame, kaip įsitikinsime, yra gilus nesusipratimas, visų pirma, dėl pačio „kapitalo“ apibrėžimo, o, visų antra, dėl bet kurio kapitalo „nacionalumo“ ar „internacionalumo“ esmės, kuris lemia visišką „nacionalinio kapitalo“ teorijos klaidingumą ir grynai reakcingą, buržuazinį jos pobūdį.

„Kapitalo“ sąvoka

Kalbėdamiesi su „nacionalinio kapitalo“ teorijos šalininkais negalime neišgirsti teiginių, kad „jokio esminio prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo nėra – tai yra grynų gryniausias marksistinis melas tautai suskaldyti“ ir t. t.

Dera, net būtina pridurti, kad šitoks teiginys tegalėtų būti laikomas teisingu tiktai kvailai ir diletantiškai, jei ne piktai ir ciniškai, iškreipus pačią „kapitalo“ sąvokos reikšmę, kokia ji yra vartojama politinės ekonomijos moksle.

reklama

Būtent taip ir daro mūsų mielieji „nacional-kapitalistai“, kurie, dažniausiai su visišku įsitikinimu, dažnai stovinčiu ant absurdiško ir aklo dogmatizmo slenksčio, iš esmės sutapatindami „kapitalą“ su gamybos priemonėmis „kaip tokiomis“ ar, tarkime, su pinigais, „kaip tokiais“.

„Kaip tokiais“, t. y. pinigais ar gamybos priemonėmis kaip „daiktais savaime“, be atsižvelgimo į šiuos objektus apraizgusius socialinius bei gamybinius santykius. Tuo būdu gamybos priemonės būna įvardijamos „gamybiniu kapitalu“ tiesiog „savaime“, kaip daiktai, neatsižvelgiant į egzistuojančius santykius, taip pat ir pinigai imami traktuoti kaip „finansinis kapitalas“, nepriklausomai nuo atitinkamų santykiu buvimo ar nebuvimo.

Iš esmės čia turime reikalą su, anot Kanto, nepažiniuoju „daiktu savyje“[1], kuris kažkaip tampa „pažiniu“ nacional-kapitalistinės teorijos „genijų“ dėka.

Žinoma, nei vienas sveiko proto žmogus nedrįstų teigti, kad gali egzistuoti koks nors esminis būtinas prieštaravimas tarp darbo ir gamybos priemonių ar pinigų, kaip paprasčiausių, nuo realiai egzistuojančių socialinių santykių abstrahuotų objektų. Jokiu būdu – juk tuo teturimas omeny santykis tarp dirbančiojo ir jo darbo įrankio, tarp subjekto ir objekto. Vargu ar tokiame santykyje būtų galima rasti kokių nors „pamatinių“, „radikalių“ antagonizmų.

Tačiau reikalas yra tame, kad toks „laisvas“ kapitalo sąvokos interpretavimas, t. y iškraipymas, visiškai nenusako pačios kapitalo, kaip jis yra suprantamas ir apibrėžiamas politinėje ekonomijoje, esmės. Ar taip yra daroma iš apgailėtino neišmanymo, ar sąmoningai siekiant užtušuoti esmę? Palikime tai atviru klausimu ir eikime toliau.

reklama

Dar iki kapitalistinės santvarkos ekonominių ir ideologinių apologetų nekenčiamojo Karlo Markso, „kapitalo“ sąvoka buvo kuo aiškiausiai apibrėžta dar klasikinės anglų politinės ekonomijos atstovo Adamo Smito, kuris įvardijo kapitalą esant „sukauptu darbu“, fondu, kuris „kapitalu vadinamas tik tada, kada jis savo savininkui duoda pajamų arba pelno“[2].

Tai yra nepaprastai svarbu, jei norime suprasti apie ką čia iš viso eina kalba. Nei gamybos priemonės, nei pinigai patys savaime jokio kapitalo nesudaro. Jie kapitalu tevirsta tik tada, kai patenka į tokius socialinius-ekonominius santykius, kuriuose jie generuoja pelną privačiam asmeniui ar grupei (lygiai taip pat, pavyzdžiui, kaip bet koks gaminys savaimė nėra prekė, o tokia tampa tik tuomet, kai patenka į atitinkamus socialinius santykius, kurių kontekste jį ketinama pirkti ar parduoti).

[1] Pagal idealistinę vokiečių filosofo Imanuelio Kanto pažinimo teoriją, yra įmanoma pažinti daiktus tik tokius, kokie jie yra arba atrodo mums, tačiau neįmanoma pažinti pačių „daiktų savaime“, t. y. daiktų, kokie jie neva „tikrai“, objektyviai yra. Tačiau pati „daikto savyje“ sąvoka iš esmės reiškia teoriškai nuo visų jį supančių santykių abstrahuojamą „gryną“ daiktą, koks realiame gyvenime neegzistuoja, kadangi visi objektai tegali egzistuoti vien tik supami vienokių ar kitokių santykių tarp skirtingų daiktų, tad tariamai nepažinusis „daiktas savyje“ yra ne kas kita, kaip tam tikra teorinė fikcija; nes visi realiai egzistuojantys daiktai yra neatskiriami nuo juos supančių santykių ir aplinkybių bei „grynai“ neegistuoja ir negali egzistuoti. Bet kas, kalbėdamas apie realiame pasaulyje neva egzistuojantį „gryną“ dalyką, ar tai būtų ekonomikos, ar bet kurio kito mokslo sritis, iš esmės teigia pažįstantis „daiktą savyje“, nors tokio „daikto savyje“ iš esmės ir nėra.

[2] MARKSAS, Karlas. „Ekonominiai ir filosofiniai 1844 metų rankraščiai“, Ankstyvieji filosofijos raštai, Vilnius, Mintis, 1986, 331 psl.