Apie dvi J.Marcinkevičiaus Lietuvas

Justinas Marcinkevičius | respublika.lt nuotr.

Kai kažkam kilo noras nusivalyti kojas į Justiną Marcinkevičių ir tas „kažkas“ viešai įvykdė šios inkvizicijos aktą, tik nedidelė inteligentijos dalis išdrįso poetą ginti. Didžioji jos dalis, ypač politinis elitas, nėrė į krūmus ir pro jų šakeles tyliai stebėjo, kuo viskas baigsis. O kai juos, ten tupinčius, vienas kitas žurnalistas ėmė iš pakrūmių vilkti dienos švieson, suko uodegas: poetas, girdi, toks didis, kad jį ginti net nėra jokios būtinybės…

Tai kodėl dabar, kai poeto niekas tarsi jau ir nebepuola, o ne itin gausus jo gynėjų būrelis sudėjo, regis, visus taškus ir ant „i“, ir sakinių galuose, „Respublika“ vėl sugrįžo prie šios temos? Ar taip jau labai reikėjo?

Anapus Nemuno

Už Nemuno loja šunes,
už Nemuno saulė leidžias,
o žmonės girgždina šulinius
ir taikią ramybę skleidžia.

Ir vaikšto po vakaro tylą rimtai,
susikaupę, nešnekūs,
tarytum eitų per tiltą
tarp anapus ir šiapus.

Laimingi visi, girdėję,
šią mūsų tylą iškalbią,
priėmę šią valandėlę
už visumą – aukštą ir talpią.

Už Nemuno loja šunes,
už Nemuno saulė leidžias,
o žmonės girgždina šulinius
ir taikią ramybę skleidžia,

giedodami būtį kaip himną,
kaip amžiną, ilgą tiltą,
kaip trumpą apsireiškimą,
kaip visišką vakaro tylą.

1966

Iš "Eilėraščių"

Ar reikėjo sugrįžti?

reklama

Reikėjo! Ir tai įrodė Vytenis Andriukaitis savo eseistikos knyga „Justino Marcinkevičiaus laikas“, „Santaros“ leidyklos ką tik išleista. Kaip tik šiandien Taikomosios dailės muziejuje (Arsenale) knyga pristatoma visuomenei.

Ar reikėjo dar vieno taško ant „i“? Reikėjo! Kad dar geriau pajustume Just.Marcinkevičių Lietuvoje – šioje ir anoje. Kad labiau suprastume pačią Lietuvą – šią ir aną. Juolab didžiajai mūsų krašto žmonių daliai yra tekę gyventi abiejose. Ir dauguma jautė skausmą, kai nesisekė. Ir vienai, ir kitai. Ir džiaugėsi, kai sekėsi. Tai kas, kad anoji buvo ne vien tik mūsų, bet mes mylėjome ir tokią. Nes kitos tada nebuvo. O ir šios tikriausiai šiandien nebūtų. Jeigu tada nebūtume mylėję anos…

– Gerbiamas Vyteni, kodėl nesusilaikėte? Kodėl sugrįžote prie Just. Marcinkevičiaus ir jo laiko?

– Todėl, kad nuo ankstyvos jaunystės kažkoks vidinis balsas man visą laiką sakė: „Jeigu mes turime prikelti Tėvynę…“

– Atsiprašau, kad nutraukiu, bet negi tada kažkas galėjo tikėt, kad ją dar galima prikelti?

– Aš ir dabar tikiu… Tik leiskit mums sustabdyti tą purvą, skaldymą, kenkimą, mūsų gyvenimo anoje Lietuvoje vien juodinimą ir niekinimą. Todėl viešai sakau: Tarybų Lietuva buvo. Mačiau joje daugybę fariziejų, veidmainių, prisitaikėlių, karjeristų. Dogmatikų mačiau. Bet aš mačiau Tarybų Lietuvą ir su nuostabiais žmonėmis. Jie tikėjo žmogišku demokratinio socializmo veidu. Mačiau tūkstančius tokių žmonių. Aš ir dabar matau jų pastatytus paminklus Maironiui – Kaune, Čiurlioniui – Druskininkuose, Adomui Mickevičiui – Vilniuje. Gerai, kad Lietuvos „chunveibinai“ jų dar nenugriovė, – bent šie paminklai jauniausiajai, o ir būsimoms mūsų kartoms galės savimi liudyti, kad ne viskas, kas buvo tuomet, buvo vien juoda. Nes, pavyzdžiui, net mokyklų vadovėliuose jokios kitokios alternatyvos šiandien nėra… Juose nebeliko didžiausių ir ryškiausių mūsų kultūros sluoksnių. Argi Janonio nebuvo? Montvilos nebuvo? Ar tik Aistis ir Maironis buvo? Visko buvo. Tai ir parodykime visą paletę. Leiskime vaikams matyti ją visą. Kad bent jie nespjaudytų ant mano Tarybų Lietuvos. Kad užaugtų kitokio diskurso žmonės nei didelė dalis jų tėvų, kuriuos jau suspėjo ideologiškai suluošinti tokie vadovėliai ir tokie jų rašytojai istorikai, viską maunantys ant to paties istorijos kurpalio kaip ir anuomet: viskas, kas buvo, – juoda, viskas, kas yra šiandien, – balta.

– Tuomet klausimas Andriukaičiui istorikui. Ar tai reiškia, kad istorija – ne mokslas, kad istorija – tik susitarimas?..

– Tai reiškia, kad jie – ne istorikai. Jie yra propagandistai. Nes istorija pirmiausia nagrinėja faktus. Ir tik jeigu tu turi visą paletę faktų, tu privalai atsakyti į klausimą: ar gali tuos faktus įgrūsti į vieną savo koncepciją ar dogmą? Tikriems istorikams skauda, kad istorija, užuot buvusi gyvenimo mokytoja, tampa kažkieno tarnaite. Bet yra ir netikrų istorikų. Ir nemažai. Nes būti tarnaite bei propagandiste ir lengviau, ir patogiau.

reklama

Ar dar atsimename Justino šypseną?

– O dabar norėčiau kreiptis į Andriukaitį gydytoją… Labai lengva gatvėje ar visuomeniniame transporte užsikrėsti sloga ar gripu, o ne troleibuse ir ne gatvėje, o kur nors kitur – dar baisesnėmis ir net gėdingesnėmis ligomis. Ar įmanoma užsikrėsti padorumu? Ir kokie gyvenime sutikti žmonės jus labiausiai yra užkrėtę šia „liga“, kuri, man regis, šiandien Lietuvoje laikoma labai pavojinga? Tai dar laimė, kad bent tam tikros, manau, ne visai mažos, dalies politikų imunitetas juos apsaugo nuo šitos nelaimės.

– Absoliučiai TAIP! Aš esu laimingas, kad mano gyvenime buvo ištisa plejada padoriausių žmonių, man padariusių didžiulę įtaką. Visų pirma, mano tėvas ir motina. Tėvas buvo nepaprastai principingas ir atviras disidentas. Jis drįso parašyti laišką Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir siūlė, kad būtų grąžintas Lietuvos himnas ir Lietuvos trispalvė. Paskui mano gyvenime atsirado Paulius Galaunė, tėvas Stanislovas, Monsinjoras Vasiliauskas, Justinas Marcinkevičius… Padorumo viršukalnės! O jeigu šalia didžiausio padorumo dar pasitaikydavo ir kietumas, kaip Tėvo Stanislovo… Beje, ko Justinui pritrūko – tai Stanislovo kietumo.

– Bet tuomet Justinas Marcinkevičius būtų Majakovskis. O jis juk buvo lyrikas… Švelnus ir pažeidžiamas. Ar dar atsimenate Justino šypseną? Pavyzdžiui, aš ją pirmąkart pamačiau lygiai prieš 50 metų. Justinas, 36 metų poetas, mums, už jį bent dešimčia metų jaunesniems, skaito savo klasės draugus „Šešiolikmečius“, pokario metais vaikiškom rankom šautuvus paėmusius. Ir į klasę jau niekada nebesugrįžusius. Ir skaitydamas paskutinį posmą pats nesulaiko ašarų. Ir mums, „idėjiškiems komjaunuoliams“, staiga tapo visai nesvarbu, į kurią pusę su šautuvais nuėjo jo „klasiokai“. Svarbu liko vien tai, „kiek einšteinų ir galilėjų šešiolikmečiais žemėje miega“. Ir mes sukėlėme jam tokias ovacijas, kad Justinas nubraukė savo ašarą ir nusišypsojo. Bet ta šypsena buvo tokia liūdna. Ir kitokios šypsenos jo veide ir vėliau, kai artimiau bendraudavome, nesu matęs.

– O aš atsimenu ne tik jo šypseną, bet ir tos šypsenos evoliuciją. Pirmąkart jo šypseną pamačiau poezijos skaitymuose Kaune. Tada ji buvo gal net vaikiškai atvira. O paskui, jau Sąjūdžio metais, ji tapo kažkokia santūri. Niekada nepamiršiu jo šypsenos Mokslų akademijos salėje 1988-ųjų birželio 3-iąją, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigimo dieną. Zigmas Vaišvila pakyla su kandidatų sąrašu. Sėdi Justinas antroje eilėje, Eduardas Vilkas – prezidiume, aš – ant palangės, nes kitur atsisėsti vietų jau nebebuvo likę. Ir staiga – Zigmas: „Gerbiamas poete Justinai Marcinkevičiau, ar jūs sutiktumėt būti Iniciatyvinėje grupėje?“ Toks masinis šnabždesys per salę tik perbėgo ir stojo tyla. O Justinas su tokia santūria ir tokia malonia malonia šypsena, atėjusia iš kažkur giliai, giliai: „Na, jeigu jūs galvojat, kad aš pajėgčiau, tai sutiksiu.“

Ir niekada neužmiršiu jo šypsenos, kardinaliai pakitusios po to, kai Justiną imta drabstyti purvais… Jos tiesiog nebeliko. O gal tik man neteko jo daugiau matyti besišypsančio.

Bet jo neįmanoma supurvinti. Ne-į-ma-no-ma! Netgi bandant įgelti, kad jis kai ką rašė norėdamas būti spausdinamas ar net įtikti. Bandant teigti, kad tuo metu kiti, nenorėdami įsiteikti, neviešino savo kūrybos, „rašė į stalčių“. Tai atverkite pagaliau tuos „stalčius“, parodykite tą brandžią slaptą kūrybą. Tai spausdinkitės! Tik pasirodo, tų stalčių būta ne tiek jau daug.

Nepulkime pernelyg kategoriškai garbinti visko, kas yra kapitalizme. Ir socializme būta gerų dalykų… Tai ne mano žodžiai. Taip kalbėjo popiežius Jonas Paulius. Atsimeni? Tai kodėl nesiryžtame šiandien Lietuvoje pasakyti kažko panašaus? Juk tikrai buvo ir gerų dalykų, ir padorių žmonių. Tai negi norime vaiką išpilti su brudnu vandeniu? Taip, daug buvo brudno vandens, bet kiek buvo švarių vaikų!..

Respublika.lt