Kodėl negaliu be kito žmogaus?

Tarpusavio santykiai visada turi konkrečią struktūrą, ir ji tiesiogiai priklauso nuo konkretaus žmogaus elgesio programų. Kitaip sakant, santykiai plėtojasi pagal konkretų scenarijų. Egzistuoja keli santykių modeliai, vienas iš kurių – susiliejimas.

Susiliejimas – pakankamai dažnas reiškinys, visiems mums tikriausiai teko jį pajausti. Ryškiausias pavyzdys – jaunos, ką tik susituokusios poros, arba mamos ir mažylio elgesys. Kalbant dominuoja žodelis „mes“: „mes pavalgėme“, „mes neišsimiegojome“, „mes – viena visuma“, „mes mylime vienas kitą“. Santykiams besiplėtojant arba vaikui augant, susiliejimą ir simbiozę pakeičia atsidalinimas, separacija.

Mažyliai pradeda pamažu atsidalinti nuo mamos. Jie gali užsiimti aplinkinio pasaulio tyrinėjimu, tačiau periodiškai atbėga pas mamą, pasitikrinti, ar ji tebėra vietoje. Vaikui formuojasi suvokimas, kad jeigu jis nemato objekto – tai dar nereiškia, kad objektas neegzistuoja. Tai labai svarbus psichologinis faktorius.

reklama

Sutuoktinių porose santykiai vystosi šitokiu būdu: pirminė euforija išsisklaido ir partneriai gauna galimybę pažvelgti vienas į kitą kaip į atskirus objektus, neretai tai nutinka pirmą kartą per visą pažinties laiką. Šiais momentais pasitaiko ir nusivylimų, ir išsiskyrimų. Gali pasirodyti, kad žmogus „pasikeitė“, tačiau taip nėra, savaime suprantama.

Psichika veikia tokiu būdu, kad kol ji susiliejusi su kitu žmogumi, tai to kito paprasčiausiai nėra. Jeigu ši fazė plėtojasi pozityviu būdu, santykiuose atsiranda artumo jausmas. Kai žmonės artimi – jie netampa vienas kito „puselėmis“, jie lieka atskiri, turi savus požiūrius, troškimus, interesus. O būti kartu – sąmoningas pasirinkimas.

Tačiau yra ir destruktyvus, patologiškas susiliejimas. Tokiuose neurotiškuose santykiuose nėra nei kito žmogaus, nei savęs. Žmogus pririštas prie kito žmogaus ir jaučia didžiulę baimę, kad kitas jį gali dėl kažkokios priežasties palikti. Viduje – tuštuma, „manęs tarsi nėra“. Kad nepradingtum galutinai, reikalingas kitas, mūsų nuomone, turintis daugiau resursų ir sugebantis padovanoti mums reikalingas vertybes ir gėrybes. Baimė būti paliktam, pamestam tokia didelė, kad žmogus susikuria apsauginį mechanizmą – totalinę kontrolę.

Didžiausia iliuzija, jog žmogus įsitikinęs, kad kontrolė padės išvengti bėdų, ir dar daugiau – kad jis pajėgus viską kontroliuoti ir būti atsakingu už viską, kas vyksta. Paliktumo jausmas toks nepakeliamas, kad žmonės pasirengę viskam, kad tik išsaugotų santykius.

reklama

Neurotiško susiliejimo pagrindą sudaro idėja, jog pasaulis nesaugus, grėsmingas, dėl to reikia susilieti, tapti viena visuma su kitu žmogumi, kadangi vienas neatsilaikysiu. Iš kur tokia idėja? Iš vaikystės. Pirmaisiais dviem gyvenimo metais tokie santykiai patys svarbiausi. Vaikas prisirišęs prie mamos, ji jam teikia saugumo jausmą. Jeigu šiame etape pasitaiko traumuojanti situacija, kuri suformuoja įsitikinimą, jog gyvybiškai svarbi mama kažkur pradingo, atsiras baimė, jog artimas žmogus būtinai paliks. Tokia traumuojančia situacija gali tapti vaiko atidavimas į lopšelį, ilgalaikis išsiskyrimas ar tiesiog nepakankami kontaktai su mama, mamos kūnu. Arba sunkios gyvenimo sąlygos, kai tėvams sunku rūpintis vaikais ir skirti jiems pakankamai dėmesio. Kai žmogus suauga, ši baimė pasireiškia kaip neurotiškas nerimas dėl santykių.

Ką daryti? Kuo užpildyti vidinę tuštumą? Pirmiausiai reikia leisti sau jausti ir patirti emocijas, tada atsiranda pojūtis, kad viduje gyvena gyvas žmogus, gyvas Aš. Šis branduolys pradeda augti, plėstis, žmogus atsigręžia į save, pradeda atidžiau tyrinėti savo vidinį pasaulį: troškimus, jausmus, pojūčius. Per susipažinimą su savimi ateina suvokimas, kad iš tikrųjų galima tvarkytis su problemomis be kito žmogaus, galima gyventi savarankiškai, nesiramstant kitu, neįsikibus į kitą. Santykiuose su kitu, žmogus pagaliau pastebi pats save. Gyvenimas tampa įdomesnis, spalvingesnis. Suvokdamas savus troškimus ir interesus, žmogus palaipsniui atitolsta nuo savo prisirišimo objekto. Nerimas ir baimė būti paliktam sumažėja.

Gaila, bet gyvenimas neįmanomas be praradimų, ir jų vis dar bus. Kas prarasta, tas jau prarasta. Susitaikyti su šiuo faktu – reiškia, sugebėti žengti toliau į priekį.

Šaltinis