Kovo 11: nepriklausomybės iliuzija ir kapitalizmo atstatymas

Eilinį kartą Lietuvos „elitas“ bei vadinamieji „patriotai“ švenčia faktiškai neegzistuojančios Lietuvos nepriklausomybės dieną – šį kartą tai jau ypatingos, „apvalesnės“ – 25-os mėtinės. Daugumai lietuvių tai, tiesą pasakius, tėra tiktai eilinė nedarbo diena, per kurią galima kiek nors atsipūsti nuo nykios ir varginančios kapitalistinės kasdienybės – kas yra visiškai natūralu ir suprantama. Tuo tarpu kai kuriems kitiems tai yra tikrų tikriausia šventė.

Kam „šventė“?

Visų pirma – tai šventė šalies  kapitalistinei oligarchijai bei buvusiems Kompartijos nomenklatūrininkams, įsijungusiems į šiuolaikinės buržuazinės Lietuvos hierarchiją – juk jie gali džiaugtis milžiniškais savo turtais, prestižu ir daugiau kaip dvidešimt metų trunkančiu viešpatavimu.

Visų antra – tai šventė naiviems „patriotėliams“ – tiems lietuviams, kurie dar neperprato karčios tiesos, kad jokios nepriklausomybės šiuolaikinė euroliberastinė Lietuva neturi, būdama kapitalistinės-kosmopolitinės Europos Sąjungos (ES) provincija ir JAV imperializmo kariniu poligonu; kad ta vadinamoji „laisvė“ ne tiktai neištaisė išsigimstančioje TSRS egzistavusių blogybių, ne tiktai neatnešė jokios realios „nepriklausomybės“, bet dar ir faktiškai sugriovė visus Lietuvos ekonominius bei kultūrinius laimėjimus, kurie buvo pasiekti tarybiniu laikotarpiu.

25-erių metų „laisvės ir demokratijos“ pasekmės

Derėtų iškelti klausimą, kas Lietuvoje buvo realiai pasiekta per pastaruosius 25-erius metus ir kam tai buvo naudinga. Tada galėtume paklausti, ar paprastam lietuviui, sąžiningam Lietuvos darbo žmogui iš viso yra pagrindo kažką tai „švęsti“ – bet apie tai truputėlį vėliau.

Didieji 25-mečio „laimėjimai“ – sugriauta  Lietuvos pramonė ir žemės ūkis, sugriautos šeimos (~60% išsiskyrusių porų, smurtas ir t. t.), sudužę likimai ir gyvenimai, daugiau kaip trečdalis ant ar žemiau skurdo ribos atsidūrusių Lietuvos žmonių, masinė emigracija ir demografinis krachas, jaunimo kultūrinė ir moralinė degradacija, alkoholizmas ir narkomanija, iš Vakarų platinamas homoseksualizmo kultas.

Daugumai Lietuvos žmonių visa tai – tik į bloga.

Kovo 11-osios esmė: laisvės iliuzija ir kapitalizmo atstatymas

Kas iš viso to pasipelnė? Tik saujelė kapitalistų, bankininkų – buržuazinių oligarchų – kuriems kovo 11-oji reiškė ne kokią tai „laisvę ir nepriklausomybę“, bet paprasčiausią galimybę kiek įmanoma labiau prisiplėšti turtų, kuriuos sunkiu ir prakaituotu darbu dešimtmečius kūrė lietuvių tauta; tai buvo, visų pirma, kapitalizmo atstatymas Lietuvoje, buržuazinės santvarkos restauracija, atnešusi visišką mūsų šalies socialinę, ekonominę bei kultūrinę degradaciją.

reklama

„Švęsti“ teturi tie, kurie iš šito pasipelnė ir yra pakankamai ciniški, kad nusispjautų į bet kokį žmogiškumą bei atsakomybę dėl savosios tautos likimo. Tuo tarpu didžioji lietuvių tautos dalis šiandien neturi jokių priežasčių „švęsti“ – šiandien reikėtų elgtis kaip tik atvirkščiai – protestuoti, pareikšti valdantiesiems, visuomenės „grietinėlės“ laižytojams, kad tai, kas buvo sukurta Lietuvoje per pastaruosius 25-erius metus – tai brutali ir ciniška mažumos diktatūra prieš daugumą, griaunanti elementarius žmogiškumo, tautos savasties bei išlikimo pagrindus, neturinti nieko bendro nei su laisve, nei su nepriklausomybe, apie kurią kalbėti mažų mažiausiai veidmainiška – ypač šiandien, kai Lietuva yra tiktai ES provincija, Vašingtono-Briuselio kolonija, pigios darbo jėgos šaltinėlis.

OFICIOZINĖ LIBERALKONSERVATORIŲ EISENA: SISTEMINIO LIBERASTIZMO PAVYZDYS

Kaip ir 2014-aisiais metais, taip ir šiemet Gedimino prospektu ėjo valdžios šulų palaiminti liberalkonservatorių pseudopatriotai, isterikuojantys apie esamą ar tariamą Rusijos grėsmę ir įsivaizduojantys savo idealu itin neva laisvą, neva demokratišką bei multikultūralizuotą buržujų Lietuvą, savotišką mini-rojų vadinamajam auksiniam jaunimėliui – savanaudžių hedonistų ir karjeristų šutvei.

Jų tikslas – skatinti tikėjimą laisvės iliuzija, apeliuoti į turtuolių sluoksnius bei jų tariamą solidarumą, užtušuoti šalyje egzistuojančius socialinius prieštaravimus reikalaujant taip vadinamos vienybės ES ir kt. Vakarų imperializmo struktūrų vardan.

Tik šįkart įdomu tai, kad pasivaikščiojimas Gedimino prospektu, kurį rengė TS LKD bei panašūs elementai susilaukė ir homopropagandinio judėjimo – pederastijos garbintojų – vaivorykštinių vėliavų pasirodymo, kas, tiesą pasakius ypatingai aiškiai parodo šių veikėjų tikrąją politinę prigimtį.

Liberastai demonstruoja savo “vertybių” simboliką

Homopropagandos vėliavos oficiozinėje eisenoje.

Tautininkų eisena – buržuazinio PATRIOTIZMO PAVYZDYS

Tokia yra ta galbūt ir karti, bet vis dėlto nepaneigiama tiesa – tiesa, kurią mes tautai skelbiame atvirai ir nevyniodami žodžių į vatą. Jos nenori pripažinti tiktai valdančioji klasė, jos liokajai bei demagogai, o taip pat ir naivūs buržuazinio „patriotizmo“ sekėjai – tokie kaip vadinamieji tautininkai, šiandien surengę savo kasmetinį „šventinį“ pasivaikščiojimą Vilniaus gatvėmis.

Tautininkai – buržuaziniai “patriotai” ir Maidano pučo garbintojai

Anot jų, mes turime „švęsti“ nepriklausomybę, kuri šiandien, deja, neegzistuoja, turime pjautis su aplinkinėmis tautomis dėl tariamos „kacapų“ gresmės bei prisiekinėti lojalumą „vakarietiškosios demokratijos vertybėms“, kad ir kiek jos bebūtų priešingos pačiai tautybės bei tėvynės sąvokai. Šių organizacijų funkcija (ar patys jų dalyviai tą supranta, ar ne) – nukreipti aktyvių jaunimo bei visuomenės sluoksnių dėmesį nuo realiųjų mūsų šalies, mūsų visuomenės, mūsų tautos gyvenimo problemų, formuoti fiktyvių „priešų“ vaizdinius, sudarant „alternatyvos“ ar netgi „radikalios opozicijos“ regimybę.

Tačiau pats buržuazinis „patriotizmas“ bei „nacionalizmas“ yra, šiaip ar taip, tos pačios kapitalistinės sistemos, 25-erius metus slegiančios ir žeminančios Lietuvą, žaisliukas, į kurį valdančioji klasė kol kas, galbūt, rimtai ir nežiūri, bet, iškilus reikiamoms aplinkybėms, labai realiai gali pasinaudoti kaip puikiu įrankiu atvirai teroristinei diktatūrai vykdyti, pridengiant ją gražiais „patriotiniais“ lozungais.

„Social-nacionalistai“

Įdomu pakomentuoti ir tai, jog minėtoje eisenoje buvo galima matyti ir juodais apdarais apsirengusius veikėjus, pačios Tautininkų sąjungos rėmuose mėginančius žaisti „socialinio nacionalizmo“ lozungu ir imituoti Vakaruose egzistuojančių nacional-anarchistų, autonomininkų bei kitokių judėjimų stilių (vertėtų pažymėti, kad, jei ir būtų jie tikrai nuosekliais „autonomininkais“, gera tai tendencija ar ne – o ji tikrai labai ir labai kritikuotina – vis dėlto nepakeliui jiems būtų su pankininkų-songailininkų „tautiniu judėjimu“).

reklama

Tai, iš vienos pusės, rodo šios buržuazinio patriotizmo partijos nesugebėjimą patenkinti kai kurių aktyvesnių bei blaiviau mąstyti sugebančių savo narių troškimą protestuoti bei bent kiek esamą šių elementų polinkį į kairę, t. y. į šiokią tokią, kad ir visiškai paviršutinišką bei diletantišką kapitalizmo kritiką. Iš kitos, tai rodo šių pačių elementų nenuoseklumą: vargiai tepakovosi prieš kapitalo sistemą ar už socializmą, eidamas vienose gretose su buržuaziniais veikėjais, kuriuos „rusai puola“, o kurių įsitikinimu privatinė nuosavybė ir kapitalas sudaro kone „prigimtines“ žmogaus teises bei „iš natūros“ kylančius visuomenės dėsnius.

Keletas klausimų „social-nacionalistams“

Be to, šitoks lyg ir labiau protestinį nusiteikimą primentantis apsireiškimas vargu ar rimtai „įsipaišo“ į, apskritai paėmus, „šventinę“ eiseną, nei kiek neketinančią kritikuoti esamosios santvarkos, bet, daugiausiai, nebent tiktai jos pasėkmes; apskritai, mes tegalime paraginti vadinamuosius „social-nacionalistus“ susimąstyti ir paklausti savęs: ar įmanoma kažką pakeisti veikiant iš vien su „tautiniais“ Sistemos šalininkais, o be to, iškelti sau ir esminį, galima sakyti, metodologinį klausimą – ar įmanoma išspręsti socialinį klausimą per nacionalinį? Vargu, nes joks „tautiškumas“ teisingumo neužtikrina, bet, kiek jis lieka kapitalizmo rėmuose, tėra tiktai graži priedanga apsišaukėliams „patriotams“, kaip kad buvo Smetona ir Ko (bet koks tariamai grynas tautiškumas, patriotizmas ar nacionalizmas yra tiktai mitas – faktiškai visada egzistuoja vienoks ar kitoks klasinis tautiškumo turinys, nulemiantis jo ideologinę poziciją – tai gali būti arba buržuazinis, arba socialistinis patriotizmas).

Ar jūs, vadinamieji „social-nacionalistai“, norite tiktai paverkšlenti apie kapitalizmo padarinius, bet nesigilinti į viso ko giluminę esmę – kuri ir yra būtent kapitalistinis gamybos būdas ir iš jo kylantys gamybiniai santykiai –ir toliau eiti kartu su kapitalistinio-buožinio Smetonos režimo garbintojais? Ar jūs norite būti socialistais, ar tiktais „socialistinės“ frazeologijos nusiplagijuoti susigalvojusiais „tautiniais reformatoriais“?

Tiktai radikalus – revoliucinis, socialistinis – socialinio klausimo sprendimas gali sudaryti prielaidas nacionalinio klausimo, tautos kultūros bei išlikimo klausimo – sprendimui, nes visų blogybių priežastis yra toli gražu ne kažkoks tai metafizinis „tautos vertybių nykimas“ (iš tiesų jis yra ne kas kita kaip stichiška, netgi neišvengiama kapitalistinio vystymosi pasekmė), bet būtent kapitalistinė santvarka, privatinė nuosavybė, kapitalas ir jo vykdomas darbo išnaudojimas.

Tegalime paraginti vadinamuosius „social-nacionalistus“ išsidirbti nuoseklesnes pažiūras bei apmąstyti savąsias pozicijas (tam galėtų pasitarnauti ir dialogas tarp mūsų ir vadinamųjų social-nacionalistų atstovų), o ypač – apmąstyti šiuos nepaprastai aktualius Vinco Mickevičiaus-Kapsuko žodžius: „Tautiškumas neprieštarauja socializmui tol, kol netampa išnaudotojų įrankiu“.

Galbūt tai bei kitus dalykus supratę, pažangesnieji iš jų ir ateitų į mūsų gretas.

Socializmas – kelias į laisvę ir nepriklausomybę

Tuo tarpu mes drąsiai pareiškiame, būdami socialistais ir tikraisiais Lietuvos ir lietuvių tautos patriotais, kad šiandiem mes neturime ko „švęsti“, kad šiandieninė Lietuva nėra nei teisinga, nei klestinti, nei, tuo labiau, „nepriklausoma“; kad mes keliame kaip savo tikslą būtent politinį darbą ir kovą dėl realaus Lietuvos savarankiškumo ir socialinio teisingumo, kurio neįmanoma pasiekti tuo pačiu nepašalinant šiuos dešimtmečius šalyje viešpataujančios buržuazinės oligarchijos diktatūros, kad ir kaip ji bebūtų gražiai ar „civilizuotai“ uždengta lozungais apie „laisvę“, „demokratiją“ ar „žmogaus teises“.

Mūsų pozicija šiandien – ne šventė, bet protestas; mūsų kelias – ne kapitalizmas, šovinizmas ar fašizmas; mūsų kelias – socializmas! Ir tai reiškia nuoseklų teisėtą švietėjišką bei politinį darbą ir kovą dėl dirbančiosios Lietuvos interesų apgynimo, dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės ir darbo žmonių valdžios iškovojimo.

ŠALIN TAUTOS APGAVIKUS IR APSIŠAUKĖLIUS!

TEGYVUOJA SOCIALIZMAS! TEGYVUOJA LAISVA LIETUVA!