George Grosz. Metropolis 1916-1917m.
Tekstų – mozaikų serija „Naujos epochos žmonės“. II dalis. Pirma dalis čia
J.Golovinas. „Buržua – antimitiniai žmonės“:
Vienas senas lenkų šlėkta, XIX a. antroje pusėje – geležinkelio vystymosi epochoje, mieliau vis tiek iš Krokuvos į Varšuvą važinėjo šarabanu. Kai jam aiškindavo, jog jis elgiasi neišmintingai ir, kad traukiniais važinėti yra žymiai patogiau, jis atsakydavo: „aš ne šuo, kad man švilptų“. Savaime aišku, į jį buvo žvelgiama kaip į seną keistuolį. Jis atsisakė paklusti dviem šiuolaikiškumo mito įstatymams: greičiui ir komfortui. – Kratytis duobėtu keliu vietoje to, kad mėgautųsi draugija vagone, aptarnavimu, bufetu… aiškiai, jam ne visi namie.
Bet už tai jis naudojosi laisve, kurią aukščiau už viską pasaulyje vertino Don Kichotas. Tai, jog virš mūsų randasi vyriausybė ir visokiausio plauko viršininkija yra niekai. Nesikoncentruojant į apgailėtiną savimeilę visa tai galima ignoruoti… Bet patogumai, netgi elementarūs, apraizgė mus tokiu tankiu tinklu iš visokiausių funkcionierių, jog iš jo išsirauti jau neįmanoma: gyventi kaime gali tik stiprus žmogus, užsigrūdinęs ir išmanus.
Nors, į kaimą jau irgi įsisukusi nuobodulio gyvatė – viena iš dabartinio pasaulio valdovių. Techninės linksminimosi priemonės ją tiktai sustiprina: magnetofonas ir televizorius sekundei pažadina akis ir ausis, kad paskui žiūrovas įkristų į dar gilesnį miegą… Skoromorochai ir fokusininkai kaime pasirodo retai, bet ir jų pasirodymus apsupusi marinanti oficiozinė reklama.
Minėtas senas šlėkta vertina savo nepriklausomybę. Labai tikėtina, jog jis myli šunis už jų gerąsias savybes: ištikimybę, pasiaukojimą, sugebėjimą pulti, bet būti prilygintu šuniui jis nenori. Nes šuo neturi žmogiško išdidumo ir nepriklausomybės pojūčio. Net, jei šlėkta ir senas bambeklis, nemėgstantis giminaičių ar apskritai žmonių, negalima sakyti, jog jis žmogiškumo esmės nejaučia ar nevertina.
Žmogiškumo esmė. Tai jau seniai yra „padirbta moneta“, iš dirbtinio, demagogų virto aukso. „Laisvė“, pavyzdžiui, tokia pat abstrakti ir bendrai naudojama sąvoka, kaip ir kitos, aukštą toną užduodančios Platono idėjos, kaip Gumiliovo „Šeštajame pojūtyje“:
Bet ką mums daryti su rožine aušra
virš atšąlančių debesų,
kur tyla ir nežemiška ramybė,
Ką mums daryti su nemirtingom eilėmis?
O ką daryti su kitom Platono idėjom: gėriu, grožiu, teisybe, meile?
Nevalgomos, negertinos ir pabučiuot netinka-
Akimirka pradingsta nesulaikomai
Ir mes grąžome rankas, bet vėlgi
pasmerkti esam vis eiti pro šalį, pro šalį.
Geriausieji iš mūsų.
Jei kažkas yra gimęs žmogaus kūdikiu – tai paprasčiausiai reiškia, skirtingai nuo žvėries, jog jis turi galimybę, dėdamas atitinkamas pastangas ir turėdamas gabumus, tapti žmogumi, pavyzdžiui automatiškai suprasti žmonių kalbą…
„Laisvė, lygybė, brolybė“. Kažkada buvę dieviški žodžiai, kuriais Dzeusas šaukė dievus kovai su titanais. Žmonėms tai yra visiškai nesuvokiami žodžiai. Jie nebemoka ir, panašu, visiems laikams, prarado sugebėjimą jausti kalbos gyvenimą.
Poezija, pavyzdžiui, pasiekė puikių rezultatų XX a. viduryje, bet jos triumfas išvirto agonija. Niekam nereikalingi eilėraščių rinkiniai leidžiami iš inercijos. Ir tik tiek. Filologai didžiąją poeziją vis dar studijuoja, bet jų tyrimai prapuola daugybėje kitų knygų. Ir daugiau nieko. Neįmanoma reanimuoti kultūros, nes žmogaus siela jau seniai tik ligonė, dabar praktiškai numirė ir nustojo jausti žodžius. Todėl šie masiškai išeina į demagogijos neaprėpiamumą, kur žmogus tampa tuštumos įelektrintu aktoriumi.
Ir veltui studentas iš eilėraščio „Šviesi asmenybė“ (Dostojevskio „Biesai“) „išėjo liaudžiai skelbti brolybę, lygybę ir laisvę“. Tiesa, „jis nekilmingas buvo, liaudyje užaugęs“… O kas toks, kas tai yra liaudis? – Nekilmingas apsišvietęs studentas – irgi liaudis. Bet, bendrai turima omeny batsiuviai, audėjai, padavėjai smuklėse, piemenys, kiaulių skerdikai, kareiviai, jūreiviai, paštininkai. „Gaila, nėra proletarų“ – sušuko „Biesuose“ Piotras Verchovenskis. „bet bus, bus!“ Ir jie atėjo, proletarai, titanai kovoje su dievais (carais, popais, dvarininkais). C.G.Jungo žodžiais tariant.
Bet, jei proletarai prilyginami titanams, tai kam juos šviesti? Kam mokytiems žmonėms skelbti jiems buržuazinius šūkius apie „brolybę, lygybę, laisvę“? Kas tai yra brolybė? – Dzeusas ir Poseidonas, Kastoras ir Poliux? Paprasta kraujo giminystė? – Ir čia prasideda buržuazinės demagogijos šokis. Visi žmonės – broliai.
Atsiprašau. Kodėl aš turiu už brolį priimti eskimą ar Sandvičio salų aborigeną? Arba pasakymas: „tai pasaulinio garso mokslininkas“. Bet, argi jį žino ir Naujosios Kaledonijos laukiniai ar kaimyninės aludės lankytojai?“ Gerai dar, kad žodis „pasaulinio“ yra gana daugiareikšmis. Sakykim, „daktaras Antonas Semionyčius yra puikus (pasaulinis) vaikinas. Išdarinėja pacientus, kaip tu vėžius. Žiūrėk, jį dar Taikos teisėju išrinks.“ Čia bent suprantamai jau.
reklama
Bet, grįžkim prie žymiojo šūkio „laisvė, lygybė, brolybė“.Jį pirmiausia ėmė naudoti Nanto miesto pirkliai. Turėta omenyje, jog neproporcingai dideli mokesčiai prekybai turėtų būti sumažinti. Kad pardavėjas ir pirkėjas yra broliai. O pirklių teisės lygios su didžiąja anglų Ost- Indijos kompanija… Laisvė? – Kaip Anatolis Francas sakė:“turtingi ir neturtingi yra lygiai laisvi miegoti po tiltu“.
Jei prisimintume, jog lygybė senovėje reiškė auksinių Dzeuso svarstyklių pusiausvyrą sprendžiant žmonių ir tautų likimus, o „aukso vidurys“ reiškė harmoniją žmoguje, tai šiuolaikinė interpretacija pasirodys labai jau keista.
Robinzono Kruzo tėvas, aukso vidurio mylėtojas, patarė sūnui nerizikuoti, reikalus tvarkyti apdairiai, tegu ir su nedideliu, bet užtikrintu pelnu. Negerti, nelošti, geriau „rinktis prastą taiką, nei gerą karą.“ Palikti vaikams padorų palikimą ir į kapą nueiti su švaria sąžine. Pinigų neskolinti, net ir tikrai žinant, kad grąžins. Kas žino, ką rytojus atneš? – Atsitiktinumas ir likimas yra šio pasaulio šeimininkai.
Šiandien tavo skolininkas yra patikimas verslininkas, o rytoj, žiūrėk, jis jau skolininkų kalėjime… Gyvenimą pergyventi tyliai ir nepastebimai, tarp kontoros ir namų židinio; išpuolė laisvesnė valandėlė – sužaisk loto partiją, o geriausia tai yra malda ar pamokantis pokalbis su žmona ir vaikais. Ričardsono romane (XVIII a.) tėvas pasakojo vaikams baisią pasaką: Naujametinę naktį, staiga, nuo papuoštos eglės nukrito stiklinis bumbulas ir tiesiai ant jauniausiojo sūnaus galvos. Štai prie ko priveda pasakų išsigalvojimai ir panašūs pikti niekai.
Tokios rūšies pasaulėžiūrą suformuoja neturto ir mirties baimė. Tiksliau, neturto ir ligos, nes mirtis buržua greičiausiai yra tik amžina nebūtis be sapnų. Buržua dažnai tiki į dievą, nes tai niekada nepakenks: pirma, pagerina reputaciją versle, antra, stiprina šeimą, trečia, palengvina įsijausti į demagoginį šnekėjimą – pakeičia įkvėpimą… Jei jį kas nors pavadins apgaviku ar veidmainiu, visada rasis flegmatikas, kuris pareikš: ne, tiesiog žmogus moka gyventi…
Čia reikia truputį paaiškinti: mes visai neįtraukiame buržuazijos į tradicinę klasinę visuomenę, kuri visada buvo sudaryta iš dvasininkijos, dvarininkijos, pirklių ir dirbančios liaudies (kvalifikuotos ar ne). Buržuazija yra žmonijos periferija pasienyje su Inferno, kuri ištikimai tarnauja Plutui – pinigų dievui, ir supratingumo, sveikos nuovokos deivei, paaiškinančiai, kaip tuos pinigus uždirbti.
Žmogus, kuris mano, jog už pinigus galima nusipirkti viską – buržua. Žmogus, kuris mano, jog tikslas pateisina priemones – buržua. Valstietis, kuris nužiūrėjo pas draugą sidabrinį laikrodį ir persižegnojęs jį papjovė (Dostojevskio „Idiotas“) – nepatyręs buržua. Raskolnikovas tam tikra prasme irgi nepatyręs buržua. Jie dar neįsisavino teisingų taisyklių: „nori gyventi, mokėk suktis“, „visus griaužk, arba būsi sutryptas“. Netgi Lužinas (Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“), lyginant su Raskolnikovu, labai padorus verslininkas…
N.S.Leskovo romano „Niekur“ veikėjas lengvai užšoka ant girto kambario kaimyno, papjauna jį, pasiima pinigus ir dingsta. O pasekoje tampa baronu ir finansininku. Talentingas verslininkas, patyręs reikaluose žmogus… Pasakykit, kad tas buržua yra tiesiog vagis ir žudikas, ir apsiriksit. Verslininku tapti reikalingas atsparumas, lankstumas ir principų neturėjimas. Principus nulemia arba charakterio defektas, arba bloga „galvojančių“ subjektų įtaka, arba pagrindinai įsivaizduojamos kliūtys, kas būdinga ankstyvajai buržuazijos stadijai…
Kažkada, XVII a. – XVIII a. buržua išsiskyrė nuosaikia krikščionybe ir netgi tikėjo, jog jų „piniginis pasisekimas yra į naudą visai žmonijai“. Tuo pasinaudojo avantiūristai ir fanatikai, kaip O.Kromvelis ir Robespjeras, ir pravedė kruvinas skerdynes, vadintas revoliucija – dar vienas neaiškus demokratų leksikono žodis.
Buržua pagaliau suprato, jog įstatymai, taisyklės, principai ir netgi pats ponas Dievas yra sugalvoti šio pasaulio galingųjų, siekiant naudos sau. Turtingi turi teisę į savo keistenybes. Jei Romos imperatoriui Markui Aurelijui patiko stoiškas ir kuklus kareiviškas gyvenimo būdas, tai prašom! Imperatorius turi į tai teisę. Kai neturtas yra turtingojo užgaida, neturto propagavimas tampa įtikinamu… kol jis turi pinigų. Bet, jei jis per neatsargumą pinigus praranda – visi jo postulatai lygiai taip pat praranda vertę.
Netgi „gamtos dėsniai“ priklauso nuo piniginės svorio tų, kurie tuos dėsnius išrado, nes, bendrai imant, mums visiškai vienodai, ar gamta kokius nors dėsnius iš viso turi.. O nėra dėsnių, tai nėra ir nusižengimo dėsniams, nėra principų, tai nėra ir neprincipingumo. Nėra Dievo, nėra ir bedievybės. Visada reikia nepamiršti nuosaikumo ir aukso vidurio. Kilmingieji į tai dažnai nekreipia dėmesio, darydami akivaizdžias kvailybes. Sukilėlius, girtuoklius, siautėjančius, išsigimėlius jie paskelbė „kovojančiais ir kenčiančiais už liaudies laimę“, lyg egzistuotų kokia nors kita laimė, nei išgerti, prisivalgyti ir permiegoti su patrauklia moteriške. Plėšikus Raziną ir Pugačiovą paskelbė „liaudies didvyriais“, o pačią liaudį – kvailių ir nevykėlių sambūrį – prispausta, nukankinta klase.
„Dievo – dievui, o ciesoriaus – ciesoriui“ reikia suprasti taip: dorovingo gerumo turi siekti šventieji, o likę turi tenkintis žmogiškumu, t.y. buržuaziniu gėriu, tik reikia jį laiku ir teisingai suprasti (susivokti). Kai vienas iš de Sado „Žiustinos“ herojų sako: “jei iš to turėsiu naudos, aš pasiruošęs atsiklaupti prieš tuos gyvulius, kurie vadinami liaudimi“ – jis svarsto dalykiškai.
Labai neblogai pasielgė žydas Natanas (Hašeko knygoje „Šaunusis kareivis Šveikas“): jis voliojosi purve prieš kareivius, norėdamas juos įkalbėti pirkti liesą kaip skeletas karvę, tikindamas, jog ji – „pats riebiausias Babilono jautis“. Kad juo nusikratytų, kareiviai galiausiai tą karvę nupirko. O Natanas parbėgęs namo žmonai pareiškė: „tavo Natanas labai išmintingas, o kareiviai – kvailiai“…
Lankstumas ir išsisukinėjimas būdingi gyvatei – išmintingiausiam gamtos sutvėrimui: ji visada išsilenkia forma to objekto, per kurį tuo momentu šliaužia. Bet tuo objektu netampa. Buržua lygiai taip pat prisitaiko prie bet kokio gyvenimo būdo, jo nei smerkdamas, nei girdamas. A.Bloko poemoje „Dvylika“ yra toks stulpelis:
Stovi buržujus kaip alkanas šuo,
Stovi be žodžių, kaip klausimas.
Senasis pasaulis, kaip iš pakiemės
Stovi už jo, uodegą pabrukęs…
Energingas, ryškus stulpelis. Nors, galima pastebėti, kad minties gilumas čia nėra stipriausia poezijos pusė. A.Blokas manė buržuaziją esant visuomenine klase tarpe kitų, kai ji iš tikro yra naujos epochos žmonija. Proletarai ir valstiečiai nori tapti buržua, taip jie mato savo šviesų rytojų. Jie visai nesiveržia paskui poetą į alkanų svajonių liūną:
Susijaudinę, svajojom apie Aukso amžių
Sutartinai keikėm leidėjus
Ir graudžiai verkėm, mažytę gėlelę pamatę
Mažą perlinį debesėlį.
Tikriausiai ir alkani, ir skolose, ir prastai apsirengę dar irgi, prie viso šito. Vietoje to, kad su leidėjais susibičiuliautų, priimtų, kaip sakoma „jų formą“, jie rauda dėl gėlelės ar debesėlio, kuriems duona kasdieninė nereikalinga. Visi kiti, t.y. kasdieninės duonos ieškotojai, poetui ir poezijai nieko išskyrus panieką, nesukelia:
Tegu numirsiu patvory, kaip šuo
Tegu gyvenimas mane su žemėm sumaišys
Aš tikiu, tai Dievas mane sniegu užklojo.
tai sniego pūga bučiavo mane.
Jei nekreiptume dėmesio į Dievą ar abejotinus sniego pūgos bučinius, viskas teisinga. Tikras poetas turi gerti ir pražūti patvory ar kažkaip panašiai baigti gyvenimą. Jis turi žinoti, nežiūrint širdingų damų ašarų ir sentimentalių jaunuolių gailesčio, kad poezijos metas negrįžtamai praėjo, poezija – anachronizmas, laiko leidimas veltui. Tai reikia priimti vyriškai, ramiai, nepamirštant Šopenhauerio žodžių: „savo įtūžį reikšti žodžiais ar mimika yra beprasmiška, neprotinga, juokinga ir vulgaru“.
Majakovskis, tradicinės poezijos pabaigą konstatuodamas, kvietė naujuosius poetus tapti poezijos meno amatininkais, gamybininkais, aktyvistais, prispaustųjų gynėjais. Rezultate jis sėkmingai parodė poezijos virtimą demagogija, ko ir buvo galima tikėtis. Jis tik vieno neatspėjo: naujosios buržuazijos atėjimo, kuri dėl savo gudrumo ir abejingo viso ko suvartojimo praris ir darbininkų klasę, ir klasinę teoriją bendrai.
Kalba mums dabar yra ne daugiau, kaip viena iš daugelio ženklų sistemų. Klausydami demagogų aktorių ar profesionalų oratorių, mes plojam ir juokiamės. Bet, – tai netikra, tai emocionalumo parodija, bandymas minutei pabėgti iš visaapimančio nuobodulio. Laputo salos gyventojai seniai suprato ištariamų žodžių nereikalingumą. Klajodami po salą, ant pečių nešiojosi maišus, prikimštus visokių daiktų. Susitikę pažįstamą, išsiima kokį nors daiktą, laukdami, jog sutiktasis darys tą patį. Vienas, pvz, parodė batus, kitas – apsiaustą. Ir tokios demonstracijos galėjo tęstis valandų valandas. Kartais jie susipešdavo, bet, galiausiai išsiskirdavo pakankamai patenkinti savimi. (Dž.Sviftas „Guliverio kelionės“)
Taigi. Jokios ideologijos, aplaistytos krauju, jokių vaizduotės bakchanalijų, vedančių į genialumą ar išprotėjimą, jokių religinių diskusijų. Buržua iš anksto sutinka su visomis kiekvieno išvadomis. Jei reikia pripažins ir pamišėlių namų paciento talentą. Su malonumu. Kodėl ne? Šitoks suktas ir gudrus, jis komfortabiliai jaučiasi kiekvienoje situacijoje.
reklama
♦◊♦
A.Piatigorskis apie Ortega y Gasset ir jo „Masių sukilimą“, apie Artūrą Kestlerį, Pjerą Tejarą de Šardeną (iš radio „Svoboda“archyvų):
Modernistai nebuvo istorikai. Taip pat ne revoliucionieriai ir ne reformatoriai. Nes modernistui praeities nėra. Jis viską perkuria iš naujo. Ne reformuoja, bet atnaujina ir tampa autoriumi pats. Manosi esąs savarankiškas kultūrinių faktų kūrėjas.
Po XX a. karų realybė taip ryškiai įsiveržė į viską, kad teorija, filosofija ir likęs antstatas pasidarė visiškai nebeįdomūs, nesvarbūs ir nereikalingi. Iš viso, nustojo dominti žmogus, dėmesys persikėlė į tai, kas vyksta su visa visuomene. T.y. būties problema užleido vietą egzistencijos problemai, filosofija – kūrybai, o etikos problema – pasirinkimo problemai (dėl religijos nuosmukio?). Objektyvus pasaulio likimas persikėlė į subjektyvų žmonių sąmonės jo suvokimą. Ėmė rodytis, jog viskas nuo žmonių priklauso, o pasaulio sudėtingumas išaugo nepaprastai. Užgimė mega utopijos – Huxley, Orwell ir likimo kaipo tokio nebelieka. Tiek Berdiajevas, tiek Ortega y Gasset sakė, jog visos pranašystės realios, nes su žmogumi ir žmonija gali atsitikti viskas, kas tik nori.
Pagrindinė egzistencialistų nuojauta buvo, jog laisvas ir savarankiškas europietis individas žus. Ir, dargi pagal savo asmeninį pasirinkimą…Nes jokios jėgos nieko negali padaryti, jei nebus pirmiau pasiekę to, kad žmonės patys su tuo sutiks. Po I Pasaulinio karo žmonių nebedomino Rusijos, Europos, kultūros ar valstybės žūtis – visa tai jau buvo nutikę. Jie dar tik pergyveno, kad žūva, dingsta, išnyksta tam tikro tipo žmogus – individas, asmenybė – toks, kaip ir jie patys. Sąmoningai kultūringas..
Rodosi, jog tarpukario mąstytojai ir rašytojai ruošė savo amžininkus savo egzistencijos pabaigą sutikti išdidžiai. Gal todėl juos ir taip domino mirtis – reali, žmogiška. Ir, kultūringus europiečius tikrai imta žudyti… o kas išgyveno, traumuoti liko visam laikui, nebe tokie patys. II Pasaulis karas su modernizmu pabaigė. Pokario filosofai ėmė rūpintis likimu tų masių, kurias prieškariniai filosofai laikė pagrindine grėsme žmogui. Ir dabar jos vadinamos žmonija.
Ch. Ortega y Gasset žiūrėjo į XX amžiaus antrąjį dešimtmetį kaip į tragediją, vedančią į didžiulius pasikeitimus, ne tiek pasaulyje, kiek liečiančius žmogų: masių vaidmuo augo akyse, bežiūrint. Savo knygoje jis apibūdina mases kaip ypatingą atvejį žmogaus psichologijoje – masė nesitiki iš savęs ( ir niekas iš jos to nelaukia, irgi) nei kūrybos, nei nuomonės apie kitų kūrybą… Iš masės laukiama tik neasmeninio efekto – t.y. efekto, kurio negalėtų pasiekti nei vienas iš minios paimtas atskirai, žmogus; Individai, kad ir kiek jų bebūtų, niekada nesudarys masės, o masės dalys, kad ir kiek mažai jų bebūtų – niekada nebus individais – masės žmogus, netgi ir pats vienui vienas vis tiek atstovaus masės psichologiją.
Kokios g yra masės žmogaus – žmogaus, kurio valanda išmušė – psichologinės savybės? – Giliai vidutinis žmogus, kuris ne tik mąsto plokščiai ir banaliai, bet ir yra įsitikinęs, jog tai – vienintelis egzistuojantis mąstymo būdas. Ir, kad jis turi teisę primesti jį visiems be išimties kaip aukščiausią įstatymą. pagal Ortega y Gasset, pagrindinė neigiama savybė yra ne tik neapykanta viskam, kas individualu, bet ir bet kokiai mažumai, kokybei, išskirtinumui, elitiškumui, aristokratizmui.
Pozityvi masių žmogaus savybė – meilė viskam, kas milžiniška; gigantomanija, stadionai, amfiteatrai – tai pastatyta masių žmogui, leidžia jam pasijusti vertingu: visi tie gigantiški pastatai pastatyti jam, masių žmogui, o ne individui ar individams… Pats iš savęs jis nereikalauja nieko ypatingo, išskyrus dalyvavimą minios gyvenime.
Bet, pasak Ortegos y Gasset, tai nereiškia, kad masė viską sulygina. Priešingai, istoriškai tai civilizacija, keldama žmonių gerovę sukuria tokį naują vidutinioko tipą – praturtėja to neverti, atsiranda ne savo vietoj, bet ją gina – ir tada šis tipas mases ir sudaro. Ir jos nesulaikomai eina į valdžią. Taip jau buvo Romoje, Bizantijoje… Tik šį kartą tai vyksta globaliai, masinių informacijos priemonių dėka. taip pat kultūrų maišymosi ir serijine gamyba begalybės daiktų, prieinamų visiems.
Masės žmogus mano, jog civilizacija, kurioje jis gimė ir kuria naudojasi, atsigamina pati save, kaip tai daro gamta… Dar daugiau, masės žmogus ir jaučia civilizaciją, ypač didelio miesto gyvenimą, kaip gamtą, kaip mišką, kaip džiungles, kur jis pats tampa nauja gyvūnijos rūšimi, civilizuotu barbaru. Tuo pačiu jis ir į gamtą žiūri kaip į civilizaciją, manydamas, jog su ja gali daryti, ką užsimanęs. Kai jis pats tuo tarpu kažko padaryti negali, apskritai, civilizaciją jis gavo naudojimuisi jau padarytą, o gamta jam – civilizacijos dalis.
Čia ir matome pagrindinį masių žmogaus bruožą – jis negali niekam tarnauti, veikti kažkieno labui, jis tik naudojasi. Iš čia seka jo pilnas nesugebėjimas atskirti sena nuo naujo, istoriją nuo dabarties, ir tuo pat metu prasmingai jas sujungti.
Visa, ką jis sugeba – tai tik reaguoti – viskas jam atrodo nauja, nes jis paprasčiausiai nežino istorijos. Abu pagrindinius XX amžiaus judėjimus, fašizmą ir komunizmą, filosofas laikė giliai trivialiais ir anachronistiniais. Ir ne dėl politinio progreso ar regreso, o dėl to, jog abu šitie judėjimai istoriškai yra giliai neetiški. Svetimi kultūrai.
XX a. vidurio žmogaus pasaulis sudarytas iš realių daiktų ir praktiškai įgyvendinamų galimybių. Tik tas galimybių laukas didėja aritmetine progresija, ir mes gyvename tarp galimybių, pasirinkimų, problemų, klaustukų – aplink mus ir mumyse bet kuriuo momentu bet kuris iš jų gali aktualizuotis, kaip mums pasirodys, netikėtai… O nuo atsakymo (suradimo) gali priklausyti tolesnė mūsų gyvenimo eiga ar net mirtis. Žmonės tokios situacijos kontroliuoti negali, todėl pastoviai jaučia nerimą ir baimę, ir jų jėgos nuo viso šito senka: jaučiama, jog kai įmanoma viskas, tai įmanomas yra ir pats blogiausias variantas. Žmonija krenta į neviltį ir barbarizmą.
Nes, teoretiškai esant pasaulio valdovu, tai nekompensuoja realiai jaučiamo bejėgiškumo, netgi tik savo paties likimo atžvilgiu.
Abu XX a. pagrindiniai mitai – marksizmas ir froidizmas – yra net inteligentijos nesugebėti atrefleksuoti. Retas kas apie juos (ar vieną iš jų) yra pasakęs „karalius nuogas“…bet tokių yra. Pvz. Artūras Kestleris labai kritikuoja psichologiją. Jos stereotipai, pasak jo, užėmė teologijos vietą ir mokslo nepraturtino, greičiau jau priešingai. Nuskurdino žmogaus supratimą apie save patį.
Beheivioristai išnaikino viską, ką galėjo – liko tik elementarizmas – viskas turi būti suvesta į statistiką ir prognozes. Refleksas vietoje elgesio, elgesys vietoje gyvenimo, modelis vietoje gyvenimo… Mokslo įtaka tapusi labai didelė: netgi žmogus ne mokslininkas ir tas galvoja apie save kaip mokslo subjektas ar objektas, iš mokslinio taško. Mokslas įėjo ir įsišaknijo buityje ne savo pasiekimų dėka, bet savo pažinimo metodu. Žmogus galvoja apie save kaip apie Pavlovo šunį, atseit, visas jo gyvenimas reguliuojamas refleksų; jis ne tik į save žiūri kaip į statistinį vienetą, bet taip jis žiūri ir į šalia esančius kitus. Žmogiškų santykių pagrindas dingsta… Tokio žmogaus mąstymas yra baisus, nes jis nežmogiškas.
Kuo daugiau dirbama su ir naudojamasi technika, tuo labiau iš kito žmogaus laukiama technikos ir kompiuterio efektyvumo, kai jo demonstruojamas kaip tik žmogiškas, o ne efektyviausias įmanomas elgesys vis labiau nervina ir netgi siutina…
O marksizmo trūkumas buvo įsitikinimas dėl šviesios ateities (nes jie žinojo visuomenės dėsnius). Būtent tikėjimas, jog mokslas žino, išskaičiuos, laiku apsaugos, ir palieka žmogų nebepastabiu, nebesistengiančiu viską suprasti pačiam, nebeatsakingą už save. Jis nebudrus ateičiai, kuri jau yra dabartyje, tarpe mūsų. O svarbiausia, valdžioje dabar masė negalvojančių, negabių žmonių… bet taip būdavę ir seniau, kodėl dabar turėtų būti blogiau?
Ortega y Gasset vidutiniame masės žmoguje mato vieną grėsmingą bruožą: seniau, tiek turtingas, tiek vargšas žinojo šį pasaulį esant ašarų pakalne, o gyvenimą – kupinu kančios. Tai buvo normalu. Dabar gi, net pats vargingiausias ir užguitas žmogelis pasaulį mato kaip gausos ir nesibaigiančių galimybių vietą. Nuo pat gimimo momento šitas pasaulis laužia žmogaus apribojimus ir žadina jo apetitą turtui ir valdžiai.
Jei krikščionybė dar bent formaliai žmogui įdiegdavo, kad jis netobulas, tai dabar minios žmogus savimi patenkintas iš principo.
Europos istorija Ortega y Gasset yra ne klasių kova – tokia idėja būtų pasirodžius negili net ir vidutinio išsilavinimo romėnui II amžiuje po Kristaus. Net jis būtų paklausęs, o kas toliau?… Ne, Europos istorija filosofui yra jos kultūros išsivystymas, sukūrimas… Ir dabar svarbiausia rasti tos kultūros defektus, kuriuos būtų galima ištaisyti, nesugriaunant pačios kultūros.
Jei XIX a. žmonės, pasak Pjero Tejaro de Šardeno jautėsi lyg žengią į Aukso amžių – vis didėjančios žinios, augantis progresas – ir pasirodo, kad kažkas nepavyksta, einama kažkokia ne ta kryptimi? – karai, revoliucijos, individo pažeidžiamumas… Optimizmą pakeitė pesimizmas. Kai, pasak mokslininko, iš akių išleistos dvi priežastys. Pirma, subjektyvi – mes pamiršom laiko faktorių, kiek jo reikia, kad susiformuotų, pvz. Noosfera; antroji – svarbesnė – energija, visus grūdanti į viena su visais kitais ir maišanti tautas, valstybes, rases į vieną žmoniją. Jos spaudimas baisus, verčiantis jus nekęsti kitų, – kuo labiau jie materialiai supresuoti – į dvasinį kontaktą nepereinama.
Virstama tik mase, nekenčiančia pačiai savęs – visiškas priklausomumas nuo tikimybės ir atsitiktinumo atskirą sąmonę daro visiškai bejėgiška. Sąmonė tampa lygi materijai. Ir reikia tik moksliškai suorganizuoti mases, kad pavyktų norimas efektas, fašizmas ar komunizmas. Kur bet kuris minties darbas gimdo materiją, kai normaliai turėtų kurti dvasią (realią minties jėgą).
Todėl, norint, kad susidarytų kritinė dvasinė masė, – turi dirbti individai. Jų vidinio darbo sąjunga – nedidelė viltis. Masės to padaryti nepajėgios, iš jų nėra ko tikėtis.
Parinko ir išvertė: Gaiva Paprastoji