Demokratija – patikimiausias būdas manipuliuoti masėmis

Grandiozinis 25 metų trukmės eksperimentas akivaizdžiai demonstruoja, kad demokratiška ukrainiečių dauguma nesugeba kritiškai mąstyti. Pakanka pasižiūrėti į parlamento sudėtį, kad tai suprastume. Fatališka klaida padaryta 5-ame konstitucijos straipsnyje: „Vienintelis valdžios šaltinis Ukrainoje yra tauta“. Iš čia visos bėdos.

Tačiau apie viską iš eilės.

Antroje žydų Penkiaknygės knygoje galima aptikti pirmojo maidano prototipą. Kol Mozė ėjo į Sinajų priesakų, izraeliečiai surengė „demokratinę revoliuciją“, išliejo Aukso Veršio statulą ir ėmė aplink ją šokinėti (mėgstamas ukrainiečių užsiėmimas: „Kas nešokinėja, tas maskolius“). Kad išvaikytų „taikų protestą“, Mozei teko nužudyti apie 3000 žmonių.

Nuo to laiko žmonių visuomenė nepatyrė esminių pasikeitimų. Vis tos pačios aistros apima žmogų, o jas lemia vis tie patys instinktai.

Kalba, žinoma, eis ne apie senovės graikų demokratiją kaip nedidelio poliaus socialinės-ekonominės veiklos modelį, kur visi „demokratiniai procesai“ vyko aikštėje. Kalba eis apie liberalią demokratiją, savotišką graikiško originalo piratinę versiją. Šį falsifikatą visame pasaulyje diegia Amerika, vadindama savo brukamą produktą aukščiausia išsivysčiusios humanistinės visuomenės forma. Kas, žinoma, netrukdo amerikiečiams naikinti aborigenus su atsilikusiomis pažiūromis į valstybės santvarką. Visa tai vardan energetinių resursų ir šviesių demokratijos idealų pasaulinio įsiviešpatavimo.

reklama

Bet ar tokie jau šviesūs tie idealai, ar pats modelis yra toks jau naudingas vakariečiams? Išsiaiškinkim.

Senovės Graikija drauge su demokratija padovanojo pasauliui visą eilę filosofijų, epų, utopijų, mokslinių teorijų ir t.t.. Daug kas šiandien sukelia tik šypseną. Kažkas panašaus – ir su demokratija. Modelis veikia nedidelio miesto sąlygomis, kai visi vienas kitą pažįsta. Tai – bendruomeninė, natūrali demokratija. Tačiau ta pati sistema darosi nepaprastai pažeidžiama ir nestabili, jeigu ją bandoma pritaikyti daugiamilijoninės šalies mastu. Pirmas dalykas – „kvailio koeficientas“ nepaprastai padidėja ir dėl to „tautos valia“ jau iš anksto turi didelę paklaidą. Antra – regioniniai skirtumai atveria plačiausias galimybes manipuliuoti tautos valia. Ir trečia – pati valstybė tampa pažeidžiama, kai bet kuriuo momentu gali prasidėti kažkoks demokratiškas procesas su neprognozuojamomis pasekmėmis. Net labiausiai paviršutiniška analizė rodo, kad liberali demokratija ne tik neefektyvi, bet ir neretai gali turėti tragiškų pasekmių. Programuotojai labai gerai supras tokią analogiją. Nė viena rimta IT kompanija neleis, kad jos projekte įsiveltų tokie dalykai. Sistema su tiek daug pažeidžiamų vietų pradiniame kode nenukeliaus toliau už šiukšlių kibirą jaunesnio testuotojo kabinete. Tai procesų teorija.

reklama

O kas vyksta praktikoje? O praktikoje tautos valią lemia privatus kapitalas, kuris daugeliu atvejų užgyventas korupciniais ar apskritai kriminaliniais būdais. Ir tas tuzinas piniguočių kariauja tarpusavyje dėl rinkėjų. Svarbiausias ginklas šiame kare – media technologijos. Visi nacionaliniai kanalai yra angažuoti privataus kapitalo interesais, už šio kapitalo gi slepiasi vienas ar kitas klanas. Kartą per keturis metus kartojasi didysis politinis žaidimas. Jam išleidžiamos milžiniškos sumos. Ištisos kompanijos (neretai tarptautinės) aptarnauja šitą karą dėl valdžios. Polittechnologai siunčia į žvalgybą sociologus. Remdamiesi jų surinktais duomenimis, sukuria strategiją: kokiu masalu šiemet geriausiai žvejoti tautos atstovus. Ir tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių kimba į darbą. Režisieriai filmuoja agitacinius klipus, dizaineriai kuria eilinį politinį prekės ženklą, kalbų rašytojai rašo tekstus, kurie rinkėjams išspaus ašarą. Vyriausieji redaktoriai gauna atnaujintas direktyvas ir prasideda stambaus masto media-safaris. Visa tai – vardan vieno vienintelio tikslo – susiglemžti iš konkurentų kiek galima daugiau „tautos valios“, kad užtūptum maksimalų skaičių valdiškų kėdžių ir pasičiuptum kiek galima daugiau valdžios portfelių. Kas nugalėjo – to kapitalas ima augti aritmetine progresija. Per sekančius rinkimus viskas kartojasi iš naujo. Keičiasi komandų sudėtis, samdomi kiti polittechnologai, filmuojami nauji klipai ir rašomos naujos kalbos. Nesikeičia šioje schemoje tiktai kapitalas.

Kad ir už ką nubalsuotų tauta, sulig kiekvienu rinkiminiu ciklu darosi vis blogiau. Ir iki to laiko, kol pagrindiniai politiniai žaidėjai nesusitars, šita karuselė suksis ir suksis, didindama kapitalus ir pasiglemždama žmonių gyvybes.

Kartais, vežant vaiką automobiliu, jam duodamas žaislinis vairas, kad netrukdytų savo kaprizais vairuoti. Ir vaikas energingai sukioja tą žaislą, įsivaizduodamas, kad mašina jam paklūsta, kai tuo tarpu tėvai jį veža kur jiems reikia. Liberalioji demokratija ir yra tasai žaislinis vairas. Kiek jį besukinėsi, važiavimo krypties tuo nepakeisi.

www