TSRS imperijos griuvimo pasekmės

Sveiki visi, brangūs televizijos kanalas 24 žiūrovai, mūsų „Besogon TV“ autorinėje programoje.

Aš iš karto norėčiau prisipažinti, aš ne istorikas, aš ne politikas, aš ne geopolitikas ir aš nenorėčiau gilintis į sudėtingus tarptautinius santykius, istoriškai susijusius, priklausomus vienas nuo kito ir t.t. ir t.t. Mane domina klausimai, kaip aš galvoju, tikriausiai, turėtu dominti paprastus žmones, kurie politika neužsiima, o šiaip žiūri į situacija – na kaip gi taip? Kaip tai galėjo nutikti, kas nutiko šiandien, iš kur tai atėjo? Iš kur atėjo tas laikas kuriame mes gyvename? Ir… aš pamaniau pažiūrėsiu į tai šiek tiek iš šalies, fragmentiškai taip, visiškai fragmentiškai.

Štai žiūrėkit, gyveno kartą Tarybų Sąjunga, laimėtas baisiausias karas, milžiniškomis aukomis, atsiranda du poliai, galingi, pliusas, minusas, nesvarbu kas pliusas, kas minusas, Jungtinės Valstijos, kurios visada, visose situacijose gaudavo sau naudos ir tai normalu, ten nutolus, kažkas kažkur kariauja, o čia, ginklus pardavinėja, pramonė vystosi, mokslas vystosi, ir t.t. Na tik lieka pavydėti. Ir TSRS atsistojusi ant kojų iš griuvėsių, nugalėjusi pačią galingiausią armiją žmonijos istorijoje, baisiausiomis aukomis kaip jau sakiau, vienaip ar kitaip, nugalėjus ir sukūrusi didžiulę, galingą sovietinę imperiją, ir štai taip sakant tarp dviejų stulpų, susikūrė taika.

Bet 1989 metų gruodį, Michailas Gorbačiovas, šalies Viltis! Viltis, viltis, atėjo jaunas, aš pats, man ašaros akyse buvo kai aš klausiau jo pasirodymus Jungtinėse Tautose, be popieriuko, tai buvo stebuklas, tai buvo tokia viltis, kad tai, na va štai tai pagaliau, na štai pagaliau, laisvės supratimas, kad nebegalima gyventi pagal senus standartus, euforija, persitvarkymas. Kuris priveda, lyg tais prie to, kad tipo baigiasi Šaltasis Karas ir Maltoje kartu su Vyresniuoju Prezidentu Bušu su šypsenomis, su rankos paspaudimais, pasiekiami susitarimai! Kurie mus daro bendrateisiais, nepriklausomais ir tuo pačiu, vieni kitiems nebegrasiname, mes pasirašom, viską, o mūsų partneriai nieko nepasirašo, mes savo pažadus įvykdom, o jie NE. Paprasčiausiai ne. Tempia, šypsosi, mes dar kažkaip tikim tom forforinėm šypsenom, mes jais tikim.

Tos šypsenos, tas nuoširdumas, tie stiprūs rankų paspaudimai, švelniai nuskustais veidais, šviesiomis spindinčiomis akimis, to pasėkoje, TSRS palaipsniui praranda savo prioritetus, savo jėgas, nusiginkluoja, po to vyksta sekančiai, toliau vyksta pučas ir taip pat gruodį 1991 metais, Belavežo Girioje, sugriūna Tarybų Sąjunga, na jei 89-tais metais tai buvo gera valia ir viltis, kad tai dėl bendro gėrio, nors taip, taip sakant siena sugriauta – Berlyno, o kas mainais? Ne visai aišku, rezultate lyg ir nieko, nors vakarai buvo pasirengę didelėm aukom, dėl to, kad tai įvyktu. O čia visai kitkas, čia yra geležinė gryna ambicija, įrodyti, kas namie šeimininkas, ir vardan to, kad nusiųsti Gorbačiovui telegramą, to laiko prezidentas, Rusijos prezidentas Jelcinas Belavero girioje paleidžia, sugriauna viską, kas buvo sukurtą to paskutiniuoju laiku, ir ypač po to, po didžiojo karo pabaigos.

reklama

• Dėl susiklosčiusios situacijos, ryšium su SNG valstybių susikūrimu, aš nutraukiu savo veiklą, TSRS prezidento poste.

Nu gerai, tebūnie, tarkim, bet mainais tam, savarankiškumui, nepriklausomybei, galimybe būti nepriklausomomis valstybėmis, taip toliau ir taip toliau, mainais ką nors tam gali buvo nuspręsti, kad neprivestu iki to, ką mes turime šiandien, nors mes turime istoriją su Krymu, tas pats aš esu įsitikinęs, galėjo būti su Padniestre, Moldavija, draugai, norite taip tartis, derybos, tos išmintingos, ilgos derybos, rimtas procesas, kas galiausiai priveda iki to, kad pirmiausioje vietoje tampa tavo Šalies Interesai, kurios vadovas esi tu, tas nepadaryta. Imkite suvereniteto tiek kiek jums reikia.

Tarkim Ukraina, mane dabar ji labiausiai domina, referendumas, 91 metai, klausimas, apie Ukrainos nepriklausomybę, įeina ji ar neįeina, kas tai Ukraina? Ir ką apie tai galvoja žmonės? Žmonės, paprasti žmonės, paklausykite ką kalba žmonės, 1991 metų referendume.

• Vis vien, kaip mes buvome sąjungoje, taip sąjungoje mes ir liksime, vienaip ar kitaip, nesvarbu atskirai ar kartu.
• Jokie ryšiai su Rusija nenutrūks, mes kaip ir anksčiau būsime kartu su Rusija, paprasčiausiai, kažkaip daugiau spręsime savo respublikoje.
• Kaip jūs suprantate nepriklausomybę?
• Na aišku laisvės daugiau, ekonominės nepriklausomybės, gyvenimo kokybės pagerėjimas, žinoma.
• O kokie bus santykiai su Rusija?
• Pačiame geriausiame lygyje, kitaip ir būti negali.
• Laikytis mums reikia kartu.
• Ar jūs balsavote?
• Taip
• Už ką?
• Už nepriklausomybę.
• Kaip jūs manote, ar gali kilti kokie ginčytini klausimai?

Sutikite, na, kad bent šešėlis, šešėlis, kokio nors baiminimosi, ar pavojaus pojūčio, nieko nėra, visi įsitikinę, šypsosi, taip, pas mus bus nepriklausomybė, būsime savarankiški, bet, ar mūsų santykiai, o giminės, o pramonė, o armija, na ką jūs… tai pas mus vis vien vieninga armija, na bet gal ji kiek kitaip vadinsis, gal bus kokie kiti antpečiai, kitokios spalvos ir t.t. Net šešėlio! Abejonės nėra.

Devyniasdešimt antri metai, labai įdomus dalykas, kada niekur negirdimoje katastrofoje, staiga girdim skamba balsas menininko, ne politiko net, menininko, tai labai pastabu, labai įdomu, kada meninis mąstymas ir fantazija, bėga istorijos priekyje, šiek tiek. Bet labai aiškiai, paklausykite ką kalba, poetas, literatas, Eduardas Limonovas.

Ar pagalvojate kas bus rytoj Ukrainoje pavyzdžiui? Dabar čia santykiai tarp ukrainiečių ir rusų, daugiau mažiau draugiški, bet visa tai kasdieną keičiasi, šiandien buvo istorija su Juodosios jūros laivynu, rytoj bus dėl Krymo, kiekvieną kart tai emocijų eskalavimas, dėl to, kad nacionalizmas tai emocijos, neperstojantis emocijų eskalavimas, viena pusė pradeda, kita pusė jai atsako, po to niekas neatsimena, kas pradėjo, aš štai praeitas metais buvau Jugoslavijoje, Kroatijoje, tam pačiam rajone kur Slovėnijoje, kur gina Serbai, ten visa taip pat prasidėjo, iki to aš ten buvo 89 metais, ten buvo absoliučiai ramu ir vaikščiojo padorūs žmonės, o dabar, aš apsilankiau lavonų atpažinimo centre, ten vaikai su perpjautomis gerklėmis ir išdurtomis akimis, tas pats bus ir Ukrainoje, bus, aš Jums sakau, kas to nori? Niekas to nenori, jau iš kart reikėjo apginti 12 milijonų rusų teises Ukrainoje, įvardinti jų teises.

Pagal kokią, po velnių teisę jis skelbia, kodėl jiems turi priklausyti Krymas, kodėl jiems turi priklausyti Charkovo regionas, kodėl jiems turi priklausyti Donbasas?

reklama

Kas gi vyksta toliau? Atsirado nepriklausoma Ukrainos valstybė, kuri pradėjo rodyti labai skirtingą interesą, labai skirtingoms šalims, kas įdomiausia vienoms ilgalaikį interesą, reikalaujantį nuoseklaus ir lėto darbo, o kitoms visai ne, štai ką rašo blogeris slapyvardžiu „El-niurid“:

Tiesą sakant aš sužavėtas kaip profesionalas amerikiečių darbu, tuo labiau, iš jų reikia mokytis dirbti, 1992-atri metai, tai buvo metai, kada amerikiečiai rimtai ėmėsi darbo Ukrainoje, teisiniu pagrindu visų toliau sekusių veiksmų, performatuojant sąmonė kaip elito, taip ir gyventojų su NVO pagalba, tapo pasirašyta sutartis tarp Ukrainos valdžios ir Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia, apie humanitarinį ir techno-ekoniminį bendradarbiavimą, nuo 1992-antrų metu, liepos 7 dienos, veikianti iki šiol.

Iš JAV pusės susitarimą pasirašė Beikeris, tuometinis JAV valstybės sekretorius, susitarimas labai nedidelis, iš pirmo žvilgsnio labai techniškas, visolabo pusantro puslapio. Bet būtent jis tapo tuo fundamentu, ant kurio išstatyta sistema, dabar jau Ukrainos vidaus ir išorės politika totaliai pavaldi JAV.

Pacituosiu du šio susitarimo straipsnius:

Ir taip antras straipsnis – Personalo Statusas: civiliams ir kariniam personalui, JAV vyriausybė, kuris randasi Ukrainoje, ryšium su programų vykdymo Jungtinės Valstijomsgelbstint nustatomas statusas tolygus, nustatomam administraciniam ir technikiniam personalui, remiantis Vienos konvencija, apie diplomatinius santykius, nuo 18 balandžio 1961 metų.

Atkreipkite dėmesį į žodį pagalba, kaip jis bus naudojamas, tai žodis kuris turėtu nuraminti abejojantį. Niekas esamam susitarime neturi būti interpretuojama taip, kad pažeisti privilegijas ir imunitetus kuriais toks personalas kaip taisyklė naudojasi kitais atvejais.

Atkreipiu dėmesį skaitytoją į tą faktą, kad bet kuris JAV pilietis, dirbantis susitarimo rėmuose, o į tai įeina ir visi įmanomi NVO, turi nustatytą imunitetą, nuo Ukrainos teisėsaugos organų veiksmų.

Tarp Kitko tai rados deputato statusas, čia taip tarp kitko.

Antras įdomus momentas, susitarimu numatytas JAV karinių tarnautojų buvimas Ukrainos teritorijoje, prie to ir skaičius tokių karių ir jų amunicija, niekuom neribojama. JAV jau gali dislokuoti Ukrainos teritorijoje savo karinį personalą, neribotais skaičiais, žinoma su humanitariniais tikslais J, kaip sakoma susitarime.

Trečias susitarimo straipsnis, tikrinimas ir revizija, pagal pagrįstą prašymą JAV atstovai gali išanalizuoti ir naudoti bet kuriuos prekių, tiekimo, kito turto, ar paslaugų remiantis bendradarbiavimo su JAV programomis, jų buvimo ar naudojimo vietose, o taip pat gali tikrinti ar revizuoti bet kuriuos užrašus ar kitą dokumentaciją susijusią su PAGALBOS teikimu, nežiūrint į tai kur laikomi šie dokumentai ir užrašai, tuo periodu, kai Jungtinės Valstijos teiks Ukrainai pagalbą ir tris metus po to.

Atimkite žodį pagalba, žinote, kaip gaunasi, kaip nuostabiai – o taip pat gali tikrinti, revizuoti bet kuriuos užrašus ar kitą dokumentaciją, kur tie dokumentai bebūtų saugomi, to periodo metu, kai Jungtinės Valstijos bus Ukrainoje ir dar tris metus po to. O pagalba tai, a nu taip, taigi pagalba, mes tai lyg ir suprantame, na žinoma, jei tai pagalba, suprantamas reikalas, kilnus reikalas.

Susidurti akis į akį su amerikiečių darbu man teko devyniasdešimtųjų pabaigoje, dutūkstantųjų pradžioje, vienoje nevyriausybinėje organizacijoje, vadinosi ta organizacija „Aeroexpomedija“ ir tiekė pagalbą Ukrainos žurnalistams, pagalba buvo išreiškiama keliose formose ir rūšyse, pagalba galėjo būti išreikšta apmokant advokatų paslaugas, procesuose kai vienu iš dalyvaujančių pusių galėjo būti žurnalistas ar leidinys, pagalba galėjo išsireikši tam tikroje finansinėje pagalboje leidiniui kur vienaip ar kitaip „Aeroxpomedija“ buvo suinteresuota, be to „Aeroexpomedija“ organizavo keliones, stažuotes, ukrainiečių žurnalistų į Jungtines Amerikos Valstijas.

Kriterijai pagal kuriuos buvo atrenkami žurnalistai, buvo vienareikšmiški, lojalūs o dar geriau entuziastingi santykiai JAV atžvilgiu. Pravedimas demokratinių vertybių, kritika, tada egzistavusio Kučmos režimo, taip ir jo matomų atstovų kurie vienomis ar kitomis priežastimis neįtiko Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

92-antri metai… jau Maltoje, pasibaigė šaltasis karas, mes absoliučiai, mes, mes atviri vieni kitiems, mes viską įvykdome, bet čia viskas kitaip.

Taip pat noriu pažymėti vieną ypatybę, amerikiečiams pavyko sukurti save palaikančią lojalių Amerikai žurnalistų sistemą, ir nepriimanti visko kas sklinda iš Rusijos, ne visi gi žurnalistai sėdi ant amerikietiškų grantų, ne visi važinėja į JAV į seminarus ir simpoziumus, bet būti nelojaliu Amerikai ar Europai žurnalistų tarpe tai reiškia save marginalizuoti, o parašyti teigiamą straipsnį apie Rusiją reiškia būti atstumtuoju savo profesionalioje sferoje.