Paskutinis Jono testamentas

PARDUODAMOS SIELOS
Turime visų tipų

Anuo metu, kai išmaldos buvo didesnės už algą, o patys darbščiausieji dirbo bedarbiais, vienoj karalystėj suskambo varpai. Tai buvo keisti varpai - niekas daugiau jų negirdėjo, tiktai karalystės valdovas su savo svita. Valdovą visi vadino Jonu Joneliu.

Išgirdo Jonas Jonelis tą varpą ir tarė pats sau:

- Tai skambina man.

O kitam karalystės krašte, pačiam žemiausiam žemės taške, toks mažas žmogelis mano bičiulis Alius virė sriubą iš pažadų. Tai buvo be galo derlingas metas, kai pažadai biro iš laikraščių, tekėjo iš televizoriaus, varvėjo tarsi medus iš radijo ir telefono, jie snigo net iš dangaus - ten lakstė toks mažas lėktuvas ir barstė didelius pažadus, daug didesnius už save. Dabar pažadų buvo kupinas kubilas, pilnos spintelės ir stalčiai, o šviežesni netilpo į šaldytuvą. Antras mėnuo iki rinkimų Alius mito vien pažadais, o aitvarai nešė ir nešė, ir galo nebuvo jų pažadams.

Sriuba išėjo skysta. Alius dėjo dar pažadų, bet sriuba nuo jų tik skystėjo, putojo ir virto į didelius burbulus.

reklama

- Reikia ko nors tikresnio, - pagalvojo mano bičiulis ir pažvelgė į piniginę. - Gal nusipirkti kumpio?..

Panaršė Alius po piniginę - ji buvo pilna pažadų sugrąžinti Kubiliaus atimtus pinigus. "Nieko neveiksi, misiu vienais pažadais", - suprato žmogus.

O tada viskas nušvito aplink, ir Alius troboj iš aukštybių nutūpė Jono Jonelio angelas. Tai buvo vienas iš tų angelų, kurie turėjo lizdą kažkur seniūnijoj, lakstė po kaimus ir šlovino gerąjį Joną.

- Gal nori tris šimtus litų su biškiuku? - paklausė nutūpęs angelas. - Šimc eurų naujais pinigais.

- Šimc eurų? - nustebo Alius. - Ačiū, nereikia. Pažiūrėk - pažadų pilna piniginė. Čia tūkstančiai eurų būsimais pinigais, o kai padidins minimalią išmaldą, tai į kišenes netilps.

- Ne pažadais, bet grynaisiais! - sušuko angelas. - Štai, suskaičiuok.

Alius skaičiavo ir taip, ir taip - šimtas eurų kaip nukirpta. Tikriausiai vogti, iš ko nors atimti ar išvilioti apgaule. Juk angelai nemoka spausdinti.

- Paskolinti iš ateities, - paaiškino angelas. - Centas iš būsimų pašalpų, euras iš būsimo kelio remonto - taip ir susidarė. Dar iš vaikų krepšelių truputį nupylėm... Imk, viskas nuo Jono. Sakykim, kad pašalpa.

- Bet pašalpa man nepriklauso! Juk namą turiu, daržą šalia trobos, miške pasikertu malkų, o kelnės užlopytos. Aš juk turtuolis. Atlėks kiti angelai ir viską atims su procentais!

- Nebijok, neatims. Tai pašalpa išimties tvarka. Dabar išimtis visiems. Gali gauti visi, kas pasirašo lape. Toks Jono Jonelio testamentas. Išeidamas nori palikti žmonėms pinigų. Rinkit eurus nuo karalystės kelių, nuo statybų, semkite juos vaikams iš krepšelių, neškite šen iš kitų metų biudžeto! Taip jis parašė testamente, - pasakė angelas ir susigraudino, sūri ašara nutekėjo per angelo plunksnas. - Visgi geras buvo  žmogus! Kaip mes gerai gyvenom! Tepėme sviestą ant lašinių, pinigais lopėme stogus! Bet įsimetė į karalystę priešas, sukurstė prieš Joną liaudį, primokė, kaip jį nuversti nuo sosto. Ar negirdėjai varpų? Jie skamba visur - kiekviename kaime, kiekvienoj prasčioko troboj. Iki kovo pirmosios skambės, o kovo pirmą bus amen. Tai liepė Jonas Jonelis nurinkti viską, kad nieko po jo neliktų - nei euro, nei cento, dar metams į priekį liepė išdeginti sąskaitas. Kad nieko po jo - nei akmens ant akmens, nei cento ant cento!.. Ir dar algas angelams liepė pakelti iš tų pačių skolų.

reklama

- Tai Jono neliks? - apsidžiaugė Alius. - Ir dar pinigų?.. Dviguba šventė!

- Še, pasirašyk, - pakišo angelas lapą.

Alius čiupo už tušinuko.

- Ne, tušinukas netinka, - sustabdė angelas. - Krauju!

Alius nustėro iš baimės.

- Čia tik už sielą, - pasakė angelas ir dūrė kažkuo į pirštą. - Nieko baisaus nebus. Nebijok. Tik negalėsi ant Jono daugiau burbėti, keikti ant jo negalėsi ir negalėsi balsuoti prieš jį.

Angelas paėmė kruviną Aliaus pirštą ir dėjo ant balto popieriaus lapo. Tai buvo jo sutartis, bet Alius dar negalėjo matyti, kas parašyta.

- Aha, papuolei! - nusijuokė angelas, kai Aliaus kruvinas pirštas palietė lapą. - Pasirašei!.. Dabar balsuosi už Joną ir Jonui tarnausi iki mirties, ir tavo vaikai tarnaus Jono vaikams. Štai pinigai.

Alius paėmė pinigus, ir tie pavirto į klevo lapus.

- Susikišk į piniginę! - nusikvatojo angelas ir dingo jam iš akių. Viskas pasmirdo siera.

Alius pašoko iš lovos. Jau buvo gerokai išaušę. Tokio košmaro, kad balsuotų už Joną, jis dar nebuvo sapnavęs.

Pašokęs nubėgo į vonią, nusiprausė šaltu vandeniu. Tada išgėrė kavos, prasišlavė trobą.

- Iš kur prisinešė lapų? - stebėjosi.

Tada pabeldė kažkas į duris. Tai buvo socialinė darbuotoja iš seniūnijos.

- Jums pinigų, - pasakė darbuotoja. - Išimties tvarka rajono meras prieš rinkimus jums skiria socialinę pašalpą. Štai.

Alius pačiupinėjo. Pinigai buvo tikri.

- Pasirašykit, - pasakė socialinė darbuotoja ir pakišo žiniaraštį. - Čia.

- Krauju? - paklausė Alius ir susikišo rankas už nugaros.

- Rašykis, rašykis, - ragino ta geradarė. - Čia jums nuo gerbiamo mero. Tikiuosi, balsuosit už jį?

Bet jis stovėjo ir laikė rankas už nugaros.

"Velnias griebtų, - galvojo Alius. - Dabar galiu ir nepabusti!"