Atspėk, kaip man padėti

Kodėl būtent metams baigiantis ar prieš dideles šventes paaštrėja visos tos būsenos – liūdesys, nusiminimas, nerimo jausmas? Tikriausiai, be visų kitų priežasčių, dar ir dėl to, kad būtent šiuo laikotarpiu suveikia tam tikri psichologiniai ar netgi filosofiniai faktoriai. Pavyzdžiui – per metus nuo paėjusio gimtadienio pasiektų rezultatų suvedimas.

Žiniasklaida tik ir tekalba apie tai, kad ekonomika smunka, karai nesibaigia, vėl laukiame gripo epidemijos… Venas ištisinis didelis minusas. Iš čia ir didėjančio nerimo būsena, kurią vienaip ar kitaip jaučiame: mus ragina susumuoti rezultatus, va tik tie rezultatai – ne patys linksmiausi.

Žiema, didžiumą laiko praleidžiame patalpose, sumažėja judrumas, trumpėja šviesus paros laikas. O visur aplinkui mus supa „gražūs“ paveiksliukai, propaguojantys iš esmės depresiją. Labiausiai paplitęs vaizdelis – mergina su knyga prie židinio, apsigaubusi pledu, rankoje – glintveino taurė. Vaizdas nuostabus. Tačiau gyvenimas nėra statiškas ir realybėje ši idilija atrodys visiškai kitaip. Nesėdėsime gi mes nejudėdami su bokalu vynu ištisą vakarą…

Pagyvinkime šį vaizdą. Štai mergina paima bokalą, atsiverčia knygą. Išgėrus taurę, raidės ima lietis ir toliau seka antras bokalas, kadangi vieno dažniausiai nepakanka. Paskui rankoje atsiranda telefonas ir padaroma begalė pačių įvairiausių klaidų, arba viskas baigiasi girtomis ašaromis. Ryte – pagirios ir kitos pasekmės. Vyrams – tas pats scenarijus, tik vietoje knygos gali būti filmai, kompiuteriniai žaidimai ir stipresni gėrimai.

reklama

Tačiau esmė viena: gražus paveikslas realybėje pavirsta vienišu alkoholizmu. Ir tai patvirtina siaubą kelianti alkoholizmo statistika.

Elgtis reikia priešingai. Pirmiausia – jokiu būdu neišdykauti su alkoholiu. Jo šiluma apgaulinga, o pasekmės visada neigiamos. Antra – laisvalaikiu nesėdėkite namuose. Po vasaros aktyvumo, kai praktiškai visą dieną praleisdavome gryname ore ar bent jau atvirais langais, mes staiga užsidarome ankštoje erdvėje. Tai sukelia nervų sistemos ir apskritai viso organizmo astenizaciją – padidėja nuovargis, išsenka jėgos, smunka imunitetas. Pradedame sirgti, jaučiamės. Ne už kalnų ir depresija, o pačiu blogiausiu atveju gali pradėti reikštis realios klinikinės depresijos požymiai.

Dėl to būtinai praleiskite kiek galima daugiau laisvo laiko lauke. Galbūt neverta to atidėti tamsiam paros laikui, geriau paieškoti geresnių variantų: prasivaikščioti ryte prieš darbą ar skirti pasivaikščiojimui pietų pertrauką. Svarbiausia – išsikelti sau tokį uždavinį.

Kodėl tai taip svarbu? Kai patenkame į atvirą erdvę, kad ir kur bebūtume, tegu net paprastame gyvenamo mikrorajono kieme – vis tiek prieš mus atsiveria kokie nors horizontai. Mes įsiliejame į realybę, pradedame sąveikauti su išoriniu pasauliu: jaučiame kvapus, girdime gatvės garsus (jeigu pasiseks – netgi miesto paukščių čiulbėjimą), jaučiame šaltį ar priešingai – šilumą po intensyvaus ėjimo.

Visi mes vienaip ar kitaip linkę kaltinti kitus dėl savo nelaimių. Kažkas tiesiai sako, kad kalta vyriausybė, ekonomika, kaimynai, viršininkai, kažkas garsiai to nesako, tačiau taip galvoja. Bet kokiu atveju save teisinti linkęs kiekvienas. Klausimas tik tas, ar mes pabandome bent kartelį pažvelgti į save, ar pamėginame pradėti mąstyti kitaip, ar ir toliau ieškosime aplink save kaltininkų.

Kai apima depresija, situacija komplikuojasi tuo, kad žmogui pradeda atrodyti, tartum visas pasaulis jo nesupranta. Kalbant psichologiniais terminais, žmogus regresuoja, grįžta į vaikystę. O ko norisi vaikui? Kad kiti atspėtų jo mintis ir norus, kadangi pats paprašyti jis dar nemoka. Kaip dažniausiai būna? Vaikas pasipūtė ir laukia, kol mama atneš saldumyną, žaisliuką ar pralinksmins. Ir mums šioje būsenoje labai sunku paprašyti pagalbos, pasakyti brandžiai, kaip dera suaugusiam žmogui: drauguži, padėk, man labai blogai. Tą ir sau pačiam pripažinti nelengva.

reklama

Kai depresija užklumpa mums brangų žmogų, vargu ar verta pradėti kapstytis savyje, bandant išsiaiškinti „ką aš ne taip padariau“, nes šitaip galima įklimpti į kaltės jausmą, kuris nepadės nei artimam žmogui, nei mums patiems. Geriau pagalvoti apie tai, kaip padėti, palaikyti, paremti.

Svarbu turėti galvoje: kuo labiau „globosime“ žmogų, tuo mažiau jam norėsis pačiam rodyti iniciatyvą.

Būtina pažadinti jo paties gyvybines jėgas, įjungti imunitetą, pademonstruoti: žinai, aš tau padėti labai noriu, ir aš tau būtinai pasistengsiu padėti, tačiau gelbėtis tau reikia visų pirma pačiam.

Jei pradėsime reguliuoti ar įkalbinėti: va šitą paskaityk, štai ten pasižiūrėk, ir dar ten nueik – žmogus ims automatiškai priešintis. Kad ir kokį gėrį mes jam pasiūlysime, jis atsisakinės vien dėl to, kad atsisakymas jam – vienintelis dalykas, kurį jis dar pajėgia kontroliuoti, kam dar liko jėgų. Mūsų uždavinys – nukreipti jo pastangas ne į neigimą, o į grįžimą atgal į gyvenimą. O tam mes turime suteikti jam laisvę. Pasakyti: atleisk, bet tai tavo gyvenimas, stokis ant kojų ir eik.

Negaliu neprisiminti vieno atvejo. Silpna senutė, kurios amžius artėjo jau link šimtmečio, gyvenimo pabaigoje liko visiškai viena. Sūnus žuvo, vyras seniai mirė, visus brolius pergyveno. Prarado regėjimą, buvo prikaustyta prie lovos ir nepaisant to, gulėdama lovoje, laikė mane už rankos ir kartojo, šypsodamasi bedante burna: „Reikia gyventi, o kur dėtis? Reikia gyventi!“

Įdomu, kad mus veikia tuo pat metu dvi skirtingos jėgos. Viena jų – noras ir siekis keistis, o kita – stabilumo poreikis, kad viskas liktų kaip buvo. Tačiau kai mumyse kažkas pasikeičia, pakeista dalis atmiršta, o jos vietoje gimsta kažkas naujo. Dėl ko, beje, kalbama būtent apie pavasario-rudens depresijas? Todėl, kad šiais periodais viskas keičiasi ir mus aktyviau atakuoja liūdnos, nykios mintys.

Štai tokie labai paprasti dalykai paprastai suteikia nemažai vilties. Pradedi suprasti, kad norint susidoroti su sunkia situacija, nereikia tapti kitu žmogumi, bet ir likti tokiu kaip dabar – nėra prasmės. Vadinasi štai šitą ir aną mes keičiame ir ieškome būdų kaip būtent keisti. O štai to ir ano nekeičiame, tegu viskas lieka kaip buvo.

O sekantys metai atneš naujų klausimų ir naujų uždavinių.

Šaltinis