Bus formuojama bendra ES kariuomenė?

Europoje vis dažniau kyla kalbos apie bendros „Europos Sąjungos kariuomenės“, kurios uždavinys, anot buvusio Liuksemburgo premjero, Jean-Claude Juncker, turėtų būti ES „vertybių“ gynimas, įgijantis dar didesnį praktinį aktualumą, turint omeny esančią trintį tarp Rusijos ir Vakarų interesų.

Šio veikėjo įsitikinimu, tokios  kariuomenės sukūrimas paverstų ES galingesniu veiksniu pasaulio politikos arenoje, su kuriuo, esą, būtų priverstos labiau skaitytis ir kitos jėgos. Be abejo, bet kuriam nors kiek politika besidominčiam ir mąstyti galinčiam žmogui iš karto turėtų iškilti tokio siekio artimumas vadinamųjų „eurofederalistų“, kurių linijai Lietuvoje atviriausiai atstovauja Petras Auštrevičius bei kiti panašūs politikieriai, siekiams.

Tokią idėją palaiko dalis buržuazinių Europos politinių veikėjų, kurie savo lūkesčius labiausiai sieja su ES ilgalaikio išlikimo klausimu, tuo tarpu „euroskeptišku“ požiūriu pasižyminti Britanija, o konkrečiai, jos premjeras, konservatorius Kameronas, griežtai atsisakė nuo bet kokio prisidėjimo prie tokių bendrų ES karinių pajėgų formavimo (tai, be abejo, ne iš kažkokio tai didelio „principingumo“, kiek iš paprasčiausių praktinių aplinkybių, kad tikriausiai nemenka dalis Britanijos kapitalistinės oligarchijos kuo puikiausiai supranta ES nestabilumą ir, abejodama jos ilgalaikiškumu, planuoja alternatyvius planus ateičiai).

reklama

Šiaip ar taip, vertėtų trumpai, bet aiškiai atsakyti į klausimą: ką mūsų požiūriu reikštų tokios kariuomenės sukūrimas ir ko iš tiesų juo būtų siekiama?

Kad suvoktume tokios kariuomenės tikslus, turime žinoti, kokia yra tikroji ES prigimtis, o tai yra būtent stambiojo Vakarų transnacionalinio kapitalo interesus Europos kontinente reprezentuojantis buržuazinis-kosmopolitinis valstybių konglomeratas, didele dalimi manipuliuojamas nuo 1945-ųjų metų vakarų Europoje hegemoninį statusą įgijusių Jungtinių Valstijų interesų; šio konglomerato tikslas yra būtent šitokio vakarietiško kapitalizmo ir jį palaikančios atlantistinės geopolitinės tvarkos išlaikymas bei kiek įmanoma didesnė visų Europos šalių integracija į tokios tvarkos rėmus.

Galime nei kiek neabejoti, kad ekonominiu požiūriu tai reiškia neišvengiamą Trečio pasaulio bei „tarpinio“ statuso šalių – tokių kaip Lietuva bei kitos buvusiojo socialistinio bloko šalys – išnaudojimą bei jų piliečių pavertimą pigia ir mobilia darbo jėga; o kultūriniu ir tautiniu požiūriu – neišvengiamą buržuazinio Vakarų pasaulio degradaciją, vartotojiškosios kultūros, homoseksualizmo „ideologijos“ bei kosmopolitizmo bacilos plitimą.

Taigi – kokia gi būtų tos ES kariuomenės paskirtis? Tai būtų itin organizuotas ir gerai parengtas prievartos aparatas skirtas kovai ir prieš išorės, ir, taip pat, vidaus priešus. Įsivaizduokime: ES daugiau ar mažiau taptų tikra paneuropinio kapitalizmo imperija su bendra centrine valdžia bei kariauna.

reklama

Į tokią kariuomenę būtų imami žmonės iš pačių įvairiausių Europos kraštų, o, kurioje nors šalyje, šiuo atveju, „provincijoje“, kilus kokiems tai neramumams, iš karto būtų galima siųsti pajėgas jiems numalšinti ir liaudį užgniaužti – žinoma, pageidautinai pasitelkiant kokios nors kitos tautos atstovus „purvinam“ darbui atlikti (nes juk, pasiuntus kokius karius prieš jų pačių tautą, būtų didesni šansai, kad šie kariai galėtų pareiti į žmonių pusę).

Panašiai maištus ir panašias nepasitenkinimo apraiškas malšindavo ir vergovinė Romos imperija, savo laiku valdžiusi šimtus skirtingų tautelių, kurios visos buvo pavergtos Romą valdžiusios vergvaldžių oligarchų klasės ir jos liokajų jungo; šįkart tai jau būtų ne Romos, bet Briuselio imperija, arba, galėtume sakyti, europinis Amerikos imperijos padalinys, tik kuriame valdantįjį sluoksnį sudaro jau nebe vergų, kaip nuosavybės, savininkai, bet stambieji kapitalistai ir bankininkai.

Kitaip tariant, tai būtų būdas potencialiu smurtu, karinės jėgos panaudojimu užtikrinti ilgalaikį ES egzistavimą. Tokios kariuomenės tikslas – ES išlikimas bet kokia kaina, o taip pat ir Rusijai daromo spaudimo sustiprinimas (turėkime omenyje, kad mūsų viršuje jau cituotas Liuksemburgo prezidentas nepatingėjo pabrėžti, kad šitokia ES kariuomenė niekaip nepretenduotų tapti NATO pakaitalu ir veiktų egzistuojančios NATO struktūros kontekste).

Galime tvirtai teigti, kad šitoks sprendimas, jei jį ES parlamentas ir priimtų (kas kol kas yra labai didelis klausimas, kadangi egzistuoja nemažai tokios idėjos oponentų, tame tarpe ir pačių vietinių oligarchų, matančių ES ribotumą ir galimą krachą, tarpe), ypatingai apsunkintų galimybes atskiroms šalims atstatyti realų suverenitetą, t. y. pasitraukti iš ES.

Visos Europos tautos ir jose egzistuojantys nacionaliniai bei socialistiniai judėjimai, pripažįstantys bendrą kovą su imperializmu ir suvereniteto siekį, privalo griežtai pasisakyti prieš tokios kariuomenės suformavimą – šito projekto įgyvendinimas ne tik parengtų puikiausias priemones užgniaužti bet kokį siekį atsiskirti nuo ES – bet tuo pačiu labai galimai padidintų imperialistinio karo Rytuose grėsmę.