Žmogus

I

Dvasios nuovargio valandomis, – kada atminty atgimsta praeities šešėliai ir nuo jų į širdį padvelkia šalčiu, – kada mintis lyg bejausmė rudens saulė nušviečia rūstų dabarties chaosą ir niūriai sukasi virš kasdienybės chaoso, nepajėgdama pakilti į aukštį, skristi pirmyn, – sunkiomis dvasios nuovargio valandomis aš iššaukiu prieš save didingą Žmogaus paveikslą.

Žmogus! Atrodo, kad mano širdyje gimsta saulė, ir ryškioje jos šviesoje lėtai žingsniuoja – į priekį! ir – aukštyn! tragiškai gražus Žmogus!

Aš regiu jo išdidžią kaktą ir drąsias, gilias akis, o jose matau spinduliuojant Mintį, tą didingą jėgą, kuri nuovargio momentais – kuria dievus, pakilimo epochomis – juos nuverčia.

Užmirštas visatos dykinėse, vienas ant mažyčio žemės gabalėlio, nesulaikomu greičiu lekiančio kažkur į beribės erdvės gilumą, kamuojamas kankinamo klausimo – „kam egzistuoju?“ – jis didvyriškai smelkiasi – į priekį! ir – aukštyn! – nugalėti visų žemės ir dangaus slėpinių.

Ir eina jis, šlakstydamas krauju išdidų, vienišą ir sunkų kelią iš šio ugningo kraujo – nevystančias poezijos gėles; maištingos dvasios ilgesingą šauksmą paverčia jis į muziką žavingą, iš bandymų jis kuria aiškius mokslus ir, puošdamas kas žingsnis savo buitį, lyg žemę dosnūs saulės spinduliai, – žygiuoja jis – į priekį! ir -aukštyn! ir šviečia žemei kelrode žvaigžde…

Apsiginklavęs tik Minties jėga, kuri panaši į švitrų žaibą, čia vėl šalta rami lyg kalavijas, – praeina laisvas išdidus Žmogus aukščiau gyvenimo ir priešaky žmonių, toks vienas tarp buities painių mįslių, toks vienas tarp savų klaidų galybės… jos visos slegia jo išdidžią širdį ir žeidžia širdį ir kankina protą ir, nuolatos sukeldamos jam gėdą dėl jų, jos šaukia jį – jas sunaikinti.

Jis eina! Ir instinktai staugia jo krūtinėj, kaip elgeta koks, išmaldos prašąs, savimeilė jame dejuoja šlykščiai; prisirišimai jam apraizgo širdį, tarytumei vijokliai apie stiebą, ir minta karštu jo krauju, ir garsiai jie reikalauja nuolaidų jų galiai… visi jausmai jį nori užvaldyti; visi valdžios jo dvasioj trokšta.

Gyvenimiškų smulkmenų galybės – tarytumei purvynas ant jo kelio, tarytum šlykščios rupužės ant tako.

Ir kaip erdvėj planetos lydi saulę, – taip apsuka iš visų pusių Žmogų jo kūrybingos dvasios tvariniai: jo niekad nepasotinama Meilė; už jo šlubuoja tolumoj Draugystė; nuvargusi Viltis jo priekyj eina; štai Neapykanta, Rūstybės apimta, ant rankų žvangina Kantrybės pančius; tamsiom akim Viltis iš tolo žvelgia į jo maištingą ir išdidų veidą ir šaukia jį į savo ramų glėbį.

reklama

Jis pats pažįsta savo liūdną svitą – netobuli, ydingi ir silpni jo kūrybingos dvasios tvariniai!

Senų tiesų skudurliais apsirengę ir apsvaiginti prietarų nuodų, jie tarytum priešai persekioja Mintį, nespėdami jos niekados pavyti, kaip varnas kad nepaveja erelio, ir varžos jie su ja dėl pirmenybės, tik retkarčiais suaugdami su ja į vieną didžią kūrybingą ugnį.

Čia pat ir amžinas Žmogaus bendrakeleivis, slaptingoji ir nebylė Mirtis, jį pabučiuot kasdieną pasiruošus į širdį, degančią geismu gyventi.

Pažįsta jis palydą nemirtingą,ir pagaliau pažįsta jis dar vieną – Beprotybę…

Sparnuota ir kaip viesulas galinga, ji seka jį visur piktu žvilgsniu, suteikia Minčiai  jo lakius sparnus, įtraukti stengias į laukinį šokį.

Ir tik Mintis – Žmogaus tikroji draugė, ir tik su ja nesiskiria jis niekad, ir tik Minties ryški liepsna nušviečia prieš jį ant kelio slypinčias kliūtis, buities mįsles, ir slėpinius gamtos, ir tamsųjį chaosą jo širdy.

Žmogaus laisvoji draugė ir bičiulė, Mintis žvitria akim aplinkui žvelgia, apšviesdama negailestingai viską:

– Klastingos Meilės banalias gudrybes, jos tuščią geismą mylimą valdyti, veržimąsį palenkt ir nusilenkti ir – Jausmingumą purviną už jos;

– nušviečia baikščią ir bejėgę Viltį, čia pat greta – jos tikrą brolį Melą, puošeivą gražbilį, dabitą Melą, kurs visuomet paguosti pasiruošęs, paliežuvaut saldžiai, na ir – apgauti.

Mintis silpnoj Draugystės širdyje nušviečia jos apdairų atsargumą, negailestingumą, tuščią žingeidumą, bjauraus pavydo pūvančias dėmes ir viršum jų užuomazgas šmeižtų.

Ji aklą Neapykantą pažįsta ir žino, kad, paleidus nuo grandinės, jinai sugriautų ištisą pasaulį, net teisingumo želmenų nepagailėtų!

Ji nerangiam Tikėjime nušviečia valdžios bekraštės godulį klastingą, kurs veržiasi pavergt visus jausmus, jo paslėptų nagų barbariškumą ir jo sunkius bejėgiškus sparnus, ir pagaliau – tuščių akių aklumą.

Mintis į kovą stoja net prieš Mirtį: jai, gyvulį pavertusiai Žmogum, jai, sugalvojusiai dievų gausybes, daug filosofinių sistemų, aibes mokslų – pasaulio slėpinių raktų, – laisvai ir nemirtingajai Minčiai, – jėga ši nepakenčiama, šlykšti, bevaisė ir dažnai aklai pikta.

Mirtis jai į skarmalę panaši, – skarmalę, kuri eina pakiemiais ir renka į nešvarų savo maišą, kas atgyventa, kas nereikalinga, bet kartais vogt akiplėšiškai drįsta tai, kas stipru, kas sveika, gyvybinga.

Sušvinkusi bjauria puvimo smarve ir įsisupusi į juodą siaubo skraistę, beaistrė, beasmenė, nebylė, negailestinga ir tamsia mįsle Mirtis prieš Žmogų stovi nuolatos, tačiau Mintis ją tiria pavydžiai – kūrybiška Mintis, skaisti kaip saulė, pilna beprotiško nuožmaus narsumo ir išdidaus nemirtingumo jausmo…

Ir eina taip maištingasai Žmogus buities mįslių klaikioj tamsumoj – į priekį! ir – aukštyn! į priekį! ir – aukštyn!

II

Štai jis nuvargo, sverdi ir vaitoja; širdis Tikėjimo nuvargus ieško ir garsiai meldžia jį glamonių Meilės.

Ir jo Silpnumo iššaukti trys paukščiai – Liūdnumas, Ilgesys, Nusivylimas, trys tamsūs išsigimėliški paukščiai, grėsmingai sukasi viršum jo sielos ir gieda vieną giesmę – apie tai, kad jis – niekingas žemės vabalėlis ir kad jo sąmonė siaura, ribota, Mintis bejėgė, Išdidumas – kvailas, ir ką jis bedarytų – jis numirs!

Ir virpa jo širdis nusikamavus ritmu giesmės piktos ir melagingos; ir abejonės smegenis jo varsto, ir žiba akys ašarom skriaudos…

Ir jeigu nemaištauja Išdidumas, baisi Mirtis valdingai veja Žmogų Tikėjimo kalėjiman, o Meilė šypsniu vilioja jį į savo glėbį, pridengus laimės pažadais garsiais bejėgiškumą liūdną būt laisvai ir godųjį instinkto despotizmą…

Baikšti Viltis, sąjungininkė Melo, dainuoja apie poilsio džiaugsmus ir susitaikinimo tylią laimę ir saldžiagarsiais gražbylingais žodžiais liūliuoja snūduriuojančią jo klausą ir stumia balon Tinginio saldaus ir Nuobodulio, jo sūnaus, glėbin.

Ir trumparegių jis jausmų pagautas skubiai maitina smegenis ir širdį ciniško Melo maloniais nuodais, kuris jam nuolat teigia atvirai, kad Žmogui nebėra kitokio kelio, kaip vien į ramų diendaržį keliauti – į pasitenkinimą savimi.

Bet išdidi Mintis, pamilus Žmogų, pasikelia nuožmion kovon prieš Melą, ir mūšio laukas – tai Žmogaus širdis.

Ji tartum priešas persekioja Žmogų; lyg kirmėlė ji smegenis jo ėda; tartum sausra džiovina jo krūtinę; ir tartum budelis kankina Žmogų, negailestingai gniauždama jo širdį teisybės Ilgesio gaiviu šalčiu, – gyvenimo teisybės išmintingos, kuri, nors ir iš lėto augdama, matyti aiškiai klystkelių tamsoj, tartum Minties pasėtas degantis žiedelis.

reklama

Bet jei Žmogus užnuodytas Melo nebepagydomai, jeigu liūdnai jis tiki, kad žemėj laimės didesnės nėra už pilną skilvį, pilną sielą, nėra didesnio pomėgio už sotį, už ramybę, už smulkius buitinius patogumus, tada triumfuojančių jausmų nelaisvėj sparnus nuleidžia liūdinti Mintis ir – snaudžia ji, palikus Žmogų jo širdies valdžioj.

Ir panaši į užkrečiamą rūką šlykšti ir pūvančioji Banalybė, ta Nuobodulio niekšiška duktė, prišliaužia prie Žmogaus kaskart arčiau, apnešdama pilkom nuodingom dulkėm jo smegenis, jo širdį ir akis.

Ir taip Žmogus netenka pats savęs, taip jį silpnybė gyvuliu paverčia, netekusiu Minties ir Išdidumo…

Bet pasipiktinimas jei pabunda, pažadina jis Mintį, ir Žmogus – toliau kelionę savo tęsia kantriai, toks vienas tarp savų klaidų erškėčių, tarp abejonių kibirkščių kaitrių, toks vienas tarp senų tiesų griuvėsių!

Ir jis didingas, išdidus ir laisvas drąsiausiai žvelgia į akis teisybei ir tiesiai kalba savo abejonėms:

– Meluojat jūs, kad aš esu bejėgis, kad mano sąmonė yra ribota. Ji – auga! Aš tatai žinau, matau, taip aš jaučiu – ji auga manyje! Ir savo sąmonės augimą aš suvokiu savo kentėjimų jėgos dėka; ir – aš žinau – jei sąmonė neaugtų, aš nekentėčiau vis kaskart labiau…

– Betgi kas žingsnis aš daugiau vis noriu, daugiau jaučiu, daugiau, giliau regiu, ir šis spartus manų geismų augimas – galingas mano sąmonės augimas! Jis manyje dabar tik kibirkštis – tai kas? Juk kibirkštys – tai motinos gaisrų! Aš ateity – tamsios visatos gaisras! Aš pašauktas apšviest pasaulio viso, jo slėpinių tamsybės išsklaidyti, atrast harmoniją tarp jo ir tarp savęs, pačiam savy harmoniją sukurti ir, apšvietus šį buities chaosą šioje nusikamavusioje žemėj ir padengtoj tartum odos liga nelaimių, sielvartų ir pykčio luobu, – nuo jos nušluot abuoja purvą – praeities kapan!

– Aš pašauktas atnarpliot ir atrišti visų klaidų supainiotus mazgus, kurie surišo įbaugintus žmones į kruviną ir šlykščią gniūžtę gyvulių, berijančių viens kitą!

– Minties sukurtas aš apversti, sudaužyt, sutrypt kas sena, ankšta, purvina ir pikta, – tada – ant laisvės, grožio, meilės Žmogui pamatų, pačios Minties galingai pastatytų, – sukurti nauja.

– Žmogaus geismų gėdingo skurdo priešas, noriu, kad iš žmonių kiekvienas būtų Žmogumi.

– Beprasmiškas, gėdingas ir šlykštus gyvenimas, kada vienų nepakeliamas vergo darbas lig paskutinio lašo, visas atiduodamas kitiems, kad persotintų duona juos ir dvasios dovanom.

– Prakeikiu prietarus, beviltiškumą, įpročius, apraizgiusius žmonėms gyvenimą ir smegenis voratinkliu lipniu. Jie trukdo mums gyventi, jie prievartauja žmones, – aš sugriausiu juos!

– Mintis – tai mano ginklas, o tvirtas įsitikinimas, kad Mintis laisva, kad nemirtinga, kad amžiais auga jos kūrybiškumas – mano jėgos nesenkantis šaltinis!

– Mintis – tai neklaidinantis ir amžinas gyvenimo tamsybės švyturys, gėdingų suklydimų tamsumos ugnis; matau aš, kaip kaskart ryškiau ji dega, nušviesdama bedugnę slėpinių, ir nemirtingosios minties šviesoj seku aš ja – į priekį! ir – aukštyn!

– Ji neįveikiamų tvirtovių nepažįsta, nei žemėj, nei danguj šventovių nepajudinamų nėr jai! Ji visa kuria, ir tai jau suteikia neatimamą šventą teisę sugriauti viską, kas jai trukdo augti.

– Suvokiu aš ramiai, kad prietarai – senų tiesų griuvėsiai ir suklydimų rūkas, apgaubęs buitį – štai pelenai senųjų teiginių, sudegintų Minties liepsnos, kuri kadais pati juos ir sukūrė.

– Suvokiu aš, kad nugali ne tas, kas pergalės susirenka vaisius, o tas, kas nepalieka mūšio lauko…

– Kūryboje – gyvenimo prasmė, kūryba – savaiminga ir bekraštė!

– Einu kaip galima šviesiau sudegt, giliau apšviest gyvenimo tamsybę. Ir mano atpildas – mana žūtis.

– Ir atpildo kitokio man nereikia, matau: valdžia – grasu ir nusibodę, turtas – kvaila ir sunku, garbė – tai prietaras nemokančių savęs įvertinti žmonių, tai įprasto jų nusižeminimo vaisius.

– Dvejonės! Tik kibirkštys Minties jūs, ne daugiau. Pačia savim bandydama save, ji gimdo jus iš pertekliaus jėgų ir jus maitina savo jėgomis!

– Ateis diena – ir susilies many į vieną didelę ir kūrybingą ugnį jausmų pasaulis ir nemirštama Mintis, ir ta ugnim išdeginsiu iš sielos tai, kas tamsu, žiauru, šlykštu ir pikta, ir į dievus aš tapsiu panašus, manos Minties sparnuotosios sukurtus!

– Taip, viskas Žmoguje ir viskas Žmogui!

Štai vėlei jis, ir laisvas, ir didingas, išdidžią galvą keldamas aukštyn, nors ir lėtai, tačiau galingais žingsniais praeina prietarų senųjų dulkėm, toks vienišas pilkoj klaidų migloj, už jojo – rūkas dulkių praeities, prieš jį – mįslių ir slėpinių minia, jo laukianti beaistrė ir šalta.

Ji nesuskaitoma kaip žvaigždės danguje, o Žmogui kelio galo nematyt!

Ir eina taip maištingasai Žmogus – į priekį! ir – aukštyn! į priekį! ir – aukštyn!

– Raštai, 4 t., Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. 62-69 psl.