L. Litvinavičius. Panieka

L. Litvinavičius. Panieka | Autoriaus nuotr.

Švenčionių rajone, Rakštelių kaime, Švento ežere yra pusiasalis-šventvietė vadinamas Alku. Mūsų protėviams, o ir mums, tai ypatinga, šventa vieta kurioje bendraujama su dievais ir su savo sąžine.

Bet 2017 metais ši vieta, sakyčiau, buvo išniekinta, pastačius prie kelio, ties rodykle į šventvietę, kryžių. Kryžių buvo galima pastatyti 100 ar 1000 metrų į vieną ar kitą pusę, bet ne, reikėjo statyti būtent ties senovės šventviete.

Gyvename 21-me amžiuje, bet metodai liko tie patys – sunaikinti, užgožti, sumenkinti, paniekinti. Statyti tokioje vietoje kryžių tai tarsi parašyti skelbimą didžiulėmis raidėmis – protėvių gerbti nereikia, senelių taip pat, netgi tėvų, jei tik jie galvoja kitaip. O apie pagarbą ir toleranciją kaimynams bei tautiečiams net kalbėti neverta.

L. Litvinavičius. Panieka | Autoriaus nuotr.

reklama

Valstybės gerbti irgi nereikia, galite iš jos vogti, tik neužmirškite sekmadienį ateiti į bažnyčią ir pasidalinti. Galite ir didesnį nusikaltimą padaryti, jums bus atleista, tik pasidalinti reikės labiau.

L. Litvinavičius. Panieka | Autoriaus nuotr.

Šitaip negerbiame protėvių, pabrėžiu – SAVO – protėvių, tikėjimo, gyvenimo būdo ir palikto paveldo, o paskui stebimės, kad vaikų namai pilni paliktų, suluošintų kūdikių, senoliai paliekami likimo valiai ir miršta vieniši, dažniausiai slaugos namuose, nes jų  vaikams rūpi didesni pinigai kur nors Airijoje, o motinos, vietoje to, kad augintų savo vaikus, juos palieka ar net žudo. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – todėl, kad mes niekiname savo protėvius, reiškia ir patys save, mes nukirtome savo šaknis. Gyvenimas rodo, kad mes einame blogu keliu.

L. Litvinavičius. Panieka | Autoriaus nuotr.

Mūsų protėvių šventviečių, apstatytų kryžiais, yra nemažai. Ir aš vis galvoju, kaip reikia niekinti savo protėvius, kad taip elgtis. Neapykanta ir panieka yra prasti mūsų gyvenimo palydovai. Galvoju, kad iš šios vietos, kaip ir kitų panašių, kryžių derėtų pašalinti, ir kuo greičiau, kol jis nepadarė dar didesnės žalos.

L. Litvinavičius. Panieka | Autoriaus nuotr.

Kitais metais į Lietuvą atvyks popiežius. Bus patogi proga atsiprašyti už savo įstaigos ir savo pirmtakų rengtą fizinį ir dvasinį įvairių pasaulio tautų, tarp jų ir lietuvių, genocidą. Fizinis genocidas sustojo, o štai dvasinis tęsiasi iki šiol. Jei popiežius pajėgtų už tai atsiprašyti, galėtume santūriai jam padėkoti.