Kodėl gitarų muzika neturėtų skambėti katalikiškose Mišiose

„Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula.“ (Rom 12, 2)

Kodėl tradiciniai katalikai priešinasi gitarų muzikai bažnyčiose? Kodėl mes apskritai manome, kad populiari, šiuolaikinė muzika nesuderinama su liturgijos dvasia?

Nesvarbu, ar kalbame apie sentimentalias, ar greitas melodijas, aš prieštarauju gitarų muzikos išplitimui bažnyčiose, nes tai yra ne kas kita, kaip sekimas sekuliariu pasauliu, meninėmis, psichologinėmis ir dvasinėmis mūsų amžiaus normomis [čia ir toliau paryškinimas redakcijos]. Tai tarsi nevykęs Bobo Dylano ar Billio Joelio mėgdžiojimas, nors šie „liaudiški“ dainininkai atrodo tikri puritonai palyginti su triukšminga, agresyvia ir juslinga muzika, kurios šiandien klausosi daugelis jaunų suaugusiųjų.

reklama

Atrodytų, tarytum visuotinai išpopuliarintas „roko himnas“ tyliai pripažintas nauju meninio tobulumo standartu, prie kurio turi prisitaikyti netgi Dievo garbinimas. Nuo šiol Dievą taip pat reikia vilioti serenadomis; nuo šiol taip pat reikia ilgesingai inkšti apie nuodėmę ir malonę, kaip populiarūs praėjusio amžiaus dainininkai inkštė apie Vietnamo karą, Trečiojo pasaulio skurdą, AIDS epidemiją ar kitas mėgstamas temas. Skambesys turi kopijuoti sentimentalias roko balades arba energingą hip hopo ritmą. Kad ir kaip apibrėžtume šiuolaikinę religinę muziką, neįmanoma nematyti jos sekuliarių šaknų.

Bažnyčia ne pirmą kartą susiduria su šia problema liturginės muzikos istorijoje. Paskutinė didelė muzikinio sekuliarizmo epidemija Bažnyčią buvo apėmusi „operos amžiuje“ (XVIII–XIX a.), kai beveik visa bažnytinė muzika buvo atliekama griežtai operiniu stiliumi, mažai besiskiriančiu nuo nuobodžių epų ir nuspėjamų romansų, grojamų vakarais koncertų salėse, į kurias publika susirinkdavo paklausyti įspūdingų solistų balsų.

Popiežius šv. Pijus X savo bažnytinės muzikos reforma iš esmės siekė jos „resakralizacijos“, jos išgijimo nuo operos pasaulietiškumo. Šventasis popiežius norėjo sugrąžinti muziką, kuri buvo kurta Bažnyčiai ir jos liturgijai; ramią ir dvasingą muziką, skleidžiančią kontempliatyvios maldos atmosferą ir kreipiančią klausytojų dėmesį ne į jos atlikėjus, o į dieviškas paslaptis; įvairių nuotaikų ir stilių muziką, švelniai ir subtiliai veikiančią jausmus, tačiau visada tarnaujančią kai kam aukštesniam, nei ji pati, kai kam iš esmės ne emocionaliam – „protingam Dievo garbinimui“ (gr. logikē latreia), apie kurį šv. Paulius kalba Laiške romiečiams (12, 1). Apaštalui „tikrieji apipjaustytieji“ yra tie, kurie „tarnauja Dievui jo Dvasia, didžiuojasi Kristumi Jėzumi ir pasitiki ne kūnu“ (Fil 3, 3).

Noriu pasakyti štai ką: nors mūsų pakrikštyti kūnai yra Šventosios Dvasios buveinė ir mes privalome garbinti Viešpatį širdimi bei lūpomis, šis garbinimas neturi būti „kūniško“ lygio, tai nėra jausmingas lingavimas ar pasidavimas emocijoms – tai turi būti dvasinė auka ir adoracija, atnašaujama gerai suvaldytu kūnu, kurio aistros sutramdytos, o jausmai nuskaistinti.

reklama

Tikros katalikiškos sakralinės muzikos stiprybė ir šlovė yra ta, kad ji – kartu su kilniu liturgijos „šokiu“ – turi galią paskatinti mus vis labiau mylėti Viešpatį savo širdimi, protu, siela ir jėgomis. Šitaip ji tarnauja kaip kuklus žmogaus „sudievinimo“, jo tapimo panašiu į Dievą per malonę ir meilę įrankis. Muzika turėtų padėti, ar bent jau netrukdyti, laipsniškai sielos brandai jai keliaujant per šv. Teresės „vidinės pilies menes“, jai kopiant į Karmelio kalną, kurio viršūnėje laukia perkeičiantis susivienijimas ir mistinė santuoka su Dievu.

Muzika, kuri stilistiškai nepakyla virš juslingumo lygio, kuri klausytojų sielose žadina ir palaiko „kasdienes“ emocijas, netinka Dievo garbinimui, nes ji nepadeda sielai dvasiškai bręsti, nenuskaistina aistrų ir nepakelia mūsų proto į dangiškesnes egzistencijos sferas. Iš tiesų, nerūpestingas, plepus Mišių šventimas akomponuojant sentimentaliai šiuolaikinei muzikai sustabdo dvasinę brandą, dirbtinai užtęsia emocinę paauglystę ir kliudo siekti dvasinio tobulumo, kurį Viešpats nori suteikti mums šventomis apeigomis ir Bažnyčios sakramentais. Šiuolaikinė religinė muzika nesukuria tos optimalios aplinkos, kuri nuramina širdį ir nutildo mūsų hiperaktyvią valią – o tai, pagal šv. Teresę, yra būtina norint pasirengti Dievo išmėginimams ir malonėms, kurias Jis ketina suteikti pirmąsias tris „menes“ praėjusioms sieloms. Siela, sako Šventoji, turi tapti vis ramesnė ir nepasiduoti emociniam susijaudinimui, kitaip ji neišgirs Dievo, kalbančio „tyliu balsu“.

Krikščionys turi išsiugdyti gebėjimą laukti, klausytis, priimti Dievo malonę, pasiduoti Jo švelniam apsilankymui sieloje. Grigališkasis ir bizantiškasis choralai, jų įkvėpta polifonija ir homofonija, taip pat šiuolaikinė sakralinė muzika, sukurta laikantis tos pačios tradicijos, pasižymi šventumu, meniškumu ir universalumu – savybėmis, kurių reikalauja autentiška Bažnyčios liturgija. Visa, kas sekuliaru, banalu, paviršutiniška ar triukšminga, nėra verta perteikti amžinas, stulbinančias, gyvenimą teikiančias dieviškąsias paslaptis.

Autoriaus pastaba: šis tekstas yra santrumpa straipsnio, paskelbto 2009 m. internetinėje svetainėje Homiletic & Pastoral Review.

Versta iš Lifesitenews.com

www.fsspx.lt